Suk ratą, keiski dalykus

Į vis naujus, neįprastus.

Henry Wordsworth Longfellow

Kai prieš aštuonerius metus išmaniųjų BMW žibintų demonstravimo metu susipažinau su Paderborno universiteto profesoriumi Burkardu Wordenweberiu, jis manęs paklausė, kiek Estijoje gyventojų. Man atsakius, jis prisipažino nustebęs, kad vieno milijono tautai prireikė išversti į savo kalbą jo naujausią inovacijų vadybos vadovėlį. Tiesa, po kurio laiko aš supratau kodėl. Vadovėlio pradžioje pateikiamas pavyzdys apie vokiečių verslininką, 2003 m. atvykusį į Taliną ir labai pasipiktinusį, kad viešbučio kambaryje jis neradęs rozetės interneto kabeliui. Pasipiktinimą pakeitė šokas, kai konsjeržas jam mandagiai paaiškino, kad Taline laidinio interneto ryšio atsisakyta ir diegiamas tik belaidis. Šią istoriją mudu su Burkardu kassyk prisimenam, kai jis atvyksta į Vilnių skaityti paskaitų mūsų studentams ar konsultuoti aukštųjų technologijų bendrovių (kad nenusileistumėme estams, pasirūpinau vieno jo vadovėlių vertimu į lietuvių kalbą).

Interneto ryšio plėtros srityje mes nuo estų jau neatsiliekam, tačiau kurį laiką mane kamavo klausimas, kaip jiems pavyko nušluostyti nosį tam pasipūtusiam verslininkui. Šis tas ėmė aiškėti, kai eilinį kartą viešėdamas Vilniuje Burkardas parodė man diagramas, išmargintas valstybių pavadinimų santrumpomis. Skandinavijos šalių santrumpos buvo susitelkusios tam tikruose diagramų poliuose. „Estai yra kiek arčiau skandinavų, na o lietuviai nedaug atsilieka, tvirti vidutiniokai“, – paguodė profesorius. Šitaip pirmą kartą aš, fizikas, susidūriau su Hofstedės kultūrinėmis dimensijomis.

Apie olandų sociopsichologą ir antropologą Geertą Hofstedę (Geert Hofstede) yra nemažai prirašyta įvairiais aspektais (2008 m. jis net viešėjo Lietuvoje), tačiau šiuo atveju įdomi jo kultūrinių dimensijų sąsaja su šalių imlumu inovacijoms. G. Hofstedės darbus papildo amerikiečių antropologo ir kultūrų tyrinėtojo Edwardo Hallo (Edward Twitchell Hall, Jr.) darbai kultūrinės klasifikacijos srityje, kurie yra svarbūs komunikacijos požiūriu. Šiame rašinyje remsiuos Hofstedės ir Hallo modelių apžvalga, pateikta Y. M. van Everdingen ir E. Waarts straipsnyje „The Effect of National Culture on the Adoption of Innovations“ (Mark. Lett. 14, 217, 2003).

Hofstedės sistema remiasi penkiomis kultūrinėmis dimensijomis: neapibrėžtumo vengimo rodikliu (Uncertainty Avoidance Index, UAI), valdžios atstumo rodikliu (Power Distance Index, PDI), individualizmo rodikliu (Individualism Index, IDV), ilgalaike orientacija (Long-Term Orientation, LTO) ir vyriškumo rodikliu (Masculinity Index, MAS). Lemiamą įtaką inovatyvumui turi žemas neapibrėžtumo vengimas. Didelis valdžios atstumas, individualizmo bei ilgalaikės orientacijos stoka yra inovatyvumui nepalankūs veiksniai.

Labiausiai inovatyvumui žalingas veiksnys – neapibrėžtumo vengimas, kitaip – ateities baimė, pasireiškia žavėjimusi sprendimų schemomis, smarkiai formalizuotu valdymu, novatorius kaustančiomis taisyklėmis, priešinimusi naujovėms iki jų nauda tampa akivaizdi ir beatodairišku pritarimu po to. Priešingai, inovatyviose šalyse sprendimų schemos vertinamos skeptiškai, organizacijų struktūros ir procedūrų neapibrėžtumas toleruojamas, novatoriai nesijaučia kaustomi taisyklių, o inovacijos yra pageidaujamos, bet nesureikšminamos. Tiek prof. B. Wordenweberio atliktas studentų testavimas, tiek ankstesni Audros I. Mockaitis bandomojo tyrimo rezultatai rodo, kad būtent aukštas UAI labiausiai skiria lietuvius nuo skandinavų, britų, germanų, amerikiečių ir kinų. Nesiimu tiksliai spręsti apie šito lietuviams nepalankaus įverčio priežastis, tačiau su Burkardu iškėlėme hipotezę, kad priežasčių reikia ieškoti bendrame Rytų Europos kultūriniame fone, sustiprintame Antrojo pasaulinio karo padarinių miesto kultūrai (šviesuomenės naikinimo bei migracijos ir holokausto). Kartu priėjome prie išvados, kad aukšto UAI ūkinis padarinys Lietuvoje yra vyraujantis polinkis į primityvų ir mažai rizikingą verslą (prekybą) ir į mažai rizikingas investicijas (į gyvenamąjį nekilnojamąjį turtą). Galiausiai konstatavome, kad šią kultūrinę bėdą iškalbingiausiai atspindinčios viešybės yra Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo taikymas moksliniams projektams ir intelektinių išteklių plėtra visuotinės dotacijos biurokratijai metodu.

Lietuvoje nedžiugina ir valdžios atstumas (PDI). Inovatyvumui palankus mažas valdžios atstumas pasireiškia decentralizuotu sprendimų priėmimu, „plokščia“ organizacijų sandara, pasikliovimu asmenine kompetencija, pavaldinių noru gauti vyresnybės patarimų ir kovingais novatoriais. Tuo tarpu pažangą stabdo sprendimų priėmimo centralizavimas, hierarchija, formalių taisyklių naudojimas, vyresnybės nurodymų laukiantys pavaldiniai ir be hierarchijos pritarimo stringančios inovacijos. Šioje srityje mes irgi pralaimim pagrindiniams konkurentams Europoje ir Šiaurės Amerikoje, taip pat Izraelio gyventojams, kurie pasižymi mažiausiu PDI. Dvarininko ir baudžiauninko santykiai tebedaro įtaką lietuviškam mentalitetui. Beje, PDI yra smarkiai koreliuotas su UAI, kitaip sakant, neapibrėžtumo vengėjas ir viską spręsti norinti valdžia yra vienos lazdos du galai.

Kiek geriau mes atrodome individualizmo požiūriu. Tyrimai rodo, kad lietuviams nesvetimas tikėjimas individualiais sprendimais, pasikliovimas savo jėgomis ir judrumas (gaila, kad kol kas – tik vienakryptis). Tai teikia vilčių, kad tauta nėra visiškai sugadinta kolūkinės sistemos ir turi šiokį tokį kultūrinį pamatą, reikalingą siekiant pažangos.

Ilgalaikė orientacija (LTO) Lietuvoje netyrinėta, tačiau galima spėti, kad ji tarpo, kol kovojom už nepriklausomybę, o vėliau, prasidėjus turto dalyboms, subliuško.

Panašu, kad lietuviams yra būdingas aukštas vyriškumo rodiklis (MAS), kuris pasireiškia aukštesnio užmokesčio ir įdomesnio darbo siekimu, konkurencija, agresyvumu ir didesniu darbo sukeliamu stresu (britai, germanai, Jungtinių Valstijų gyventojai). Žemo MAS tautos, tokios kaip skandinavai, labiau orientuojasi į geras darbo sąlygas bei santykius, jausmus, sutarimą ir mažą stresą. Inovatyvumui šis rodiklis įtakos turi nedaug.

E. Hallas skirsto tautas pagal kontekstiškumą ir polichronizmą. Žemo kontekstiškumo (inovatyvios) tautos – germanai, britai, šiaurės amerikiečiai, skandinavai – pasižymi aiškiai ir tiksliai formuluojamais pranešimais, pranešimus interpretuoja pagal turinį, informaciją grindžia tyrimų duomenimis. Aukšto kontekstiškumo tautos komunikuoja užuominomis, informaciją grindžia asmeniniais kontaktais. Inovatyvios tautos paprastai yra ir monochroninės – jų atstovai tiksliai ir metodiškai planuoja, protokoluoja, laikosi plano, vienu metu dirba vieną darbą, komunikuoja į temą, punktualūs. Priešingai, polichronai teikia pirmenybę vizijoms, įžvalgoms bei žodinei informacijai, dirba kelis darbus vienu metu, žongliruoja faktais, daug šneka, nepunktualūs. Lietuvių vieta E. Hallo klasifikacijoje kol kas nėra nustatyta, tačiau vargu ar mes daug skiriamės nuo kitų Centrinės Europos gyventojų, kuriems kontekstiškumas ir polichronizmas nėra svetimas.

Žvelgiant Hofstedės ir Hallo kultūrinio modelio požiūriu į mūsų ateitį, pasirinkimas nėra didelis: arba, įsikibę į sodietišką mentalitetą, pralaimim konkurencinę kovą inovatyvioms tautoms ir geriausiu atveju tampam iš pašalpų gyvenančiu Europos pakraščiu, arba aukojam dalį savo brangaus tapatumo ir keičiamės. Aš drįsčiau teigti, kad padėties kultūrinės klasifikacijos lentelėje keitimas yra ne ką mažiau svarbus nei kadaise vykęs perėjimas iš pagonybės į krikščionybę. Tačiau judėjimas kultūrinių dimensijų erdvėje yra daug sudėtingesnis ir labiau įvairialypis; jis negali būti realizuotas vienaveiksmiu aktu, o reikalauja sunkaus ir lėto proceso. Vis dėlto pagrindinis tokio keitimo įrankis yra akivaizdus – tai švietimas, ypač universitetinis, kuris yra atsakingas už visuomenės pažangiausios dalies mentalitetą.

Mano galva, modernus lietuviškas universitetas turėtų prisidėti prie šalies kultūrinio dimensinimo bent keliais aspektais. Viena, tai tiesioginė intervencija į studijų procesą, kurią lengviausia realizuoti naudojant dabar kuriamą ir pradedamą įgyvendinti bendrojo universitetinio lavinimo koncepciją. Studijų turinį būtina papildyti universalių gebėjimų, kurie yra reikalingi tiek specifinių kompetencijų, tiek plačios erudicijos taikymui kintančioje kultūrinėje plotmėje, ugdymu. Moderni lyderystė, inovacijų vadyba, sprendimų priėmimo ir kūrybos proceso metodologija bei technologija turi tapti universiteto auklėtinių intelektinio arsenalo dalimi. Būtina sąlyga tokiai intervencijai į studijas yra akademinės bendruomenės įtikėjimas pokyčių svarba ir atsakomybės už šalies ateitį pasiėmimas. Tam reikalingas nuolatinis diskursas, galintis tapti neseniai vykusios konferencijos, skirtos bendrojo universitetinio lavinimo problematikai aptarti, tąsa. Vilniaus universitetas dėl savo įvairialypumo yra tinkamiausia vieta Lietuvoje tokiam diskursui ir turi geriausią startinę poziciją minėtam studijų modernizavimui.

Kitas kultūrinei pažangai svarbus aspektas yra universiteto, kaip vieno iš svarbiausių visuomenės branduolių, struktūros, valdymo procesų ir vidinės komunikacijos optimizavimas. Studijų ir mokslinių tyrimų vadyboje būtina perkelti svorio centrą nuo valdymo formalizavimo, centralizuoto sprendimų priėmimo ir kolektyviniais sprendimais dangstomos kompetencijos stokos prie decentralizavimo ir asmeninės atsakomybės. Tokie pokyčiai reikalauja realios universiteto autonomijos, kita vertus, jie neišvengiamai sulauks pasipriešinimo dėl pasitikėjimo vieni kitų kompetencija stokos. Todėl akademinės bendruomenės nariams, nepaisant nuopelnų ir regalijų, vertėtų nepasididžiuoti ir pagilinti savo žinias tam tikrose srityse, tarp jų ir tose, kurios bus siūlomos studentams bendrojo universitetinio lavinimo koncepcijoje. Administracinis spaudimas čia mažai gelbės, taigi fakultetų bendruomenėms derėtų prisiimti priedermę nuolat diskutuoti šia tema ir rūpintis savo narių socialinių kompetencijų ugdymu. Be diskusijų, mokymų neapseis ir vidinės komunikacijos tobulinimas, feodalinių bendravimo reliktų eliminavimas.

Hofstedės ir Hallo kultūrinės dimensijos yra viso labo modeliai, kurie nėra nei labai tikslūs, nei visa apimantys, nei visur taikytini. Kiekvienas turi teisę pats spręsti, kiek šios dimensijos tinka akademinių problemų identifikavimui ir jų sprendimo būdų paieškai. Šiaip ar taip, Lietuvos aukštojo mokslo reforma reikalauja naujų postūmių ir peno vaizduotei, antraip viskas baigsis biurokratinio smagračio šėlione, nieko neduodančia šalies pažangą lemiančiai studijų ir mokslinių tyrimų kokybei.