Ten, kur dabar įsikūrusi Švietimo ir mokslo ministerija (A. Volano g. 2/7), XVI a. stovėjo didiko Hornostajaus namas. Vėliau jis atiteko Mikalojui Radvilai Rudajam, buvo dovanotas evangelikų reformatų bendruomenei, o 1639 m. apgriautas katalikų. XIX a. pradžioje čia jau stovėjo 3 aukštų namas, priklausęs teisėjui Mikuličiui. 1804 m. universitetas nupirko šį namą profesorių butams. Šiaurės vakarinio korpuso trečiame aukšte iki pat mirties 1807 m. gyveno Tapybos katedros vedėjas Pranciškus Smuglevičius. Minima, kad čia jis turėjo ir savo studiją, kurioje lankydavosi mokiniai. Čia taip pat kurį laiką gyveno chemijos profesorius Andrius Sniadeckis, Skulptūros katedros profesorius A. Lebrenas.

1809–1810 m. pastatas buvo rekonstruotas pagal architekto Mykolo Šulco projektą, jame įrengta moderni amfiteatrinė chemijos auditorija, kurioje paskaitas skaitė A. Sniadeckis, po jo I. Fonbergas. A. Sniadeckis chemijos dėstymą perėmė po pirmojo jos profesoriaus J. Sartorijaus 1797 m. ir pradėjo paskaitas skaityti lenkų kalba. Tai jo iniciatyva buvo įrengta dviaukštė amfiteatrinė salė, o šalia chemijos kabinetas ir laboratorija, todėl ilgą laiką pastatas buvo vadinamas „chemijos namais“ (dom chemiczny). Salės akustika buvo puiki, dėstytojo balsas gerai girdėdavosi iš visų pusių. Statant atsižvelgta į tai, kad gali įvykti sprogimas, – salės konstrukcija maksimaliai nuo to saugojo, suteikdama daug erdvės.  Bandymai vykdavo po gaubtu, kuris turėjo kaminą. ir todėl patalpa lengvai išsivėdindavo.  Šalia salės buvo atskiras kambarys, kuriame buvo saugoma paskaitoms reikalinga įranga ir medžiagos.

Istorikai mini, kad šioje salėje tilpdavo iki 300 klausytojų. Nišose buvo įrengtos cilindrinės krosnys, o prie sienos stovėjo bandymų krosnis su aukštu gaubtu, kurį laikė dvi skulptoriaus K. Jelskio sukurtos kariatidės. Deja, neišliko jokių jų atvaizdų, tik amžininkų pasakojimai. Vėliau ši originali auditorija pakeista, perstatyta. Amžininkai prisiminimuose minėjo, kad profesorius A. Sniadeckis mėgo iliustruoti paskaitas eksperimentais, taip patraukdamas auditorijos dėmesį ir užkrėsdamas chemijos manija. Į profesoriaus skaitytas paskaitas prisirinkdavo daug žmonių, ne tik studentų. Buvęs universiteto studentas Otonas Sližienis (Otton Slizien) savo atsiminimuose rašo: „Visa chemijos paskaitų salė buvo didelė, apvali, puslankiais sustatyti suolai kaip amfiteatre. Gausūs klausytojai nuo pat apačios iki viršaus užpildydavo salę. Apačioje prie ilgo stalo, apkrauto įvairiais chemijos įrenginiais, su knyga ir sąsiuviniu sėdėjo gerbiamas baltaplaukis senelis, ypatingas švaruolis malonia veido išraiška… Gausioje klausytojų minioje nesigirdėjo jokio šiugždesio. Giliomis žiniomis ir meile savo dalykui mokėjo patraukti dėmesį ir sužadinti klausytojų susidomėjimą savo dėstomu mokslu.“

Deja, nedaug kas išliko iš senojo salės interjero bei įrangos. Tačiau A. Sniadeckio įkvepiančios paskaitos išliko studentų prisiminimuose ir jo mokinių darbuose.

Uždarius universitetą šiame pastate įsikūrė pirmosios Vilniaus gimnazijos bendrabutis. 1924 m. rūmus rekonstravo ir pritaikė švietimo kuratorijai architektas Julius Klosas.