Asociatyvi Freepik nuotr.

„Šeimoje gyvenantys suaugę žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu apskritai, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena partnerystėje, ar susituokę. Svarbiau yra artimų santykių turėjimas, gyvenimas įsipareigojus vienas kitam ir galėjimas pasidalinti atsakomybėmis, vargais ir džiaugsmais. Tirdami šeimoje gyvenančių žmonių, ypač vyrų, sveikatos rodiklius, matome labai gerus rezultatus, jų gyvenimo trukmė ilgėja“, – teigia Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto direktorė prof. Roma Jusienė.

Tarptautinės šeimos dienos proga psichologė pasakoja apie žmones, gyvenančius kartu ir vienišus, sukūrusius šeimą ir pasirinkusius jos neturėti, ir svarsto, kurie vis dėlto yra laimingesni ir kas tai lemia.

Žmogui reikalingas artimas ryšys

Jaunas suaugęs žmogus, būdamas maždaug 20–30 metų, sprendžia svarbų psichologinės raidos uždavinį: ar jis gali būti visiškai vienas ir pasirūpinti savimi, ar jis renkasi būti su kitu žmogumi. Kitaip tariant, renkasi tarp įsipareigojimo ir vienišumo.

„Kai žmogus, pasiekęs brandą, gali visiškai pats savimi pasirūpinti ir finansiškai nuo nieko nepriklausyti, bet renkasi būti su kitu žmogumi, nors jam gerai sekasi ir vienam, tai galime vadinti gera startine pozicija brandiems, geriems santykiams. Kai aš renkuosi būti su kitu žmogumi ne dėl to, kad kažko nemoku ar nesugebu pats ir man reikia kito žmogaus pagalbos, bet todėl, kad man reikalingas artimas ryšys su kitu žmogumi“, – pabrėžia VU psichologė.

Vedę vyrai gyvena ilgiau

Psichologė, tyrinėjanti vaikų raidą, savijautą ir konsultuojanti šeimas, neabejoja, kad kiekvienam vaikui, kad ir kokio amžiaus jis būtų, reikalinga šeima. „Todėl atsakyti į klausimą, kam reikalinga šeima, yra labai lengva – ji reikalinga visų pirma vaikams. Dažnai tirdami vaikus atkreipiame dėmesį ir į tėvų savijautą, į tėvų kaip sutuoktinių pasitenkinimą tarpusavio santykiais. Iš stebėjimų padarėme išvadą, kad tie žmonės, kurie turi partnerį arba sutuoktinį, jaučiasi geriau, jų distreso lygis visada yra mažesnis“, – tvirtina psichologė.

Anot jos, sudėtingiau susitvarkyti su prislėgta nuotaika, įtampa yra tiems, kurie neturi partnerio ar sutuoktinio. Žmonės, augindami vaikus be partnerio ar sutuoktinio, taip pat dažniau jaučiasi prislėgti, įsitempę, patiria daugiau streso ar turi kitų psichologinių problemų nei žmonės, auginantys vaikus su partneriu.

„Šeimoje gyvenantys suaugę žmonės yra apskritai labiau patenkinti gyvenimu, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena partnerystėje, ar susituokę. Svarbiau yra artimų santykių turėjimas, gyvenimas įsipareigojus vienas kitam ir galėjimas pasidalinti atsakomybėmis, vargais ir džiaugsmais. Tirdami šeimoje gyvenančių žmonių, ypač vyrų, sveikatos rodiklius, matome labai gerus rezultatus, jų gyvenimo trukmė ilgėja“, – tyrimo rezultatus komentuoja mokslininkė.

Asociatyvi Freepik nuotr.

Svarbiausia šeimoje turėti glaudų emocinį ryšį

Prof. R. Jusienė pasakoja, kad šeima psichologijoje yra apibrėžiama kaip tam tikra emocinė sistema, kurioje geriausiai gali būti patenkinami žmonių emociniai ir psichologiniai poreikiai. Būtent dėl šios priežasties šeima ypač svarbi vaikams, kurie dar nesugeba pasirūpinti savimi, patys negali patenkinti savo fiziologinių ir psichologinių poreikių ir todėl yra priklausomi nuo savo artimiausių žmonių. Bet tas pasirūpinimo aspektas labai svarbus ir suaugusiems žmonėms, gyvenantiems kartu.

„Šeimoje žmonėms yra svarbūs ir tokie dalykai kaip buvimas kartu, turėjimas tam tikrų tradicijų, kasdienių ritualų, kurie suteikia daugiau saugumo jausmo. Tačiau yra ir tokių šeimų, kai du vieniši žmonės gyvena po vienu stogu nebendraudami ir nejausdami artimo ryšio. Tokias šeimas galima vadinti pavargusiomis, nelaimingomis, prastai atliekančiomis savo funkcijas ir jose tikrai nebus saugu ir gera“, – pasakoja prof. R. Jusienė.

Anot profesorės, sutuoktinių sprendimas gyventi kartu dėl vaikų ir funcionuoti kaip tėvų posistemei, nejaučiant tarpusavio artumo, yra gana retas atvejis. Bet kai nusprendžiama išsaugoti santuoką tikrai dėl vaikų (o ne dėl kitų paslėptų tikslų ar baimių), ilgainiui tokie žmonės įveikia savo kaip partnerių tarpusavio santykių krizę ir tampa laimingesni už tuos, kurie priima sprendimą skirtis.

Tačiau tos aplinkybės, kai nesiskiriama, nes vienas sutuoktinis nusprendžia kentėti kito sutuoktinio nesprendžiamas problemas, pavyzdžiui, smurtą ar priklausomybę, nėra pateisinamos, nes kelia didelę grėsmę vaikams, kurių poreikiai tokiose šeimose labai nukenčia.

Prof. Roma Jusienė. VU nuotr.

Todėl, pasak psichologės, nenuostabu, kad žmonės, užaugę tokiose disfunkcinėse šeimose, dažnai pasirenka nekurti šeimos ir taip elgiasi todėl, kad yra nusivylę savo patirtimi, tėvų pavyzdžiu, šeimos modeliu, kurį jie matė vaikystėje. Bet yra ir kita grupė žmonių, kurie nepriklausomai nuo savo patirties šeimoje renkasi nekurti tradicinės šeimos, o priima sprendimą priklausyti kitai socialinei grupei, pavyzdžiui, vienuolynui, globojamų vaikų šeimynai ir pan.

Prof. R. Jusienė pabrėžia, kad šeimos gali būti labai įvairios (ne tik partneriai, sutuoktiniai ar vaikai) ir, nepaisant to, jos vienodai gerai atliepia žmogaus emocinius poreikius. Svarbiausia šeimoje turėti glaudų emocinį ryšį ir puoselėti santykius su kitu žmogumi, forma (įteisinta ar ne) ar vaidmenys nėra svarbūs.

Vienodai laimingi ir turintys vaikų, ir neturintys

Skandinavijos šalyse buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo klausiama, ar šeimos su vaikais, ar be vaikų yra laimingesnės. Psichologė įspėja, kad, atsiradus vaikui šeimoje, pasitenkinimas tarpusavio santykiais visada sumažėja, bet vaikams augant ir užaugus jis sugrįžta arba pasiekia vaikų neturinčių partnerių pasitenkinimo santykiais lygį. Taip pat pastebima tendencija, kad žmonių, turinčių vaikų, gyvenimo trukmė pailgėja ir jų senatvė būna labiau aprūpinta (nors nebūtinai).

Mokslininkė išskiria įdomų faktą, kad poros, sąmoningai nusprendusios neturėti vaikų, praėjus reprodukciniam amžiui – apie 50–60 metus dažniau gailisi jų nesulaukę, nors ir  nesijaučia nelaimingesnės už vaikų turinčias šeimas.

Išsiskyrę žmonės mažiau laimingi?

Paklausus, o kaipgi yra su išsiskyrusiais žmonėmis, psichologė teigia, kad skyrybos bet kokiu atveju yra didelis stresinis gyvenimo įvykis, todėl po skyrybų daugiau ar mažiau jaučiama įtampa, o tolesnė žmonių savijauta jau priklausys nuo to, kiek pastangų jie įdeda, kad išliptų iš šios krizės.

„Yra labai įvairių priežasčių ir aplinkybių, dėl ko žmonės skiriasi, todėl vienareikšmio atsakymo negali būti. Nors vienas įspūdingesnių santykių dinamikos tyrimų, atliktas Čikagos universiteto mokslininkų, pateikė bendrą išvadą, kad išsiskyrę žmonės netampa laimingesni. Bet kartu teigė, kad ne pačios skyrybos daro žmones laimingesnius ar nelaimingesnius, o tai, ką mes darome po to ir kiek investuojame į save“, – tyrimo rezultatus pristato prof. R. Jusienė.

Tačiau iš to paties tyrimo paaiškėjo, kad tie sutuoktiniai ar partneriai, kurie kartu gyvendami jautėsi nelaimingi, bet pasirinko išspręsti santykių krizę, po penkerių metų jautėsi laimingesni. „Taigi skyrybos savaime problemų nesprendžia, nors šiais laikais mes pernelyg skubame išsiskirti, nes sutuoktinis nebetenkina mūsų poreikių. Bet jeigu mes abu nusprendžiame investuoti į tuos santykius, abu paaugti, paieškoti būdų, kaip kitaip galime spręsti santykių problemas, matome, kad ši investicija ilgainiui atsiperka“, – tvirtina VU psichologė prof. R. Jusienė.