Vilniaus universiteto steigėjai – jėzuitų brolijos nariai neskyrė laukiamo dėmesio tokiems pasaulietiniams mokslams kaip teisė ir medicina. Jėzuitams vadovaujant VU nebuvo įsteigtas Medicinos fakultetas, nors būta išorinių paskatų. Vienintelis tada universitete veikęs medicinos padalinys – pavyzdingai tvarkyta vaistinė. Apie jos interjerą, eksterjerą, puošybos elementus, baldus, įrankius, prietaisus, įrangą, taip pat pajamas ir išlaidas, skirtas ir universiteto reikmėms, žinome iš išsamaus vaistinės turto inventoriaus, sudaryto likviduojant jėzuitų ordiną 1773–1774 m. Dokumentas saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Ši medžiaga plačiai aptarta įvairių autorių darbuose. Mažiausiai dėmesio skirta turtingai vaistinės bibliotekai. Pažvelkime, kokias knygas sukaupė jėzuitai per 170 vaistinės veiklos metų.
Vaistinės steigimas ir veikla
VU vaistinė, įkurta apie 1600 m., buvo valdoma ir prižiūrima jėzuitų iki 1773 m. Joje buvo ne tik gaminami ir parduodami vaistai, bet ir rengiami būsimi vaistininkai. Tai buvo didžiausia, geriausiai įrengta, daugiausia dirbančiųjų turėjusi to meto Lietuvos vaistinė. Prabėgus daugiau kaip pusantro šimto metų nuo jos įkūrimo, 1758 m. karalius Augustas III išdavė privilegiją jai ir toliau veikti bei rengti vaistininkus. Šiame pergamente rašoma, kad vaistinė buvo įsteigta ir funkcionavo iš akademijos lėšų, o jos uždirbtas pelnas tarnavo akademijos interesams. Įdomi detalė, kad karalius, nurodydamas, jog „vaistinė nuo pat pradžios valdoma ir tvarkoma stropių ir chemijos meną išmanančių jėzuitų vienuolijos vaistininkų“, pabrėžia chemijos žinių svarbą. XVIII a. viduryje chemijos mokslas dar tik skverbėsi į universitetus, jis nebuvo dėstomas Vilniaus universitete. Taigi šių žinių būsimieji vaistininkai įgydavo vaistinėse. Suprantama, vaistinė nesuteikdavo akademinio išsilavinimo ir mokslinio laipsnio, bet tarnavo perteikiant naujausias medicinos, chemijos žinias, taip pat žinias apie vaistus ir jų gamybą.
1773 m. popiežius Klemensas XIV savo bulėje nurodė, kad jėzuitų ordinas likviduojamas. Švietimo sistemos administravimą iš jėzuitų perėmė Seimo įkurta Edukacinė komisija. Tada sudarytas jėzuitų valdomo turto aprašas.
Vaistinės bibliotekos knygų rinkinys
Vaistinės bibliotekos knygų sąrašas užėmė 17 inventoriaus puslapių. Čia išvardytos 405 knygos, kurias parengė žinomi įvairių šalių medicinos profesoriai, garsūs gydytojai praktikai, vaistininkai, chemijos, alchemijos, botanikos, minerologijos ir kitų sričių tyrinėtojai. Sąraše minima per 170 autorių. Dauguma knygų lotynų kalba, kelios – vokiečių, 13 – lenkų kalba. Pagrindinės knygų temos – medicinos filosofija, ligų diagnostika ir terapija, anatomija, chirurgija, vaistų gamyba ir receptų sąvadai, medicininė chemija, tuo metu vadinta jatrochemija, taip pat alchemija, chemija ir kt. Tik kelios knygos yra religijos bei istorijos tema, keli grožinės literatūros kūriniai. Vaistinės knygų rinkinyje yra garsių antikos (Galeno, Hipokrato, Teofrasto, Dioskorido, Celso), Bizantijos (Oribasiaus), arabų (Avicenos, Mesua) medicinos autorių kūrinių. Tačiau didesnę dalį sudaro XVI–XVIII a. vokiečių, Nyderlandų, Prancūzijos, Italijos, taip pat Ispanijos, Anglijos autorių veikalai. Sąraše knygos nesuskirstytos nei pagal turinį, nei pagal autorius, nei pagal abėcėlę ar kitokią sistemą.
Jatrochemijos, alchemijos ir chemijos veikalai
Nemažą bibliotekos rinkinio dalį sudaro didžiojo medicinos reformatorius Paracelso (1493–1541) sekėjų, dažnai vadinamų paracelsistais, darbai. Paties Paracelso nurodytas tik vienas kūrinys, parašytas vokiškai ir skirtas religijos filosofijai – „Kleine Hand und Denck Bibel“. XVII a. Paracelso idėjas ir chemijos filosofiją populiarino įžymūs autoriai Janas Baptista van Helmontas (1577–1644), Oswaldas Crollius (1560–1608), Danielis Sennertas (1572–1637), kurių darbus Vilniaus jėzuitai buvo įsigiję. Daugiausia bibliotekoje buvo Vitenbergo universiteto medicinos profesoriaus D. Sennerto darbų: net dešimt „Medicina practica“ egzempliorių, taip pat knygos „De scorbuto tractatus“, „De febribus“. D. Sennertas buvo žymus mokslininkas, savo darbuose sujungęs antikos ir renesanso autorių žinias ir savo asmeninę patirtį.
To meto esami ir būsimi vaistininkai chemiją studijavo iš keliolikos garsių autorių veikalų. Vaistinės bibliotekoje buvo praktinės chemijos knygų ir chemijos vadovėlių. Tarp jų – ir pirmuoju chemijos vadovėliu laikoma prancūzų gydytojo, jatrochemiko, paracelsisto Jeano Beguino (1550–1620) „Tyrocinium chymicum“, taip pat pirmojo Europoje chemijos profesoriaus, vokiečio Johanno Hartmanno (1568–1631) vadovėlis „Praxis chymiatrica“ ir kt. Greta jatrochemikų darbų bibliotekoje minimi ir alchemijos traktatai. Tai Kylio universiteto poezijos dėstytojo, vėliau istorijos profesoriaus Danielio Georgo Morhofo (1639–1691) „De metallorum transmutatione“, italų gamtos filosofo Giambattistos Della Portos (1535?–1615) „Magia naturalis“
Pagrindinė vaistininko praktiko knyga – farmakopėja
Svarbiausia knyga vaistininko praktikoje – tai vaistų sąvadas, kuriame pateikiama vaisto sudėtis, aprašomas gamybos būdas, technologiniai procesai. Šios knygos vadinamos farmakopėjomis ir dispensatoriumais. Vilniaus universiteto vaistinė 1773 m. turėjo keliolika egzempliorių oficialių skirtingų miestų farmakopėjų, kurios buvo vienos populiariausių to meto Europoje.
Tai ir oficiali Niurnbergo miesto farmakopėja, 1546 m. parengta jauno botaniko ir gydytojo Valerijaus Corduso (1515–1544). Tai ir žydų kilmės vaistininko ir medicinos profesoriaus, Académie Royale (Prancūzijos karališkosios mokslų akademijos) nario, dirbusio Prancūzijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Charaso Moyse’s (1619–1698) „Pharmacopoea regia (Pharmacopée Royale Galénique et Chymique)“. Ši farmakopėja pirmą kartą išleista prancūzų kalba Paryžiuje 1676 m., XVII a. išėjo dar penki kartotiniai leidimai.
Bibliotekoje buvo ir dvi vaistininko, dvaro gydytojo, profesoriaus Johanno Zwelferio (1618–1668) parengtos farmakopėjos – „Pharmacopoeia augustana reformata“ ir „Pharmacopoeia regia“. Šios knygos buvo vienos populiariausių Vokietijos vaistinėse.
Jėzuitų vaistininkai turėjo ir garsaus prancūzų chemiko, vaistininko, medicinos profesoriaus Nicolas Lemery (1645–1715) farmakopėją, kurios pirmasis leidimas išėjo 1697 m., taip pat „Dispensatorium pharmaceuticum austriaco Viennense“ ir dar kelis panašaus turinio leidinius.
Vilniaus universiteto vaistinės bibliotekoje buvo 20 anatomijos ir chirurgijos veikalų: tai ir anatomijos atlasai, chirurgijos instrumentų aprašymai, teoriniai anatomijos ir chirurgijos praktikos pagrindai.
Kas mokėsi iš jėzuitų vaistinėje sukauptų knygų?
Jėzuitams priklausiusioje universiteto vaistinėje buvo turtinga biblioteka. Joje – įvairaus turinio medicinos kūriniai: apie ligų diagnostiką ir terapiją, medicinos filosofiją, anatomiją, chirurgiją, vaistų gamybą, chemiją, alchemiją, jatrochemiją, botaniką, mineralogiją ir pan. Svarbią dalį sudarė protestantiškų universitetų profesorių darbai. Bibliotekoje gausu tiek Galeno, tiek reformatoriaus Paracelso sekėjų darbų. Tikėtina, kad atsakingi jėzuitų vaistinių asmenys patys spręsdavo, kokius medicinos leidinius derėtų įsigyti. Palyginus Vilniaus, Slucko ir Uherske Hradištės (Čekija) 1773–1774 m. medicinos knygų sąrašus, matyti, kad leidiniai sukomplektuoti savitai.
Vaistinės bibliotekoje buvo knygų, kurios šiandienos požiūriu nėra būtinos vaistininko praktikai. Tai knygos apie chirurgiją, anatomiją, terapiją, ligų diagnostiką. Jos sudaro bene didesnę dalį nei vaistininko praktikai reikalingos knygos: farmakopėjos, jatrochemijos, chemijos, botanikos veikalai. Knygų sąrašas sudarytas tada, kai universitete dar nebuvo Medicinos kolegijos (fakulteto). Ji įsteigta po septynerių metų. Ar šios bibliotekos knygas skaitė universiteto dėstytojai? Mieste praktikavo gydytojai, veikė barzdaskučių cechas. Ar jie naudojosi šia vertinga biblioteka? Koks buvo jėzuitų vaistininkų ir pasauliečių gydytojų praktikų santykis? Ar ši turtinga biblioteka tarnavo tik jėzuitų vaistininkams, kurie ne tik gamino vaistus, bet ir gydė miestiečius?
Istorikas Vytautas Bogušis paskelbė hipotezę, kad jėzuitų vaistinė galėjo tarnauti kaip neformalus gydytojų rengimo centras. Vaistinės bibliotekoje iš tiesų buvo literatūros, iš kurios mokėsi Europos universitetų medicinos studentai. Prie jėzuitų kolegijų paprastai buvo steigiamos ir vaistinės, kurių bibliotekų rinkinį sudarydavo apie 50 knygų. Vilniaus universiteto vaistinės bibliotekoje buvo gausus įvairių medicinos sričių knygų rinkinys, bet atsakyti į klausimą, ar jis tarnavo tik šios vaistinės darbuotojų ir čia rengiamų būsimų vaistininkų studijoms, ar turėjo ir platesnes funkcijas, šiandien atsakyti sunku.
Komentarų nėra. Būk pirmas!