Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Vadybos katedros profesorius Juozas Ruževičius šiemet švenčia gražų jubiliejų – jau 40 metų jis yra mūsų akademinės bendruomenės narys. Šią profesinę šventę profesorius pasitinka puikiais laimėjimais – VU rektorius jį apdovanojo geriausio 2011 m. VU dėstytojo diplomu ir premija, o EF taryba pripažino 2011 m. mokslo darbų konkurso laureatu. Be to, pernai jis vienintelis iš Rytų Europos mokslininkų buvo nominuotas tarptautiniam kokybės guru N. Kano apdovanojimui už kokybės inovacijas ir kokybės idėjų sklaidą pasaulyje.

Prof. J. Ruževičius su „U. V.“ skaitytojais dalijasi mintimis apie savo vadovaujamos kokybės vadybos (KV) magistro programos tobulinimą ir studijų kokybės gerinimą.

Vadovaujate kokybės vadybos magistro programai, kuri magistrantų ir absolventų yra geriausiai vertinama Ekonomikos fakultete. Kaip to pasiekėte?

Magistro programos tobulinimas yra sisteminis ir niekada nesibaigiantis procesas, o jos veiksmingas administravimas reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Programos tobulinimo šaltinių spektras yra labai įvairus – tai ir mano asmeninis dalyvavimas Europos kokybės universitetų EUN.TQM tinklo veikloje, ir EF KV programos suderinimas su minėto tinklo kuruojama Europos kokybės vadybos magistro programa EMP.TQM, ir kt.

Didelę naudą programos tobulinimui turi išsamios kasmetinės magistrantų ir absolventų apklausos ir po jų daromi atitinkami programos koregavimo veiksmai. Tai paskatino sukurti ir KV magistro programos internetinę svetainę (www.kv.ef.vu.lt). Svetainė jau duoda ir svarių vaisių – tai ir darbo pasiūlymai magistrantams, ir kvietimas skaityti paskaitas užsienyje. Ypač nustebino Burgundijos universiteto (Prancūzija) kvietimas teletiltu skaityti jiems kai kurias paskaitas.

Vis dėlto svarbiausia programos sėkmės paslaptis yra darni dėstytojų komanda, kurioje pasiekta puiki praktinės ir akademinės patirties bei veiklos tobulumo pusiausvyra. Dauguma programos dėstytojų dėsto užsienio universitetuose, konsultuoja ir veda mokymus mūsų šalies ir užsienio organizacijų darbuotojams, yra sertifikuoti kokybės vertinimo ekspertai ir akredituoti auditoriai. KV programoje užtikrinamas teorinių žinių ir praktinių įgūdžių ugdymo derinimas visų studijų metu. Specialybės disciplinų pratybose ne tik rengiamos verslo simuliacijos, bet einama ir daug toliau – atliekamos realios užduotys įmonėse, konkrečių organizacijų veiklos kokybės diagnostika, kokybės auditas ir kt. Studentai ir dėstytojai daug bendrauja neformaliai, neturime „sienų“ – visi esame bendra komanda, partneriai, kolegos, augame ir tobulėjame drauge.

Kaip manote, kas yra tobulintina viso universiteto mastu?

VU turi labai daug gerai veikiančių skyrių, tačiau tobulėti tikrai yra kur. Norėčiau palinkėti VU centrinės administracijos specialistams daugiau marketinginių vingrybių, leidžiant reklaminius leidinius apie VU siūlomas studijų programas (ypač magistro studijas), nes į konkurenciją dėl būsimų studentų iš Lietuvos aršiai įsitraukė ir užsienio universitetai.

VU Studijų direkcija galėtų lanksčiau naudoti standartizuotus studijų programų informacinių aprašų „šablonus“, griežtai taikomus visiems fakultetams ir visoms studijų programoms. Pavyzdžiui, šiais metais darsyk įsitikinau, kad patekti į VU „Klevo“ sistemą su kiek kitokiu programos aprašu, negu nustatyta iš viršaus, neįmanoma.

Kaip studijų programos komiteto pirmininkas, jau keleri metai pasigendu bendrų universitetinių studijų programų komitetų veiklos nuostatų, nors esu šį klausimą kėlęs ir net pateikęs tokių nuostatų projektą. Mano nuomone, būtent studijų programos komiteto veiklos veiksmingumas lemia didžiąją studijų kokybės dalį. Tačiau šis komitetas turi turėti ne tik pareigas, bet ir teises (priimti į programą dėstytojus, skatinti geriausius pedagogus ir taip toliau). Ir kas svarbiausia – studijų programos komitetas neturėtų dirbti tik visuomeniniais pagrindais, vedamas jos narių entuziazmo ar altruizmo. Programos komiteto pirmininko statusas turėtų prilygti katedros vedėjo statusui, kaip tai yra kai kuriose Vakarų šalių ir Lietuvos aukštosiose mokyklose.

VU Kokybės centras – koks yra ir koks turėtų būti jo indėlis į studijų kokybės tobulinimą?

Tai vienas jauniausių mūsų universiteto padalinių – džiaugiuosi, kad buvau šio labai reikalingo padalinio įkūrimo iniciatorius. Iš tiesų labai vertinga, kai VU intranete randi savo dėstymo veiklos vertinimus, studentų pastabas, pasiūlymus ar pagyrimus, įvairių studijų programų vertinimų sugretinimus. Kokybės centrui laikas imtis ir dėstytojų pasitenkinimo darbu bei akademinio gyvenimo kokybe sisteminių tyrimų. Labai norėtųsi, kad visi KC darbuotojai būtų dar aktyvesni, „sirgtų“ kokybe, o jo vadovė būtų dar atkaklesnė, įtikinamesnė ir nestokotų tikro entuziazmo skleisdama kokybės idėjas ir metodologiją VU bendruomenėje. Mano manymu, kad KC veikla įsisuktų visu pajėgumu, būtina uždegti kokybės ir nuolatinio sisteminio tobulinimo idėjomis bendraminčius kiekviename VU padalinyje.

Pastaruoju metu vienu aštriausių diskusijų objektų tapo Lietuvos aukštojo mokslo sistemos reforma. Kaip būtų galima spręsti aukštųjų mokyklų kokybės problemas?

Studijų kokybė priklauso nuo labai konkrečių dalykų – universitetinės veiklos vadybos lygio, šiuolaikiškų studijų programų, naujausias žinias profesionaliai perteikiančių dėstytojų, dėstytojų ir studentų tarptautinių mainų, akademinės bendruomenės skaidrios motyvavimo sistemos ir kt. Didelę dalį šalies aukštojo mokslo problemų galima išspręsti universitetuose taikant šiuolaikinius vadybos, taip pat ir kokybės vadybos, metodus ir priemones.

Siekiant pagerinti studijų kokybę, specialybės disciplinų paskaitas studentams turėtų skaityti tik aktyvų mokslinį darbą vykdantys dėstytojai, integruojantys į studijas savo ir kitų mokslininkų naujausių tyrimų rezultatus. Tradicines paskaitas pravartu keisti veiksmingesniais mokymo būdais – mokymusi patyrimo būdu realiose organizacijose, diskusijų grupėse, naudojant verslo situacijų ir modelių demonstracines priemones, atvejo metodologiją ir kt.

Universitetams būtų tikslinga formuoti socialinės atsakomybės ir tausojamosios plėtros strategijas, diegiant įvairius išteklius tausojančią kultūrą ir kuriant institucinę aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės vadybos sistemą. Šiuo atveju visų specialybių studentai vadybos, tausojamosios plėtros ir socialiai atsakingos veiklos mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš realių universitetinės veiklos ir jos darnios plėtros kultūros pavyzdžių. O baigę studijas absolventai skleistų minėtas vertybes ir savo organizacijose. Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir universiteto šiuolaikinės misijos uždavinys.

Diskusijų kelia ne tik bakalauro ir magistro studijų kokybė, bet ir doktorantūros.

Šiandieninis doktorantas dažniausiai yra būsimasis aukštosios mokyklos dėstytojas, o siekiant sukurti bendrą Europos mokslo ir studijų erdvę ir vadovaujantis Dublino aprašais, jo kompetencijos turi būti gerokai praplėstos, nei yra dabar. Todėl visų Lietuvos aukštųjų mokyklų siekiamybe turėtų tapti stipresnis ir kryptingesnis doktorantų – būsimųjų dėstytojų ne tik profesinės srities, bet ir gretutinių bendrųjų tarpasmeninių ir sisteminių kompetencijų ugdymas.

Keistina ir dabartinė daktaro disertacijų gynimo tvarka, kai oponentą neretai parenka disertacijos mokslinis vadovas ar netgi pats doktorantas. Disertacijų oponentai turėtų būti atrenkami nacionalinio ar net tarptautinio konkurso būdu. Tai leistų smarkiai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę ir padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Monografijų ir aukštųjų mokyklų vadovėlių recenzentus taip pat tikslinga atrinkti šalies mastu organizuojamų konkursų būdu.

Kokių idėjų turite dėl naujausios akademinės literatūros trūkumo Lietuvoje?

Lietuvos mokslo tarybai norėčiau pasiūlyti įteisinti naują akademinio leidinio statusą – vadovėlį-monografiją, kurioje atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomu dalyku. Klasikinė monografija reikalauja didelių dėstytojo pastangų ir akademinio profesionalumo siekiant tokio pobūdžio knygą adaptuoti mokymo procese ir ilgo tarpsnio nuo tyrimų užbaigimo iki monografijos parašymo ir išleidimo (tai užtrunka iki 3 ir daugiau metų, kai kurių mokslų srityje per tokį laikotarpį medžiaga spėja ir pasenti). Be to, monografija neretai yra sunkiai įkandama ypač bakalauro pakopos studentų savarankiškoms studijoms. Tuo tarpu klasikinis vadovėlis neapima naujausių mokslo laimėjimų. Belieka vienintelė išeitis – šalies mastu įteisinti vadovėlio-monografijos statusą ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimo pavyzdys, leidžiantis operatyviai diegti tyrimus į mokymo procesą. Ne mažiau svarbus ir ekonominis šio siūlymo aspektas, nes siekiant integruoti mokslą ir studijas pagal dabar susiklosčiusią praktiką reikėtų išleisti ir monografiją, ir vadovėlį.

Vis dėlto kokybė juk prasideda ir nuo labai paprastų dalykų, ar ne?

Taip, nuo pagarbos ir meilės vienų kitiems – darbuotojams, studentams, klientams, bendruomenei ir visuomenei. Kokybė – tai nuolatinis ir nuoširdus pasakymas „ačiū“ kiekvienam – pavaldiniui, darbuotojui, komandos nariui už kiekvieną gerai atliktą darbą. Kokybė – tai kai tu elgiesi teisingai (sąžiningai, atsakingai, dorai, gerai etc.) net ir tada, kai niekas tavęs nestebi ir nemato. Ir pagaliau kokybė – tai supratimas, kad entuziazmas yra svarbiausia savybė, reikalinga kiekvienam darbui nepriekaištingai ir kūrybiškai atlikti. Tad iš visų jėgų stenkimės, kad entuziazmas suliepsnotų mūsų, mūsų kolegų ir visų mūsų studentų širdyse.