Kovo mėnesį Ekonomikos fakulteto bendruomenė sveikino Vadybos katedros profesorių Juozą Ruževičių švenčiantį 60 metų jubiliejų. Profesorius jau 40 metų yra VU bendruomenės narys. Prof.dr. J.Ruževičių rektorius neseniai apdovanojo geriausio 2011 m. VU dėstytojo diplomu ir premija, fakulteto taryba pripažino jį 2011 m. mokslo darbų konkurso laureatu, o Europos kokybės mokslų akademijos iniciatyva, palaikant Lietuvos Ūkio ir Vidaus reikalų ministerijoms, pernai jis vienintelis iš Rytų Europos šalių mokslininkų buvo nominuotas N. Kano tarptautiniam apdovanojimui už kokybės inovacijas ir kokybės idėjų sklaidą pasaulyje.

Gražių sukakčių ir laimėjimų proga prof.dr. J.Ruževičius sutiko atsakyti į kelis klausimus bei pasidalyti savo mintimis.

Kada nusprendėte tapti dėstytoju? Apie kokius darbus, profesijas svajojote vaikystėje?

Vidurinę mokyklą baigiau vien puikiais pažymiais ir buvau kelių disciplinų respublikinių olimpiadų prizininkas. Tad profesijos rinkimosi, svarstymų diapazonas buvo platus – nuo istorijos studijų iki ekonomikos, fizikos ar chemijos. Vis tik pasirinkau prekių mokslo ir prekybos organizavimo specialybę, kuriose pravertė ne tik geri socialinių disciplinų dalykų gebėjimai, bet ir tiksliųjų dalykų žinios. O tapti dėstytoju apsisprendžiau dar studijuodamas II kurse, vadovavau fakulteto studentų mokslinei draugijai, skaičiau pranešimus mokslo konferencijose, dainavau VU Akademiniame chore, taip pat pradėjau dirbti Prekių mokslo katedros laborantu. Turėjau siekį būti geru dėstytoju, gerai pažįstančiu verslo praktiką – ne vien teoretiku. Tad į aspirantūrą stojau tik įgijęs pakankamą praktinės vadybinės veiklos patirtį.

Dažnai mėgaujatės ir džiaugiatės dėstytojo darbu?

Vos ne kiekvieną dieną, ir ypač kai paskaita pasibaigia plojimais bei matant degančias studentų akis, gerą jų nuotaiką ir šypsenas. Uždega studentų klausimai bei paskaitų metu užsimezgusi akademinė ar gyvenimiška diskusija. Atimkite iš manęs studentus – ir mano kokybiško gyvenimo pilnatvė prarastų gražiausias vaivorykštės spalvas. Daug dalykinio ir teigiamo emocinio peno man teikia dėstymas užsienio universitetuose bei Erasmus programos studentams VU. Nors mano studentai daugiausia yra frankofonai, bet kokie jie skirtingi, ypač jeigu sugretini kvebekiečius, prancūzus, belgus ir šveicarus. Didelį įdomumą ir emocinį pasitenkinimą man suteikia moksliniai tyrinėjimai, straipsnių, knygų rašymas. Šiemet pasinaudojus EF administruojamo ES projeku parašiau ir parengiau spaudai vadovėlį prancūzų kalba „Management de la qualité: Une notion globale et la recherche en la matière“. Vadovėlis skirtas į VU pagal mainų programas atvykstantiems užsienio studentams-frankofonams. Iki šiol į VU atvykę užsienio studentai studijuodami daugelį disciplinų naudojasi literatūra, išleista jų šalyje ar tarptautiniu mastu. Tačiau iš esmės jie tai gali daryti ir nevykdami studijoms į Lietuvą. Tarptautinių mainų prasmė ir yra ta, kad atvykus studijoms į kitą šalį studentas ne tik betarpiškai susipažįsta su kitos šalies kultūra, patiria kitą dėstymo metodologiją ir kultūrą, bet ir turi galimybę studijuoti iš kitokių, svečios šalies specifiką ir  atspindinčių vadovėlių. Ši knyga gali būti labai naudinga ir mūsų universiteto studentams, siekiantiems tobulinti prancūzų verslo kalbą ir tuo pat metu pagilinti vadybos žinias. Turiu siekių parašyti naujovišką kokybės vadybos vadovėlį ir lietuvių kalba.

Vis dėlto kokia yra sunkiausia akademinio darbo dalis?

Paminėsiu tik keletą asmeniškai mano suvokiamų akademinės veiklos sunkumų. Ir gal ne tiek sunkumų, kiek problematiškumo. Visų pirma, yra didelė atsakomybė prieš jaunus žmones, pastovus nerimas, ar auditorija tave palankiai priims? Būtinybė nuolat atnaujinti dėstomos medžiagos turinį ar pateikimo formą. Dėstyti nemotyvuotiems studentams (su tokiais studentais susiduriu retai). Eiti į auditoriją, kai manai, kad dar nesi pilnai pasiruošęs ar abejoji, kad pilnai nepatenkinsi jos lūkesčių. Susidurti su prisitaikėliais, pataikūnais, neturinčiais savo nuomonės „nuolankiais akademiniais vergais“ ir su abejingais naujovėms, iššūkiams ir pokyčiams žmonėmis. Jausti šalia savęs VU akademinės bendruomenės narį, kolegą, visai nedegantį savo dėstoma disciplina, abejingą mūsų Alma Mater, jos padalinio ar nedidelės komandos, kurioje jis dirba, veiklos rezultatams, pasiekimams, „nesergantį“ už jos ir viso Universiteto prestižą ir įvaizdį. Kai į tavo motyvuotą siūlymą ar sprendimą, kaip patobulinti studijų kokybę ar kitą veiklą, „aukščiau stovintys“ administratoriai ar kolegos atsako formaliai, biurokratiškai, neigiamai, arba dar blogiau – ignoruodami visą tai ar reaguodami sunkiai suvokiamu abejingumu. Būtinas gero dėstytojo (ir kiekvieno vadovo-lyderio!) atributas – nuolat spinduliuoti auditorijai teigiamą energiją ir gerą nuotaiką. Pagaliau neužmirškime ir kilnios universitetinio dėstytojo šiuolaikinės misijos – ne tik specialisto rengimas, bet ir jo asmenybės formavimas, socialinio atsakingumo, aplinkosauginių ir etinių  nuostatų ir elgsenos ugdymas. Patikėkite – visa tai reikalauja tikrai nemažai emocinių jėgų.

Kaip manote už kokias savybes studentai Jus pasiūlė geriausio VU dėstytojo apdovanojimui, o ir šiaip nuolat giria?

Į tai geriausiai atsakytų patys studentai. Tačiau prielaidą turiu. Matyt todėl, kad myliu studentus, o darbas su jais yra mano profesinis pašaukimas. Siekdamas būti geru dėstytoju, sąmoningai „perėjau“ visą mano dabar dėstomų dalykų praktinės veiklos grandinę – nuo padavėjo kavinėje, prekių pardavėjo, produktų kokybės eksperto iki komercinės įmonės vadovo, ministerijos klerko ir vadybos konsultanto. Visuose darbuose radau puikių ir širdžiai mielų dalykų, išskirtinių ir sektinų asmenybių, bet didžiausią pasitenkinimą teikia akademinė veikla ir jos svarbiausia ašis – studentai. Studentija mano akimis – pati geriausia, entuziastiškiausia, kūrybiškiausia, įžvalgiausia, atviriausia ir gerąja prasme labiausiai idealistinė visuomenės dalis. Studentai su savo idėjomis yra pats didžiausias universitetų ir visos šalies turtas, tai mūsų būsimi kokybės piliečiai. Studentai – tai yra neįkainojamas lobis. Suradus tinkamą kelią į jų širdis, juos užkrėtus tam tikra idėja – su jais galima kalnus nuversti. Ir argi gali būti dėstytojui didesnė palaima, kaip matyti studentų sielose žydintį entuziazmą, žingeidžiai švytinčias akis ir iš jų trykštantį savo būsimos profesijos vingrybių pažinimo ir atradimų džiaugsmą, naujovių troškulį. Už šį studentų teikiamą nepakartojamą malonumą ir galimybę dirbti su jais esu dėkingas savajai likimo Žvaigždei. Kita vertus, nieko nėra geriau už laisvę (įskaitant akademinę) ir nuolatinį bei sisteminį tobulinimąsi. O būtent tokia galimybė ir yra suteikiama dirbant akademinį darbą Universitete.

Kita vertus, aš esu kokybės profesionalas ir dėstytojas. Todėl turiu susiformavęs ir savo asmeninę akademinės veiklos kokybės politiką, kurios visada prisilaikau ir stengiuosi ją įgyvendinti visose veiklos srityse. Matyt, ir tai duoda tam tikrą teigiamą rezultatą, bei atsispindi studentų vertinimuose.

Kokie dėstytojai Jums yra palikę geriausius įspūdžius?

Jų tikrai yra nemažai – keliolika, visų ir neįvardinsi. Tačiau bent keletą norėčiau paminėti. Tai Lietuvos prekių mokslo patriarchas doc. Juozas Pričinauskas, paskatinęs mane siekti akademinės karjeros, išugdęs manyje meilę studentams, suvokimą studentą laikyti lygiaverčiu kolega ir bendraminčiu ir nedaryti jokių barjerų tarp dėstytojų ir studentų. Visada žavėjo jo darbštumas, atsakingumas, etiškumas ir atsidavimas Vilniaus universitetui. Norėčiau išskirti ir kitą VU EF profesorių Joną Mackevičių – iš jo nuolat semiuosi žmogiškojo gerumo, darbštumo, racionalios įžvalgos, mokslinio sąžiningumo, tolerantiškumo kitų nuomonei, teisingumo siekimo bei neblėstančio ir dosnaus nesavanaudiško noro padėti visiems jį supantiems žmonėms – studentams, doktorantams ir kolegoms patirties.

Kokybės guru prof. Naraoki Kano iš Tokijo universiteto, sukūręs visame pasaulyje pripažintą patraukliosios kokybės teoriją ir jos formavimo bei vertinimo metodologiją, ir nuolat mane stebinantis savo giliomis įžvalgomis, paprastumu ir “prieinamumu” bei tuo, kad tapęs profesoriumi emeritu pasišventė itin kilniam tikslui – kokybės idėjų pasaulinei sklaidai.

Visuotinės kokybės vadybos doktrinos kūrėjas prof. Armandas Feigenbaumas (JAV) man yra pavyzdys savo mokslininko-pedagogo-konsultanto gebėjimais ir išskirtiniu paprastumu, komunikabilumu bei altruizmu.

Iki šiol man didelę įtaką daro Singapūro universiteto profesorius Thong Ngee Goh, geriausios pasaulyje knygos apie 6 sigmą kokybės koncepciją autorius. Iš jo mokausi tarpkultūrinio bendravimo subtilybių, altruistinio dalijimosi su kolegomis savo publikacijomis ir kitais mokslo kūriniais bei vertingomis konsultacijomis, komunikavimo su studentais ir kolegomis vingrybių ir to, kad nepaisant jokių “lengvinančių” aplinkybių privalu laikytis duoto pažado. Iš  JAV profesoriaus A. Parasuramano (kolegų vadinamo Parsu), pasaulyje pripažintos paslaugų kokybės vertinimo metodologijos SERVQUAL autoriaus, semiuosi oratorinio meno subtilybių, kokybės aprėpties ir globaliosios kokybės gilesnio suvokimo. Parsu žavi savo globalia mąstysena, išskirtinai nuovokiomis įžvalgomis ir dosniai dalijamais patarimais.

Jūs itin daug minčių sėmėtės užsienyje…

Taip, ypač daug davė keli mėnesiai praleisti San Francesco vienuolyne Italijoje. Bendravimas su kunigais-vienuoliais – eruditais, poliglotais, asketais, altruistais, išskirtinėmis asmenybėmis ir labai šiltais žmonėmis man buvo tikras lobis gyvenimo vertybių, nuostatų ir prioritetų perkainavimui (dabar pasakytume – re-engineeringui). Gyvenimas jų aplinkoje, kasdienis ir šventinis bendravimas, jų viešų paskaitų klausymas ir po to vykstantis jų draugiškas aptarimas paskatino mane kitaip pažiūrėti ir į dėstytojo misiją – svarbu ne tik mokyti studentus specialybės dalykų, bet ir ugdyti visapusiškas asmenybes ir įtvirtinti juose bendražmogiškąsias vertybes – gėrio ir būtinumo padėti silpnesniam ar gyvenimo nuskriaustam žmogui vertės suvokimą, etiškumą, atsakingumą prieš visuomenę, bendruomenę, gamtą ir kt. Tarpkultūrinių ypatumų ir amžinų dvasinių vertybių pažinimui ir suvokimui (kas labai svarbu rengiant studentus darbui tarptautiniame kontekste ar vedant mokymus Erasmus programos studentams) vienuoliai man davė netgi daugiau, negu bendradarbiavimas ir bendravimas su Romos universiteto (kuriame tuo metu dirbau) profesoriais. Gyvendamas vienuolyne suvokiau, kokios nuostabios ir produktyvios yra ankstyvo ryto darbo valandos, kokia brangi ir turtinga yra ramybė, ir kaip yra lengva, kai tavęs neslegia daiktai.

Padariau išvadą: kuo mažiau materijos, tuo daugiau dvasios ir nuoširdumo. Ir puikiai suvokiau mano asketiškame vienuolyno kambaryje užrašytų sentencijų „Per essere felici bisogna sapersi accontentare“ („Kad būtum laimingas, reikia gebėti džiaugtis tuo, ką turi, ką tau davė gyvenimas“), „Per essere felici, bisogna saper dimenticare“ („Kad būtum laimingas, reikia mokėti užmiršti“) gilumą ir prasmingumą.

Kokie Jūsų ateities planai?

Kaip ir kiekvienas iš mūsų, taip ir aš, siekiu savo gyvenimo MAKSIMOS įgyvendinimo, kuri kažkada man leistų vienareikšmiai atsakyti į klausimą: ką vertingo aš sukūriau ar daviau pasauliui, akademinei bendruomenei, savo kraštui, bendraminčiams, kolegoms, draugams ar visai nepažįstamiems žmonėms? Galutinio atsakymo dar neturiu – gal geroji likimo Žvaigždė man dar suteiks laiko ir erdvės į tai atsakyti…

Kitą interviu su prof. J.Ruževičiumi dalį apie studijų kokybę skaitykite balandžio mėn. „Universitas Vilnensis“ numeryje.