Nerimas dėl emigracijos mastų yra tiesiogiai susijęs ir su nerimu dėl vadinamojo protų nutekėjimo. Mokslo pasaulis tampa vis globalesnis, o stiprūs užsienio mokslo centrai vilioja pačius geriausius mokslininkus iš viso pasaulio. Sunku pasakyti, kiek gabių specialistų Lietuvos mokslo erdvė kasmet netenka dėl šios priežasties. Tačiau neskubėčiau pulti į neviltį. Užsienio universitetuose ir institutuose dirbantys Lietuvos mokslininkai garsina šalies vardą, o jų įgyta patirtis – neįkainojama. Džiugu ir dėl to, kad kai kurie iš jų grįžta į Lietuvą. „U. V.“ siūlo skaitytojams susipažinti su kelių tokių Vilniaus universiteto mokslininkų istorijomis.

Mindaugas Valius: „Pagundų pasilikti visada yra“

VU Biochemijos instituto Proteomikos centro vadovas dr. Mindaugas Valius pirmą kartą į mokslinę stažuotę išvažiavo 1992 m. „Buvau gavęs Atviros Lietuvos fondo stipendiją. Pasinaudojęs galimybe išvažiavau dviem mėnesiams į Andriaus Kazlausko laboratoriją Denveryje. Tada tai buvo dar visai nauja laboratorija ir aš buvau vienas pirmųjų jos darbuotojų“, – prisimena M. Valius. Vėliau, pratesęs vizą, jis liko A. Kazlausko laboratorijoje dar keleriems metams. „Tačiau mano pirminis tikslas buvo stažuotė. Nesiekiau specialiai išvažiuoti ir pasilikti“, – tvirtina mokslininkas.

A. Kazlausko laboratorijoje jis pateko į savotišką lietuvišką aplinką ir tai padėjo geriau adaptuotis svetur. „Didžiausia problema buvo kalba, nes anais metais mes net neturėjome galimybės žiūrėti filmų angliškai, nors ir skaitėme mokslinius straipsnius šia kalba“, – sako M. Valius. Jam prie kalbinės aplinkos adaptuotis prireikė maždaug trijų mėnesių.

Ar nebuvo pagundų pasilikti Vakarų mokslo pasaulyje? M. Valius neslepia, kad pagundų visada yra. „Aš išvažiavau į Ameriką neapsigynęs disertacijos, o ten, norint siekti karjeros, reikėjo turėti daktaro laipsnį. Po tų trejų metų mano pasiekimai buvo labai geri ir mačiau, kad reikėtų jau kurti savo laboratoriją, tačiau negalėjau to daryti neturėdamas laipsnio. Grįžau į Lietuvą, manydamas, kad greitai čia apsiginsiu ir vėl grįšiu atgal“, – prisimena M. Valius. Tačiau likimas pasisuko kitaip. „Kai grįžau, patekau į grantų skyrimo mokslinėms grupėms vajų. Atsirado galimybių gauti pinigų savo veiklai. Man tai pavyko padaryti. Kita vertus, čia turėjau ir daugiau laisvės“, – pasakoja M. Valius. Grįžusiam į Lietuvą mokslininkui buvo suteikta galimybė formuoti savo mokslinę grupę, paskirtos patalpos darbui.

Tačiau apsisprendimas likti dirbti gimtinėje irgi nebuvo labai paprastas. „Tuo metu Lietuvoje man psichologiškai buvo paprasčiau, bet, aišku, materialiai – kur kas sunkiau“, – sako M. Valius. Vėliau jis taip pat vykdavo į ilgalaikes užsienio stažuotes. Apie metus praleido Belgijoje, paskui vyko į Vokietiją, dar vėliau nuolat važinėjo į Švediją. Stažuočių periodas buvo gana intensyvus. Pasak jo, pagrindinis siekis, važiuojant į stažuotę, buvo darbas su modernia įranga. „Dabar šiuolaikinė mokslinė infrastruktūra yra sukurta ir čia, Lietuvoje. Netgi, sakyčiau, daug kas užsienyje šiandien pavydžiai žiūri į mūsų turimą įrangą“, – sako M. Valius.

Mokslininkas mato, kad tam tikri žingsniai, siekiant grąžinti mokslininkus iš užsienio mokslo centrų į Lietuvą, yra daromi. „Daug ką bandoma daryti per grantus, tačiau ne visada tai labai efektyvu. Dabar dažniausiai tiesiog vietiniai jauni mokslo daktarai viliojami iš vienų laboratorijų į kitas“, – teigia M. Valius. Pasak jo, jaunųjų mokslininkų projektams daug galimybių suteikia ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinė parama. M. Valius pažymi, kad šiandien daug ką vis dar lemia finansinis veiksnys ir žmonių galimybė gauti tinkamą atlygį už savo darbą.

Tačiau, pasak M. Valio, Lietuvos mokslininkai, dirbantys užsienyje, irgi padeda mūsų šalies mokslo pasauliui. „Mes palaikome kontaktus su daugeliu išvažiavusių kolegų. Labai geras pavyzdys yra buvęs mano studentas Jonas Cicėnas, kuris dabar dirba Šveicarijoje. Jis padeda palaikyti ryšius su vienu garsiausių Šveicarijos mokslo centrų – Bioinformatikos institutu. Tad išvažiuojantys mokslininkai tampa ir savotišku tiltu į užsienio mokslo pasaulį“, – sako M. Valius.

Mikas Vengris: „Aš esu suaugęs su Lietuva“

VU Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedros vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Mikas Vengris nemažai laiko praleido moksliniame Olandijos pasaulyje. Pirmą kartą, pasinaudojęs akademinių mainų programos galimybėmis, jis išvažiavo ten dar 1998 m., būdamas ketvirto kurso studentas: „Tuo metu mes gyvenome daug blogiau negu Vakarų Europa ar Šiaurės Amerika. Norėjosi pamatyti, kaip tas mokslas iš tikrųjų yra ir turi būti daromas.“ Mokslininkas atsimena, kad anuomet universitetas neturėjo galimybės atnaujinti aparatūros, naudotasi dar sovietmečiu gauta įranga. „Eksperimentatoriams buvo ypač sunku dirbti tokiomis sąlygomis“, – sako M. Vengris.

Mokslininko siekį nors trumpam išvažiuoti į užsienio universitetą skatino ir noras pamatyti pasaulį, pakeliauti. „Masinė emigracija dar nebuvo prasidėjusi. Tas išvažiavimas į užsienį turėjo savotišką nuotykių paieškos prieskonį. Man buvo tiesiog įdomu“, – sako M. Vengris. Jis pažymi, kad nemažai tų studentų, kurie, kaip ir jis pats, pasinaudojo akademinių mainų galimybe, vėliau liko moksle ir tapo mokslo daktarais.

Pirmas išvažiavimas pagal akademinių mainų programą į Laisvąjį universitetą Amsterdame buvo M. Vengriui lemtingas. Vėliau jis čia parašė ir apgynė mokslo daktaro disertaciją. „Aš buvau ten jau nebe pirmas lietuvis. Lietuviai studentai turėjo gana gerą reputaciją. Per tą mokyklą yra perėjusios ir tokios žvaigždės kaip Andrius Baltuška, kuris šiandien yra Vienos technikos universiteto profesorius. Vienu žodžiu, patekau į draugišką aplinką“, – prisimena M. Vengris.

Metus, praleistus Olandijoje, mokslininkas vertina kaip „investavimo į save laikotarpį“. Pasak jo, labai svarbu pakeisti aplinką, išbandyti savo jėgas kitame mokslo pasaulyje. „Piligrimiškas atsiribojimas nuo įprastinio gyvenimo, išvažiavimas kitur ir susikoncentravimas ties viena veikla padeda tapti tikru savo srities specialistu. Tai yra svarbu“, – pažymi M. Vengris.

Tačiau šiandien M. Vengris dirba Vilniaus universitete ir yra patenkintas savo likimu. „Aš visą laiką deklaravau, kad grįšiu. Niekada nebuvo minties, kad reikia kuo greičiau pabėgti iš čia ir nebegrįžti. Lietuva man yra ta vieta, su kuria aš esu suaugęs. Neįsivaizduoju situacijos, kad išvažiuočiau visam laikui“, – teigia mokslininkas. Pasak jo, tai yra asmeninio prisirišimo klausimas: „Nežinau, ką tokio blogo Lietuva turėtų man padaryti, kad norėčiau bėgti iš čia neatsigręždamas.“

Nors, M. Vengrio manymu, užsienio mokslo centrai ir suteikia daugiau savirealizacijos ir tobulėjimo galimybių, Lietuvoje irgi galima pasiekti užsibrėžtų tikslų. „Po doktorantūros studijų turėjau galimybę išvažiuoti į JAV, Šveicariją ar Prancūziją. Galbūt, vertinant vien finansavimą, kurį šios šalys skiria mokslui, galėčiau geriau įgyvendinti savo mokslines ambicijas ten, tačiau yra ir kitų aspektų. Galų gale, jei mano geriausias mokslinis straipsnis yra pacituotas 40 kartų, tai reiškia, kad 40 kitų mokslininkų jį skaitė ir rado ten sau kažką naudingo. Bet iš esmės tą patį rezultatą gali pasiekti perskaitęs keturiasdešimčiai žmonių paskaitą. Tad būdamas vien tik mokslininkas bendrauji su gana maža bendruomene. Šiuo požiūriu Vilniaus universitetas padovanojo man harmoningesnę darbo galimybę, nes čia susipina dėstymas, mokslas ir visuomeninė veikla“, – teigia M. Vengris.

Suprantama, kad vadinamoji protų nutekėjimo problema – neišvengiama. „Tai vyksta visame pasaulyje – iš Europos protai važiuoja į Ameriką, iš vienų Europos šalių – į kitas. Aš nemanau, kad valstybė gali tą procesą sustabdyti, – sako M. Vengris. – Tačiau pakeisti protų nutekėjimą protų cirkuliacija galima. Kas yra daroma Lietuvoje – daroma galbūt neblogai. Tuo metu, kai išvažiavau ir gyvenau Olandijoje, idėjų grįžti kildavo vien tik tokiems patologiniams patriotams kaip aš. Dabar situacija nėra tokia vienareikšmė. Aš pažįstu nemažai žmonių, kurie turėjo gerus darbus mokslo srityje Vakarų Europoje, bet sugrįžo.“ Pasak mokslininko, šiandien galima kalbėti apie tam tikrą Lietuvos mokslo atsigavimą. „Kartais žmonės pamiršta, kaip buvo – mano studijų metais auditorijų beveik nešildė, mes sėdėdavome paskaitose su paltais, rašydavome ant lentų su kreida ir atrodė, kad viskas tik blogės, – prisimena M. Vengris. – Dabar situacija yra nepalyginamai geresnė. Pats mokslas turi potencialą augti ir tiestis. Žinoma, daryti tai Lietuvoje jam labai padeda Europos Sąjungos pinigai.“

Tačiau didele kliūtimi mokslui Lietuvoje išlieka biurokratinės procedūros. „Geros idėjos pas mus dažnai paskęsta biurokratijoje. Žmonėms praeina noras jas įgyvendinti. Jeigu sugebėsim tai sutvarkyti ir stengsimės vieni kitiems netrukdyti, tai tada viskas bus gerai“, – įsitikinęs M. Vengris.

Simonas Laurinavičius: „Daug ką lėmė sėkmė“

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Simono Laurinavičiaus istorija iš dalies panaši į M. Vengrio. Būdamas bakalauro studijų paskutinio kurso studentas jis pagal akademinių mainų programą išvažiavo studijuoti į Helsinkio universitetą. „Man tiesiog ten patiko, pamačiau mokslinių tyrimų galimybes ir savo iniciatyva įstojau ten į magistrantūrą. Taip ir pasilikau Suomijoje, nes po magistrantūros pasisekė įstoti ir į doktorantūrą“, – pasakoja S. Laurinavičius. Daug ką lėmė noras ir šiek tiek sėkmės.

Studijuodamas ir dirbdamas mokslinį darbą Suomijoje S. Laurinavičius neturėjo didesnių problemų, nes darbas vyko anglų kalba, o per metus, praleistus Helsinkyje, jis išmoko ir suomių kalbą. „Tiesiog norėjau žinoti, ką žmonės aplinkui šneka“, – sako S. Laurinavičius.

Mokslininko teigimu, jis turėjo nemažai pagundų likti dirbti Suomijoje. „Didžiausia pagunda yra žinoti, kad galimybės užsienyje bent jau šiuo metu daug didesnės – ir mokslinės infrastruktūros, ir mokslinių ryšių požiūriu“, – tvirtina S. Laurinavičius. Pasak jo, apsisprendimą grįžti į Lietuvą labiau lėmė tarpasmeniniai ryšiai. „Per dešimt metų sukūriau šeimą, su žmona susilaukėme vaikų. Nesinorėjo nutraukti ryšių su giminėmis, nesinorėjo nutolti. Vis liūdniau darydavosi, aplankius Lietuvoje gimines, važiuoti atgal į Suomiją“, – pažymi S. Laurinavičius. Jis taip pat pabrėžia, kad niekada nenorėjo pasilikti užsienyje visam laikui: „Nuolat svarstydavau, kuriuo momentu būtų geriausias laikas grįžti.“

Pasak mokslininko, grįžimui turėjo įtakos ir tam tikra sėkmė. „Pasisekė, kad kaip tik tuo metu Biotechnologijos institutas vykdė užsienyje dirbančių mokslininkų susigrąžinimo konkursą. Aš pateikiau paraišką ir mane atrinko“, – prisimena S. Laurinavičius. Buvo svarstomos ir kitos grįžimo galimybės. „Pirmiausia, aišku, ieškojau vietos mokslo institucijose ar įmonėse, kurios yra susijusios su biotechnologijomis, bet nebuvau atmetęs ir varianto susirasti darbą kitoje srityje“, – sako S. Laurinavičius.

Mokslininko teigimu, labai aukštos kokybės mokslo galima rasti ir Lietuvoje. „Jeigu viską lemtų tik mokslo ir mokslininkų kokybė, tai Lietuva tikrai atrodytų ne blogiau nei kitos Vakarų šalys, bet yra ir kitų dalykų. Pavyzdžiui, biurokratija Lietuvos moksle yra nepalyginamai didesnė negu Suomijoje. Tai atima iš mokslininkų daug laiko ir energijos. Lietuva čia labai pralaimi“, – pažymi S. Laurinavičius. Jo teigimu, mūsų šaliai sunku lygintis su užsienio mokslo centrais ir finansavimo, skiriamo mokslo tyrimams, dydžiu. Tarp kitų problemų S. Laurinavičius mini tai, kad Lietuva neturi aukštos kokybės mokslo šalies įvaizdžio pasaulyje, pritrūksta ir objektyvaus Lietuvos mokslinės veiklos įvertinimo iš šalies, kurį galėtų atlikti kitų šalių mokslininkai.

Kalbėdamas apie protų nutekėjimą, S. Laurinavičius išskiria tam tikrą pačios valstybės rodomą abejingumą. „Tie, kurie išvažiuoja į užsienį, dažniausiai galvoja: manęs Lietuvai nereikia, niekam aš neįdomus. Kai žmogus išvyksta su tokia mintimi, tai sunku jį ir sugrąžinti“, – sako S. Laurinavičius. Jo teigimu, būtų gerai, kad pati valstybė skatintų ir žmonių išvažiavimą (pasimokyti ir įgyti patirties užsienyje), ir jų grįžimą. Padėti mokslininkams grįžti, S. Laurinavičiaus manymu, galėtų ir didesnis valstybės dėmesys mokslui, jo laimėjimams ir pažangai.