Artėjant Seimo rinkimams pagausėjo politikų pasisakymų ir pasirodymų viešojoje erdvėje. Kaip mes išrenkame žmones į aukščiausius valstybės valdžios postus: ar gilinamės į kandidato politines pažiūras, ar renkame Lietuvos žiniasklaidos, ar pačių politikų sukurtas asmenybes?

Juk didžioji dauguma rinkėjų niekada gyvai nėra susitikę ir asmeniškai diskutavę nei su prezidente Dalia Grybauskaite, nei su premjeru Andriumi Kubiliumi, nei su Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku.

Į ką pirmiausia atsižvelgiame pasirinkdami kandidatus ir ką toks pasirinkimas galėtų reikšti, atsako Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros doktorantė Ieva Petronytė.

Įsivaizduoti politiką be įvaizdžio šių dienų visuomenėje – beveik neįmanoma. Daugiau ar mažiau realiomis asmenybės charakteristikomis paremti, daugiau ar mažiau pačių pastangomis su(si)konstruoti ar oponentų prikonstruoti įvaizdžiai jau yra tapę neatsiejami nuo politikų ir nuo paties politinio proceso. Tad ir griežtai atskirti, ką iš šių dviejų dalykų tiksliai pasirenkame, ar politiko asmenybę, ar jo įvaizdį – sunku.

Politinėje psichologijoje dažnai išskiriami keli politikų pasirinkimo būdai: kandidatų vertinimas atsižvelgiant į jų partinę priklausomybę, pozicijas tam tikrais politikos klausimais arba į jų asmenines savybes.

Pirmąjį pasirinkimo būdą iš tolesnio aptarimo galima iškart pašalinti: nuo 6-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio smarkiai menkstanti partinės priklausomybės svarba renkantis politiką stebima net anksčiau būtent tokiu pasirinkimu pasižymėjusiose Junginėse Amerikos Valstijose, tuo tarpu pokomunistinėse šalyse, tokiose kaip Lietuva, kur tiek rinkėjų, tiek (kai kuriais atvejais) ir pačių partijos narių saviidentifikacija su partija – gan silpna, tokio pasirinkimo nėra nė ko tikėtis. Pavyzdžiui, ir 2008 m. reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa (VU, VILMORUS) parodė, kad renkantis, už ką balsuoti, partija, kuriai priklauso kandidatas, kaip labai svarbus veiksnys buvo paminėta tik šeštoje vietoje (labai svarbu tai 36 proc. rinkėjų).

Likusieji du pasirinkimo būdai klasikinėje literatūroje dažnai supriešinami, pasirinkimą pagal pozicijas tam tikrais politikos klausimais įvardijant kaip apgalvotesnį, racionalesnį, tuo pat metu asmeninėmis savybėmis grįstą pasirinkimą nuteisiant kaip iracionalų ir lengvabūdišką. Taigi, ką renkam Lietuvoje: politikus kaip asmenybes ar politikus kaip tam tikrų pozicijų politikos klausimais atstovus?

Duomenys rodo, kad Lietuvoje kandidatus renkame pirmiausia pagal asmenybes. Ir esame šia linkme kraštutiniausiai nusiteikę visoje Europos Sąjungoje (2009 m. specialaus Eurobarometro duomenys). Savaime tai nėra blogai, nes renkame ne vien dėl to, kad kažkuris kandidatas mums atrodo „gražus“. Vertiname ir sąžiningumą, ir aktyvumą, ir profesionalumą. Toje pačioje 2008 m. apklausoje svarbiausiais pasirinkimo veiksniais vadinamos kandidato moralinės savybės (77 proc.), kandidato aktyvumas ir veiklumas (62 proc.), politinė patirtis (52 proc.), išsilavinimas ir profesija (51 proc.) bei vertybinės nuostatos ir pasaulėžiūra (50 proc.). Išvaizda labai svarbi tik dešimčiai proc.

Tačiau, kita vertus, kiek esame tikri dėl to, kad šios vertinamos savybės paremtos tikra reputacija, o kiek – kandidatų kuriamu įvaizdžiu? Taigi „užtikrintesnis“ pasirinkimas gali pasirodyti kandidatų vertinimas pagal pozicijas politiniais klausimais. Galų gale ir porinkiminę atsakomybę taip apibrėžti daug paprasčiau.

Vis dėlto pažvelgus atidžiau ir ši vertinimo perspektyva – ne itin viliojanti savo padariniais. Politikų ir jų rinkėjų nuostatų atitikimą Lietuvoje tyrusieji priėjo išvadą, kad pagal šį atitikimą geriausiai mūsų visuomenės nuomonei atstovauja populistinės ir „ideologiškai nenuoseklios“ partijos (monografija „Partinės demokratijos pabaiga?“, sud. Ainė Ramonaitė). Tokios, kurios gali pažadėti ir didesnes išmokas visiems, ir visiems mažesnius mokesčius tuo pat metu. Tad gal tuomet, jei mūsų pačių pozicijos ne itin nuoseklios, tikrai geriau rinkti politikus pagal jų asmenybes?

Galima būtų teigti, kad problema gilesnė nei tik kandidatų pasirinkimas. Ir pirmiausia tai ne tik nenuoseklus valstybės tvarkymo supratimas, bet ir – mūsų netikėjimas savo jėgomis. Juk formaliai, tiek atsižvelgiant į kandidatų asmenines savybes, tiek atsižvelgiant į jų pozicijas konkrečiais klausimais, išrinktieji vienodai atlieka savo funkciją – atstovauja mums, mūsų vertybėms arba politikos prioritetams. Tačiau antruoju atveju tam, kad rastume tinkamą atstovą, konkrečią poziciją politikos klausimais mums neišvengiamai reikia turėti patiems. O pirmuoju – lyg ir perleidžiame sprendimo galią kažkam, kas mums atrodo pakankamai autoritetingas, sąžiningas ar aktyvus – manome, kad tomis vertybėmis besiremdamas ar besiremdama jis ar ji suras geresnį sprendimą nei mes patys (tokį argumentą paremtų ir statistika – lietuviai savo galias paveikti sprendimus šalyje vertina pesimistiškiausiai visoje Europos Sąjungoje). Bet ar visada kažkas „aukščiau“ geriau žino, ko mums reikia?

Tad nuo problemos nepabėgam – ar rinktume politikus pagal asmenines savybes, ar pagal jų pozicijas politikos klausimais, vis viena gerokai rizikuojame tol, kol po šiais pasirinkimais slypi nenoras prisiimti sprendimų atsakomybę, savos pozicijos neturėjimas arba pozicija, tačiau – nepasverta. Vienintelė išeitis – patiems pradėti mokytis išmintingai, lyg savo šeimų ūkį, tvarkyti valstybę. Tai yra pirmiausia išsiaiškinti, kokia gi ta mūsų pozicija ir kiek ji nuosekli (kad ir ekonominėje politikoje – juk negalime išlaidų turėti nepalyginamai daugiau nei pajamų…), ir tik tada pasirinkti tuos, kurie labiausiai mūsų pasvertus prioritetus atitinka. Rinkti pirmiausia ne „gražius“, „aktyvius“ ir net ne „sąžiningus“ (NB – nors negalima teigti, jog į tai išvis atsižvelgti nereikia), bet pirmiausia tuos, kurie atstovauja mūsų pozicijai. Ir, žinoma, nepamiršti vėliau atskaitomybės už tą poziciją pareikalauti.