Ne paslaptis, kad dauguma studentų po paskaitų lanko įvairius būrelius, užsiėmimus – sportuoja, įsilieja į įvairių organizacijų veiklą, šoka, dainuoja ir kt. Ne išimtis ir tiksliuosius mokslus studijuojantys Vilniaus universiteto studentai – ne vienas jų pasirinko Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblį (VUDŠA) ir dramos trupę „Minimum“. Penki tiksliųjų mokslų studentai, atstovaujantys VUDŠA – Augustinas, Gabrielė, Justina, Martynas ir Darius, ir trys dramos trupės „Minimum“ „tiksliukai“ – Eglė, Adomas ir Karolina sutiko pasidalyti savo patirtimi ir įspūdžiais, atskleisti, kas juos traukia prie meninės veiklos ir kaip sekasi suderinti mokslą su pomėgiais.

VUDŠA atstovai tikino, kad menas jiems – vienas iš būdų atsipalaiduoti, pajusti vienybės jausmą siekiant bendro tikslo, rezultatų, pabendrauti su žmonėmis, susirasti naujų draugų, aplankyti naujas vietas, linksmai praleisti laiką. Taip pat tai būdas sulaukti pripažinimo – po gero koncerto girdėti aplodismentus ar laimėti konkursą.

„Nuo pat mažens labai norėjau šokti, liepdavau sesei dainuoti, o aš aplink ją straksėdavau. Tad kai pirmoje klasėje mokytoja nuvedė į aktų salę, kur vyko pirmoji šokio pamoka, be galo džiaugiausi. Nuo to laiko jau 15 metų šoku tautinius šokius. Man menas, tiksliau, šokis, yra galimybė atsipalaiduoti nuo kasdienės veiklos, pabendrauti su tais žmonėmis, su kuriais sieja kažkas bendro, su kuriais siekiame vieno tikslo – tarkim, gražaus koncerto“, – teigė matematiką ir matematikos taikymus III kurse studijuojanti Justina.

Kūryboje, mene šie studentai ieško naujovių, galimybių realizuoti save. Jie atiduoda visą save ne tik dėl asmeninių paskatų, bet ir stengdamiesi pavergti publiką. Medicinos antrakursė Gabrielė pritaria minčiai, kad reikia pirma duoti pačiai, o ne tik imti.

„Pritariu, kai sakoma, kad geriau duoti nei imti, nes šimtą karų geresnis jausmas užplūsta, kai dainuojant scenoje matai, jog žmonėms gera klausytis, kai žinai, jog pasidalijai su jais nuoširdumu, šypsena ir galbūt taip praskaidrinai jiems dieną“, – pasakojo Gabrielė.

Jai antrino ir antrakursis telekomunikacijų fizikos ir elektronikos studentas Martynas: „Smagu dalyvauti koncertuose, šokti, kai tau ploja besidžiaugiantys žmonės.“

Šie studentai jau gali pasigirti dalyvavę įvairiuose projektuose – „Dainų dainelė“, „Mažųjų žvaigdžių valanda“, „Aguonėle“ ir kt. ir pasiekę juose laimėjimų.

Daugelį studentų nuo įvairių veiklų atbaido manymas, kad jie nesugebės tinkamai suderinti pomėgių su studijomis ir tai atsilieps mokslo rezultatams. Tačiau paklausęs šių studentų gana aiškiai supranti – nors jie ir užimti, tačiau planuodami savo veiklą sugeba ir gerai mokytis, ir skirti laiko šokiui ar dainai. „Studijas su menine veikla suderinti sekasi gana gerai. Kuo labiau užsiėmęs esi, tuo daugiau gali nuveikti ir nešvaistyti laiko visokiems niekams“, – sakė Justina.

Darius teigė, kad papildoma veikla ne tik nepadarė neigiamos įtakos mokslams, bet atvirkščiai – pradėjus dainuoti chore jo pažymių vidurkis smarkiai pakilo. „Ansamblis privertė išmokti planuoti savo laiką. Ir galiu pasidžiaugti, kad atėjus į ansamblį jau kitą pusmetį mano vidurkis pakilo beveik visu balu. Per dvejus dainavimo metus vidurkis pakilo nuo 6,94 iki 8,65 balo.“

Pasirinkdami VUDŠA kolektyvą, jo nariai sakė, kad tam juos pastūmėjo anksčiau ansamblyje dalyvavę pažįstami ir artimieji. Studentai negailėjo pagyrų savo vadovams ir pačiam ansambliui, teigdami, kad, turėdami tokį kolektyvą savo universitete, net nesvarstė galimybės eiti į privačius būrelius.

„Į VU dainų ir šokių ansamblį nusprendžiau ateiti todėl, kad prieš kelerius metus kanklėmis čia grojo mano sesuo. Be to, norisi atstovauti VU kokioje nors srityje, o apie privačius būrelius net nekilo minčių“, – pasakojo Augustinas.

„Manau, VU kolektyvuose dirbantys vadovai yra savo srities specialistai ir nė kiek nenusileidžia kitų kolektyvų vadovams, todėl, kai yra galimybė dirbti su tokiais vadovais ir dar nuostabioje kompanijoje, tai tiesiog apie kitus būrelius ir negalvoji“, – savo pasirinkimą motyvavo Gabrielė.

Paklausti, ar baigę studijas tikisi toliau tęsti šią veiklą, studentai išliko optimistiški. Jie viliasi, kad neapleis savo pomėgių ir toliau tęs pradėtą darbą, galbūt net suburs kolektyvą su mokslus taip pat baigusiais kolegomis iš VUDŠA. Kaip vieną iš alternatyvų Justina įvardijo alumnų šokių kolektyvą „Jievaras“, kuriam atstovauja buvę VUDŠA kolektyvo šokėjai. Nuotaikingai į šį klausimą atsakė Augustinas: „Dainos išsižadėt niekuomet neketinu, na, o kur dainuosiu, parodys laikas, bet tikrai vien niūniavimu duše neapsiribosiu.“

Pasak dramos trupės „Minimum“ atstovų, menas į kasdienį gyvenimą įneša dinamikos, laisvės pojūtį, tai puikus būdas išlieti emocijas, atrasti save ir savo galimybių ribas.

„Tai kyla iš vidaus. Kartais negali pasisotinti fikcijomis savo moksluose, todėl pradedi jaustis pustuštis ir nieko nevertas. Jautiesi savęs neišpildąs ir nerimastingai žvelgi į tuos, kurie šoka, dainuoja, groja, vaidina, piešia ar daro bet ką kitą, kas skatina kurti, pasidalyti savo išgyvenimais su kitais… Kiekvieną žmogų, kaip sakai, „traukia prie meno“, tačiau kai kurie bijo tai sau pasakyti garsiai, kiti bijo išlįsti iš savo pasaulio ir parodyti, ką sugeba, treti net nenujaučia, kiek jų viduje yra potencialo“, – sakė antrakursis finansų ir draudimo matematikos studentas Adomas.

Studentai tikino, kad kūryboje jie ieško atsipalaidavimo, galimybės praplėsti vidinį pasaulį ir akiratį, tobulėjimo. Tačiau dažniausiai teko išgirsti, kad ieškoma savęs. Taip tvirtino kompiuterinę fiziką studijuojanti Karolina: „Savęs. Nuvalkiota ir baisiai banalu, bet kiekviena nauja daina, naujas tekstas ar nauja melodija atskleidžia dalį tavęs. Tą dalį, kurios pats dar nepažinojai. Šiais laikais, kai, atrodytų, visa buitis sutvarkyta taip, kad turėtume begales laiko sau, mes visur bėgame. Ir reikia būti labai stipriam, kad sustotum ir įsiklausytum į save, paklaustum savęs, ar eini ten, kur nori, ar esi su tuo, su kuo nori.“

„Minimum“ atstovai pripažino, kad mokslai vis dėlto nukenčia. Didžiausias minusas – laiko, kurio reikalauja nelengvos studijos, trūkumas. Adomas teigė, kad kartais tenka ir mažiau pamiegoti, nuolat bėgti. Tuo tarpu Karolinai, jos tvirtinimu, menas tapo savotiška atsvara, meninė veikla pakeitė jos požiūrį į mokslą, ji labiau brangina laiką ir daugiau laiko skiria savarankiškam mokslui.

Į VU kolektyvą juos atvedė įvairios priežastys – Eglei atvykus iš kito miesto universiteto būreliai buvo lengviausiai atrandami, Adomas pripažino, kad atstovauti universitetui yra malonu, o Karolina sakėsi į dramos trupę patekusi per atsitiktinumą: „Skelbimą pastebėjau eidama iš skaityklos namo, tačiau atranka jau buvo įpusėjusi, o aš nepasiruošusi. Nežinau kodėl, bet vis dėlto nuėjau. Matyt, reikėjo. Juk kartais atsiduriame netyčia ten, kur ir norime būti. Taip nutiko ir man.“

„Minimum“ aktoriai nebuvo tokie tikri, ar ir baigę studijas užsiims šia menine veikla. Jie nenorėjo žvelgti toli į priekį, bet, jų manymu, ši patirtis tikrai pravers, kad ir kaip pasisuktų ateitis. Adomo teigimu, „žmogus negali „užsisėdėti“, todėl turi keliauti toliau ir ieškoti kažko naujo, jei jau nebejaučia atgaivos. Todėl nežinau, kaip bus toliau, galbūt aš tai tęsiu, galbūt tai pamiršiu kitąmet, bet stengsiuos nesustot, o keliaut toliau ir tada bandyt ieškot tos atgaivos kažkur kitur.“