Modernizuojant aukštojo mokslo studijas Lietuvoje siūlyčiau atkreipti dėmesį į paskaitinio darbo formą, įprastą Austrijos, Šveicarijos, Vokietijos universitetuose ir apibūdinamą vokiečių kalbos terminu Ringvorlesung arbaVorlesungsring.

Su šia paskaitų rūšimi teko susidurti stažuojantis užsienyje. Tai paskaitų ciklas, kurį per semestrą ar akademinius metus skaito ne vienas dėstytojas, o besikeičiantys lektoriai. Paskaitos gali būti jungiamos į atskirus blokus, kartais yra rengiamos ir jungtinės paskaitos. Terminas sudarytas iš dviejų vokiškų žodžių. Ring reiškia žiedą (apskritimo prasme, pavyzdžiui, ant piršto maunamo vestuvinio žiedo), o Vorlesung – paskaitą. Reikėtų patyrinėti, kaip toks sudurtinis pavadinimas istoriškai atsirado, tačiau labai galimas dalykas, kad pavadinimas išreiškia esmę – apskritas žiedas neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Kiekvieno lektoriaus paskaitos aptariamoje sistemoje yra gana autonomiškos, jos paprastai būna viešos ir dėl to į paskaitų ciklą klausytojas gali įsitraukti nuo bet kurios. Žinoma, būna ir tokių atvejų, kai studentams jos yra privalomos, numatomi atsiskaitymai, tačiau būna ir taip, kad jos vyksta kiekvieną semestrą ir neturi aiškios pradžios, dėl to klausytojams įsitraukti į paskaitų žiedą nėra problemiška. O klausantis vieno dėstytojų paskaitų, kurios yra išdėstytos pagal tam tikrą sistemą ir struktūrą, galėtų kilti supratimo problemų, jei ateisi klausyti praleidęs vieną ar kelias ankstesnes paskaitas.

DUDEN vokiečių kalbos žodynas pateikia tokį trumpą Ringvorlesung apibrėžimą: „Daugelio, dažniausiai įvairių dalykinių sričių dėstytojų paskaitų eilė“. Paprastai tokio paskaitų ciklo tema būna gana plati, o įvairūs kviestiniai pranešėjai savo paskaitomis leidžia klausytojams susidaryti kompleksinį problemos vaizdą iš daugelio perspektyvų. Dėl to kaip lektoriai neretai yra kviečiami ne tik universiteto dėstytojai, bet ir įvairių profesijų atstovai, dirbantys skirtingose srityse. Paprastai paskaitos vyksta pavakare ar vakaro valandomis, tikintis pritraukti daugiau klausytojų po kitų universitetinių užsiėmimų.

Štai Viurcburgo Julijaus–Maksimiliano universitete (Vokietija) 2010–2011 mokslo metų žiemos semestrą vyko dviejų istorijos katedrų ir universiteto Karjeros centro organizuotas paskaitų ciklas „Istorija studijuota – o kas tada?“. Specialaus šiam paskaitų ciklui išleisto lankstinuko paantraštė skelbė: „Istorikių ir istorikų bei kitus humanitarinius mokslus studijavusiųjų profesiniai laukai“. Paskaitų ciklo tikslas buvo per semestrą humanitarinių mokslų studentams atskleisti profesines galimybes įvairiose srityse. Kiekvienai paskaitai buvo kviečiama po du pranešėjus,pradėjusius profesinę karjerą po istorijos ar kitų humanitarinių studijų baigimo ir jau pasižymėjusius kurioje nors panašaus profilio srityje.

Pagal programą 2010 m. lapkričio 30 d. buvo numatyta jungtinė paskaita, kurioje dalyvavo atsakingas darbuotojas iš vienos leidyklos ir patyrusi darbuotoja iš autobiografijų agentūros. Kiekvienam pranešėjui iš pradžių buvo skiriama po pusę valandos pasisakyti, papasakoti apie savo profesinį kelią, duoti studentams naudingų patarimų, kaip sėkmingai įžengti į pranešėjų atstovaujamos srities profesinį pasaulį. Po to likęs laikas numatytas klausimams ir atsakymams, konsultacijoms konkrečiais karjeros planavimo klausimais. Pagal šį scenarijų vyko ir kitos paskaitos, kiekvieną kartą buvo kviečiami nauji pranešėjai (po du vienai paskaitai, o kartą net ir trys). Temiškai buvo apimtos šios sritys: muziejus, archyvas, biblioteka, leidykla / autorinė veikla, žurnalistika, ekonomika, diplomatinė veikla / politinis konsultavimas, kultūros vadyba / valdymas, mokslinių tyrimų skatinimas, mokykla / suaugusiųjų švietimas. Jei neskaitytume įvadinės, vyko iš viso 10 paskaitų su kviestiniais pranešėjais. Tos paskaitos nuo 2010 m. lapkričio iki 2011 m. vasario pradžios vyko kas savaitę (išskyrus kalėdinių atostogų laiką gruodį ir iš dalies sausį).

Štai jums gatavas paskaitų žiedo šablonas istorikams ir kitiems humanitarams. Belieka jį prisitaikyti sau, susitarti su galimais pranešėjais, įterpti į programą kitas pavardes su jų pareigomis, – ir pirmyn! Tokiais atvejais, kai kviečiamas pranešėjas iš šalies ir žinai, kad daugiau auditorijoje jo nepamatysi, pravartu kuo labiau jį išklausinėti rūpimais klausimais ar užmegzti kontaktus ateičiai. Be to, patyręs specialistas per palyginti trumpą laiką (vieną paskaitą) turi pateikti žinias koncentruota forma, o tai gali būti labai naudinga klausytojams. Dėl to žiedinė paskaita turi ypatingo naujumo žavesio, nes pranešėjas stengiasi padaryti gerą pirmojo pasirodymo įspūdį, o studentams yra įdomu paklausyti naujo žmogaus, kuris nespėja atsibosti taip, kaip „savi“ dėstytojai, kuriuos nuolat matai fakultete.

Žiedinė paskaita skirtųsi ir nuo kokio nors universiteto svečio paskaitos, kurių per akademinius metus pasitaiko įvairiomis progomis ir kurias ne visada galima numatyti iš anksto. O paskaitų žiedas turi bendrą aprėpiančią temą, koncepciją, ir nors atskiros paskaitos yra autonomiškos, tačiau jų visuma sudaro sistemą. Gali ją integruoti į modulius, numatyti studijų planuose. Studentai, lankantys tokias paskaitas, gali rinkti valandas pagal ECTS skaičiavimo metodiką. Galima sugalvoti prie tokio paskaitų ciklo ir papildomų užsiėmimų, pavyzdžiui, seminarų ar savarankiško darbo užduočių, atsiskaitymų, kuriuos turėtų kontroliuoti etatiniai dėstytojai. Dėl to paskaitų žiedo idėja turi būti gerai apgalvota, ciklas planuojamas iš anksto. Čia yra nemažai parengiamojo darbo organizatoriams.

Viurcburgo universitete paskaitų žiedo apie istorikų profesinės veiklos laukus idėją ir koncepciją sukūrė du to universiteto profesoriai, bendradarbiaudami su Karjeros centro darbuotoja. O tai, ką abu profesoriai padarė po to, irgi verta paminėti. Jie parengė knygą, kurią sudaro pranešėjų tekstai, parengti skaitytų paskaitų pagrindu. Ši knyga 2012 m. sausio 3 d. publikuota internete ir yra viešai prieinama.* Visa tai, žinoma, kainavo, knygos rengėjai užsimena apie gautą finansinę paramą. Tokie dalykai turi išliekamąją vertę.

Taigi paskaitų ciklas konkrečia plačia tema buvo įgyvendintas rezultatyviai, bet jo ta pačia tema kitais mokslo metais Viurcburgo universitetas nebekartojo. 2011–2012 mokslo metų žiemos semestre tame universitete skaitytas jau kitas paskaitų žiedas, kurį organizavo Vokiečių filologijos institutas, bendradarbiaudamas su kai kuriais kitais universiteto padaliniais, kitais universitetais ir neuniversitetinėmis institucijomis. Naujo paskaitų ciklo tema – „Kelionės į pragarą“ (vok. Höllenfahrten). Paskaitų žiedo forma išliko, tačiau pati bendroji paskaitų tematika yra radikaliai pakeista ir koncentruota į istorinę požeminio pasaulio temą, kaip ji atsispindėjo literatūroje ir dailėje, muzikoje ir kultūroje, religijoje ir teologijoje. Keisti humanitarinių disciplinų paskaitų, seminarų ir kitų mokomųjų užsiėmimų tematiką kiekvienais mokslo metais yra įprasta vokiškai kalbančių šalių universitetuose.

Panagrinėkime kitą pavyzdį – paskaitų žiedą, skaitytą 2010–2011 mokslo metais Darmštato technikos universitete (Vokietija). Jį organizavo universiteto Istorijos institutas kartu su universiteto Tarpdisciplininių studijų programų centru. Tarpdalykinis paskaitų ciklas vadinosi „Infrastruktūros ir valdžia“. Be įvadinės paskaitos, nuo 2010 m. spalio iki 2011 m. vasario vidurio vyko iš viso 14 teminių paskaitų (bent jau taip yra parašyta programoje). Kaip matyti iš paskaitų pavadinimų, daugiausia jų buvo skirta infrastruktūroms, susijusioms su vandeniu. Dauguma paskaitų skaitytos vokiečių kalba, keletas – anglų, mat, be vokiečių, jas skaitė ir mokslininkai iš užsienio.

Kaip matyti iš bendro paskaitų sąrašo, kai kurios temos apie vandenį ir jo infrastruktūras buvo grynai istorinės, dalis vienaip ar kitaip susietos su dabartinės politikos analize pasirinktais aspektais. Kaip antai: „Antikiniai vandens įrenginiai ir moderni vandens technologija“, „Mąstymas per vandenį: Viduramžių hidraulika ir modernioji istoriografija“, „Tarpokeaniniai laivybos kanalai (Panama, Suecas, Kylis) – ekonominės ir politinės valdžios inžineriniai monumentai“, „Drėkinimo politika Centrinėje Azijoje“. Paskaitų metu buvo rodomos skaidrės, dalis jų kaip kurso medžiaga pateikta ir internete, specialiame tam paskaitų ciklui skirtame tinklalapyje.

Kiekvieną paskaitą, kaip nurodoma universiteto tinklalapyje, lankė vidutiniškai per 40 įvairių specialybių studentų. Tam, kad būtų užskaityta kaip mokomasis užsiėmimas, studentų apsilankymas buvo registruojamas, jie turėjo paskaitą protokoluoti, be to, – parašyti universitetinį rašinį (5–10 puslapių apimties) pagal nurodytus kriterijus viena iš tų temų, kuria buvo skaitoma paskaita. Šis atvejis rodo, kad paskaitų žiedas gali būti įtraukiamas į mokomųjų užsiėmimų sąrašą, tapti integralia studijų dalimi. Žinoma, tos paskaitos būna viešos, į jas gali ateiti visi pageidaujantys, bet norintiems gauti nustatytą kreditų skaičių studentams yra ne tik būtina lankyti paskaitas, bet keliami ir kai kurie papildomi reikalavimai, susiję su savarankiško darbo užduotimis.

Nors Lietuvoje aštrios vandens resursų problemos lyg ir nėra, tačiau klausimai, susiję su šalto ir karšto vandens tiekimu, mokesčiais, kanalizacija ir t. t., yra aktualūs visiems gyventojams. Dėl to, jei Lietuvoje būtų planuojamas panašus besikeičiančių pranešėjų skaitomas ir daugelį disciplinų apimantis paskaitų ciklas apie vandens reikšmę praeityje ir dabar, tai būtų ne pro šalį šalia istorinių temų įtraukti ir tokias, kurios sietųsi su mokesčiais už vandenį, nuotekų šalinimu, vandens valymu, vandens telkinių privatine, valstybine nuosavybe ir kitais panašiais aktualiais klausimais. Tiktų ir paskaita apie geriamojo vandens kokybę ir galbūt net apie lietuvišką pirtį, kuri, kaip ir visos pirtys, be vandens neįsivaizduojama.

Apskritai paskaitų žiedo idėja galėtų būti diegiama Lietuvos aukštosiose mokyklose ir kitomis platesnėmis temomis. Ją įgyvendinti būtų nesunku, pavyzdžiui, Vilniaus universitete. Jame vykstančios Vaikų universiteto sesijos, beje, primena žiedinių paskaitų ciklą, kai paskaitą viena tema skaito vienas dėstytojas, kita – kitas ir t. t. Belieka pagalvoti, kaip pritaikyti panašią idėją studentams. Būtų prasminga šią paskaitų formą Lietuvoje įgyvendinti kooperuojantis ir kelioms aukštosioms mokykloms, taip geriau panaudojant jų darbuotojų intelektinį potencialą, pritraukiant aukštųjų mokyklų socialinius partnerius.

Stažuodamasis užsienyje pastebėjau, kad tai yra įprasta: vienai paskaitai su po jos vykstančia diskusija universiteto auditorijoje yra kviečiami kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai, specialistai, savo dalyko žinovai iš kitų miestų ar net užsienio šalių (Europoje tarp gretimų valstybių atstumai nėra tokie jau dideli). Būna ir kitokių atvejų, tačiau koks honoraras kviestiniam lektoriui sumokamas, kokios yra autorinės sutarties sąlygos – tai jau konfidencialus dalykas. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad vertinga informacija, kitų įdėto nemažo darbo vaisiais gali pasinaudoti ir kiti specialistai, be didelių laiko sąnaudų ir pastangų nusižiūrėdami svetimas idėjas ir sprendimus, pritaikydami juos savo reikmėms. Bet taip jau yra šiuolaikiniame pasaulyje…

Konkrečios teminės paskaitų žiedo problematikos nustatymas, koncepcijos sukūrimas ir organizavimas pareikalauja nemažai laiko ir kitų organizacinių sąnaudų. Dėl to universitete per semestrą ar akademinius metus visiškai užtektų vieno ar kelių konceptualiai apgalvotų žiedinių paskaitų ciklų (susidedančių iš 10–14 viešų paskaitinių renginių). Tai ypač galėtų būti aktualu rengiant bendrojo universitetinio lavinimo modulius, kurie apimtų daugelio specialybių studentų srautus.