Šiemet atšventęs 230 metų sukaktį, Medicinos fakultetas turbūt yra vienas labiausiai besidominčiųjų savo istorija Vilniaus universitete. Neseniai atidaryta fakulteto dekanų paroda, muziejuje surinkta gausi buvusių fakulteto auklėtinių ir kitų mokslininkų išleistų medicinos darbų kolekcija, XVIII a. siekiantys Anatomijos, Patologinės anatomijos muziejai, viena didžiausių Europoje ir pasaulyje kaukolių kolekcija – fakultete tiesiog plevena istoriškumo dvasia.

Tačiau galbūt svarbiausias pagarbos mūsų praeičiai ženklas – fakulteto tradicijos – iškilmingi Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir lapkričio 24-osios minėjimai. Anot fakulteto dekanės Zitos Aušrelės Kučinskienės, „tradicijos gyvos tik tada, kai jos nuolat yra palaikomos bent keleto fakulteto entuziastų“. Tradicijas išlaikyti labiausiai padeda ne tik muziejai ar parodos, bet ir nuolatiniai fakulteto bendruomenę sutelkiantys iškilmingi ir kartu džiugūs susirinkimai. Fakultete yra keletas dienų, kurios kilsteli mus virš kasdienybės, suvienija. Pirmoji jų – Rugsėjo 1 d., antroji –lapkričio 24 d., kai minimas fakulteto gimtadienis, taip pat Vasario 16 d., Kovo 11 d., galiausiai – fakulteto baigimo diplomų įteikimas. Per metus apsisuka tarsi ratas renginių, dešimtmečiais puoselėjamos tradicijos tampa švente.

1781 m. lapkričio 24-oji. Tai mūsų fakulteto, o drauge profesionalios medicinos Vilniuje atskaitos taškas. Pirmieji bandymai kurti Medicinos fakultetą Vilniuje siekia XVII a. amžių, kai LDK vicekancleris Leonas Sapiega išrūpino privilegiją iš LDK ir Lenkijos valdovo Vladislovo Vazos IV Vilniaus universitete kurti Teisės ir Medicinos fakultetus. Deja, tuomet pavyko įkurti tik Teisės fakultetą. Medicinos fakultetui palankesnių politinių, visuomenės raidos sąlygų teko palaukti dar beveik pusantro šimto metų, iki Apšvietos epochos. Tik po XVIII a. Edukacinės komisijos reformų pavyko įkurti fakultetą, kuriame buvo imti dėstyti medicinos mokslai. Maždaug 1775 m. Vilniuje pamažu ėmė telktis aukšto lygio medikai iš užsienio – N. Regnier, J. Briotet, S. L. Bisio, ir 1781 m. Vilniuje jau veikė Medicinos kolegija (Collegium Medicum). Šiais laikais kasmet lapkričio 24 d. fakultetas švenčia Medikų dieną. Šią dieną panašiai kaip Rugsėjo 1-ąją baltais chalatais pasipuošę, švirkštais ir skeletais ginkluoti būsimieji medikai drebina fakulteto sienas, džiugina profesūrą, dėstytojus. Kaip žinome, medikai dažnai būna gabūs ne tik ,,sausiems“ mokslams, tad savo gabumus jie gali atskleisti ir Talentų vakare.

Kita mūsų fakultete minima data sietina su mūsų valstybės diena – 1918 m. vasario 16-ąja ir drauge su galbūt mažiau žinoma 1927 m. vasario 16-ąja – mūsų tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus mirtimi. Šią dieną fakulteto bendruomenė jau daugelį metų iš eilės tą pačią valandą susirenka prie dr. J. Basanavičiaus kapo paminėti mūsų valstybės sukūrimą, prisiminti šio mūsų tautos šviesuolio darbus. Tačiau šiandien galbūt menkai žinoma pati šios tradicijos aušra. Lietuvių studentai šią dieną prie dr. J. Basanavičiaus kapo ėmė rinktis dar Lenkijos okupacijos metais. Po tautos patriarcho mirties tarsi patriotiškumo simboliu tapęs kapas sulaukdavo lietuvių studentų dėmesio, buvo giedama Tautiška giesmė, už tai tuomet nebuvo išvengta politinių vietinės valdžios persekiojimų. Kada tiksliai ši graži tradicija laikinai nutrūko, šiandien atsakyti sunku. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsigalėjęs sovietų režimas draudė tokius minėjimus. Tačiau net ir tuomet drąsuolių būreliai vasario 16 d. susirinkdavo prie kapo išreikšti savo tautinių jausmų. Palankesnėmis aplinkybėmis prie dr. J. Basanavičiaus kapo Medicinos fakulteto bendruomenė vėl pradėjo rinktis Nepriklausomybės metais – 1990 m., kai dekanu tapo prof. Gintautas Česnys. Jis savo „vedliais“, autoritetais pasirinko J. Basanavičių ir Vincą Kudirką. Profesoriaus straipsniai apie J. Basanavičių ir V. Kudirką atskleidžia ne tik mums gana gerai žinomus visuomeninius jų nuopelnus – kaip medikas profesionalas prof. G. Česnys įvertino ir šių gydytojų nuopelnus medicinai. Šių dviejų tautos žadintojų atminimui prof. G. Česnys ketino pastatyti ir paminklus, suspėta pastatyti tik vieną – V. Kudirkai.

Kaip pasakoja fakulteto darbuotojai, prie J. Basanavičiaus kapo prof. G. Česnys kasmet pasidalydavo savo įžvalgomis apie J. Basanavičių, V. Kudirką, skambėdavo ansamblio ,,Kankleliai“ muzika. Patriotiškas entuziazmas neblėsdavo, ir iškart po minėjimo Rasų kapinėse profesorius su ansambliu vykdavo giedoti, groti prie Signatarų namų.

Tradicija nenustojo gyvuoti ir po prof. G. Česnio mirties. 2011 m. vasario 16 d. prof. V. Triponis priminė didžius J. Basanavičiaus darbus. 2012 m. Medicinos fakulteto dekanė prof. Z. A. Kučinskienė Kovo 11-osios valstybės šaukliu pavadino poetą Justiną Marcinkevičių, kurio eiles įspūdingai deklamavo aktorė Gražina Urbonaitė, minėjimas baigėsi  M. Daukšos eilėmis.

Gražia mūsų fakulteto tradicija tapo Kovo 11-ajai skirtas viešas iškilmingas Medicinos fakulteto tarybos posėdis. Šią dieną fakultete pagerbiame antrąją mūsų valstybingumui svarbią datą. Skamba muzika, sakomos viešos kalbos, prisimenama Lietuvos ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto istorija. Kovo 11-ajai skirtame posėdyje yra kalbėję prof. P. Čibiras, prof. J. Lelis, prof. D. Mikalauskaitė, prof. Sučila, prof. A. Tyla, prof. A. Raugalė, rašytojas K. Saja ir kiti. 2004 m. spaudos draudimo panaikinimo 100 metų jubiliejaus proga istorikas prof. A. Tyla skaitė pranešimą ,,Spaudos draudimo panaikinimas“. 2010 m. savo priminimais iš 1990 m. kovo 11 d. dalijosi Kovo 11-osios akto signataras rašytojas K. Saja. 2011 m. minėjimą, be prof. A. Raugalės iškilmingos kalbos, praturtino ir Vilniaus įgulos karininkų ramovės choro ,,Aidas“ atliekamos patriotinės dainos. Šiemet gražią tradiciją tęsė profesoriaus Algirdo Dembinsko prisiminimai apie Medicinos fakulteto Psichiatrijos katedros ir psichiatrijos Lietuvoje istoriją. Be to, šis posėdis yra ir savotiška ,,padėkos diena“, skiriamos stipendijos fakulteto studentams, mokslininkams.

1998 m. buvo įsteigtas Džono ir Idos Valauskų fondas. Fondo komitetas – J. Digrienė, prof. Z. A. Kučinskienė ir prof. R. Stukas. Šio fondo lėšas savo testamentu Valauskai, gyvenę JAV, skyrė geriausiai besimokantiems fakulteto studentams. Fondo valdyba, didžiausiu studentų nuopelnu laikydama puikias ir labai geras studijas, iš metinių fondo palūkanų kasmet apdovanoja studentus vienkartinėmis stipendijomis.

Kasmet kovo 11 d. teikiamos stipendijos ir jauniesiems mokslininkams. 2005 m. Medicinos fakultetą pasiekė laiškas iš Australijos, kuriame buvo rašoma, kad Australijos lietuvė Sophie Ambroza savo palikimą skyrė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui ir tuometinei Kauno medicinos akademijai. Medicinos fakulteto tarybos sprendimu iš palikimu skirtų lėšų procentų skiriamos premijos jauniesiems mokslininkams.

Nuo 2010 m. fakulteto Kovo 11-osios minėjimą praturtino Širdies chirurgijos centro labdaros ir paramos fondo ,,VU profesoriaus A. Marcinkevičiaus mokinių klubas“ ir Danske banko įsteigta kasmetinė prof. Algimanto Marcinkevičiaus stipendija pažangiausiems ir aktyviausiems rezidentams.