Šį pavasarį oficialiai atidaryta pagal struktūrinių fondų projektą restauruota Šv. Jonų bažnyčios varpinė ir joje įrengta muziejaus paroda „Universitetas ir pasaulis“. Vienas iš šio projekto iniciatorių ir pagrindinių rėmėjų – Vilniaus universiteto absolventas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas dr. Gediminas Rainys. Oficialiame atidarymo renginyje tardamas sveikinimo žodį, G. Rainys pasakojo, kad ir pats savo rankomis yra prisidėjęs prie Šv. Jonų bažnyčios varpinės rekonstrukcijos.

Kaip viskas prasidėjo ir koks Jūsų ypatingas ryšys su Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokštu?

Viskas prasidėjo 1979 m., kai buvo švenčiamas universiteto 400 metų jubiliejus. Tai buvo tarsi Lietuvos nacionalinio pasididžiavimo reikalas ir valdžia leido jį pažymėti. Ta proga buvo kapitaliai restauruotas ir sutvarkytas visas VU centrinių rūmų ansamblis.

Sovietmečiu visi studentai turėjo dirbti vasaros stovyklose ar statybų būriuose, išskyrus paskutinį kursą. O štai 1979 m. vasarą du mėnesius teko dirbti renovuojant universiteto ansamblį.

Visas birželio mėnuo buvo skirtas tvarkyti Šv. Jono bažnyčios fasadą iš tuometinės Gorkio, dabar Pilies gatvės pusės. Buvo kalami mediniai pastoliai, kad visa rytinė bažnyčios siena būtų iš naujo sutvarkyta. Reikėjo nuskusti senus dažus. Šį gana bjaurų darbą dirbo mūsų merginos. Mes kaldavome užsilipę aukščiau, o jos apačioje gremždavo. Nors ir turėjome šalmus, bet kildavo labai daug dulkių. Tos dulkės buvo labai kenksmingos. Ne vienam, nors ir prausdavomės per pietų pertrauką ir po darbo, užsikimšdavo oda. Man irgi teko kreiptis į polikliniką, nes viršutiniame žandikaulyje susiformavo pavojingi poodiniai pūliniai. Taigi toks buvo birželio mėnuo. Nugremžus senus dažus buvo naujai špakliuojama ir dažoma bažnyčia. Kiek žinau, tam buvo gauti jugoslaviški dažai, pagaminti pagal vokiečių licencijas.

Tuo pat metu vyko ir kiti darbai. Ypač įsiminė, kad tą vasarą buvo atidengiamos Didžiojo kiemo freskos. Tada spėta ne viskas, kai kurios freskos užkonservuotos ir atidengtos tik dabar. Berods ir perėjimas iš Didžiojo į Sarbievijaus kiemą atidarytas kaip tik tuo metu. Įsimintina dar ir tai, kad buvo pakeistas Didžiojo kiemo grindinys. Dabartinis juodų akmenų grindinys – iš Jogailos ir Pylimo gatvių. Ten jis nelabai tiko, troleibusai išmušdavo duobes. Tose gatvėse sutvirtintas pamatas ir išlietas asfaltas.

Liepos mėnuo buvo skirtas varpinei. Varpinė jau buvo renovuota, tik nebuvo užkeltas paauksuotas gaublys. Auksakaliai jį iš naujo padengė aukso plėvele ir tada jį reikėjo vėl užkelti. Svarbiausia buvo sunešti lentas ir sukalti pastolius viršuje, kad auksakaliai galėtų saugiai dirbti. Mes tarsi kryžiaus keliu lipdavome tais laiptais nešdami lentas ir atsargiai sukinėdamiesi posūkiuose. Tai nebuvo lengva. Pačiame viršuje po kupolu reikėdavo atidarius liuką lipti kopėčiomis. Kai jau sunešėme visą statybinę medžiagą, du statybininkai ėmėsi darbo, prisirišę tvirtais diržais, kad nenukristų. Mes tik paduodavome jiems medžiagą pasilipę kopėčiomis. Noriu pasakyti, kad tai nebuvo priverstinis darbas. Buvome laikinai įdarbinti. Šiuolaikiniam jaunimui gal sunku įsivaizduoti, bet tuo metu nebuvo jokių kitų galimybių studentams įsidarbinti, nebent statybiniai būriai. O čia mes už vieną mėnesį gavome net 200 rublių. Palyginti su 40 rublių dydžio stipendija, tai buvo labai dideli pinigai. Mums, kaip tresto darbuotojams, pritaikė tiek aukštuminių darbų, tiek restauravimo darbų koeficientą. Kitą mėnesį uždirbome kiek mažiau, bet vis tiek daug. Birželį ir liepą praleidome puikiai, su gera kompanija. Ir dabar prisimenu, kad kampiniame name tarp Stiklių, Dominikonų ir Šv. Jono gatvių buvo parduodamas pilstomas alus. Trilitris alaus kainavo truputį daugiau nei vienas rublis, bokalas – 18 kapeikų. Ant Šv. Jonų bažnyčios trilitrį užkeldavome gerve, o į bokštą atsinešdavome. Taigi alaus paragaudavome 68 metrų aukštyje, skaičiuodami bažnyčių bokštus. Restauratoriai mums pasakė, kad turi matytis 32 įvairių konfesijų bažnyčių bokštai. Gal tiek ir nepriskaičiavome… Šv. Jonų bažnyčios gale yra du juodi angelai – duodavome jiems parūkyti cigarečių. Tai ir angelai nelikdavo nuskriausti.

Ar dirbote kartu su savo kursiokais?

Dirbo visas kursas, bet kai kurios grupės pateko į Šeškinės statybas, dirbo kituose objektuose.

Darbo našumas gal ir nebuvo pats didžiausias, bet įsiminė daug kas. Bokšte buvo labai daug sauso paukščių mėšlo ir reikėjo būti atsargiems, kad jis nuo kokios nuorūkos ar žiežirbos neužsidegtų. Matėme išlikusį vieną varpą. Dabar daugelis jaunavedžių nori įsiamžinti varpinėje, tai gal reikėtų nulieti varpus, tokius, kokie buvo, ir leisti už juos sumokėti, kad žmonės jaustųsi prisidėję prie atstatymo.

Domėjomės ir pasakojimais apie maro epidemiją, nes tuo metu lyg buvo valomi Šv. Jonų bažnyčios rūsiai. Tada Lietuvos istorijai nebuvo skiriama daug dėmesio, tai daug ko ir nežinojome. Tuo metu bažnyčioje veikė Mokslo muziejus. Pati bažnyčia jau buvo renovuota, atidengtos freskos, buvo eksponuojama daug knygų, tuometinių darbuotojų, studentų, meno kolektyvų nuotraukų. Manyčiau, kad galima rasti erdvių toms nuotraukoms eksponuoti ir dabar, nes pačioje varpinėje vietos labai nedaug.

Dar noriu papasakoti apie tai, kaip teko lankytis rūsiuose po universiteto centrinių rūmų pastatu priešais Prezidentūrą. Kartu su statybininkais tyrinėjome vandens lygius. Ten buvo labai daug šiukšlių, bet, manyčiau, kada nors turint finansinių galimybių rūsius būtų galima išvalyti ir įrengti ką nors ypatingo. Gal perkelti ten dalį muziejaus eksponatų.

Po kelinto kurso ten darbavotės?

Ten teko dirbti po trečio kurso. Įstojau į universitetą 1976 m. rudenį. Kiti studentai tą vasarą dirbo kitus darbus įvairiuose Vilniaus objektuose.

Daugmaž visi darbai universitete buvo padaryti kokybiškai. Juk Vilnius yra gana drėgnoje vietoje ir taip, kaip Italijoje, pastatai negali išsilaikyti jau vien dėl klimato skirtumų.

Tą vasarą dirbdami mes daug pamatėme, sužinojome, džiaugėmės šiuo darbu. Buvo įdomu, gerai uždirbome, daug šeimų susipažino besidarbuodami. Tuo metu studentams taip dirbti įvairiose talkose buvo įprasta. Rudenį tekdavo vykti nuimti derliaus. Buvo pritinginčių, kurie gaudavo gydytojų pažymas ar kad groja kokiame orkestre ir išsisukdavo nuo darbo. Bet tuo metu toks uždarbis buvo labai geras, o ir ypatingų alternatyvų nebuvo, nebuvo užsienio kelionių ar galimybių semestrą pasimokyti užsienyje. Alternatyva – žvejoti ežere ar važiuoti į Palangą. Taigi dirbti buvo įdomu, naudinga, įgavome ir tam tikrų įgūdžių, išmokome dirbti kirviu, plaktuku, sutvirtinti statinius. Įgiję tokių gebėjimų jau galėjome bent šuns būdą ar gardą kaime sukalti.

O aukščio nebijojote?

Buvo natūrali atranka. Vieni drąsiai lipo, kiti negalėjo. Tokie lipdavo žemiau ir dirbdavo kitus darbus. Daug darbų buvo atliekama apačioje: gerve krūvas lentų, vinis keldavo aukštyn.

Tuo metu buvo statomas Šeškinės mikrorajonas. Žinojome, kad yra toks susitarimas: jei universitetas siunčia tris studentus dirbti į Šeškinę, tai mainais gauna vieną patyrusį statybininką. Statybininkai buvo labai reikalingi, kad laiku būtų galima užbaigti ansamblio tvarkymo darbus. Tad pagrindinius darbus dirbo statybininkai, o paprastesnius atlikdavome mes, greit išmokdavome.

Matyt, nuo tada ir atsirado susidomėjimas ir rūpinimasis varpine?

Taip, ypač įsiminė nuo jos matyti vaizdai. Tuo labiau kad tą vasarą oras buvo puikus, beveik nelijo. Tik baigęs universitetą, aišku, dar nieko negalėjau padaryti, bet mintis, kad žmonėms reikia suteikti galimybę užlipti į bokštą ir pamatyti tuos vaizdus, kirbėjo visą laiką. Konkretesnių minčių atėjo, kai 1997 m. birželį tapau Vilniaus miesto savivaldybės mero patarėju. Tuo metu buvo tvarkomi Signatarų namų, aptvarkyti Vokiečių gatvės fasadai, tiltai. Berods 1995 m. buvo pradėtas Pasaulio banko remiamas projektas „Vilniaus senamiesčio atgaivinimo programa“, kuriame dalyvavo Ekonominių tyrimų centras. Partneriai buvo Edinburgo ir Kopenhagos restauravimo trestai. Apsilankius tuose miestuose tapo aišku, kad geriausia saugoti kultūros paveldą atsargiai jį eksponuojant. Tai dviguba nauda, nes tie, kurie domisi, gali pasižiūrėti, susipažinti, o kartu objektai yra eksploatuojami, naudojami.

Antra proga atsirado, kai pradėta kalbėti apie Lauryno Gucevičiaus piešiniuose pavaizduoto senamiesčio apžvalgos bokšto statybą. Jis turėjo stovėti prie Rotušės, priešais dabartinį „Astorijos“ viešbutį. Jau tada aiškinau, kad mes juk turime apžvalgos aikštelę. Žinome, kiek ginčų kėlė Valdovų rūmų atstatymas, o pastatyti visiškai naują apžvalgos bokštą senamiestyje Kultūros paveldo departamentas tikriausiai nebūtų leidęs. Mano idėjai įgyvendinti trūko lėšų ir žinių. Mažai kas ten buvo apsilankę. Kiek žinau, į varpinę drausdavo lipti dėl saugumo, nes laiptai buvo sukalti be vinių ir jais lipti tikrai buvo pavojinga.

Ir paskutinis, lemiamas bandymas buvo man dirbant ūkio viceministru, kai šį objektą buvo galima įtraukti į finansuojamų projektų sąrašą viešo planavimo būdu kaip viešojo turizmo objektą. Turiu paminėti kelias pavardes žmonių, kurie, skirtingai nuo ankstesnių bandymų, šią idėją palaikė. Visų pirma tai ūkio ministras Vytas Navickas. Nors varpinei renovuoti skirtos jau šio laikotarpio lėšos, bet visas įdirbis yra iš anksčiau. Reikėjo pereiti daug instancijų, įtikinti kultūros paveldo institucijas. V. Navickas sutiko paremti projektą iš karto. Nors kolega Gediminas Miškinis tuo metu kuravo turizmą, bet, matyt, tada dar nežinojo, neįsivaizdavo, kokie iš ten atsiveria vaizdai. Vieną dieną susiruošiau eiti pas Vilniaus universiteto rektorių. Mano parengtos įtikinimo kalbos neprireikė, nes rektorius sutiko iš karto. Kultūros paveldo departamentą taip pat teko kalbinti. Panevėžio sporto rūmų atidarymo renginyje sėdėjau prie Dianos Varnaitės ir kalbėjau ne apie rūmus, o apie bokštą ir visų pirma – apie liftą. Dvidešimtmečiui užlipti tais laiptais jokia problema, bet vidutinis užsienio turistų grupės amžius gana solidus. Pėsčiomis bokšto viršūnę, matyt, pasieks tik kas dešimtas svečias. Buvo matyti, kad galimybių įkomponuoti liftą yra. Mano manymu, tai visai dera. Juk ir elektros laidai atsiranda ten, kur jų seniau nebuvo. Transportas, elektra, liftas, telefonas nesikerta su paveldu, tik svarbu, kad vizualiai būtų gerai padaryta. Nors kai kurie Seimo nariai kėlė triukšmą, kad universitetas griauna Lietuvos paveldą, bet viskas išsisprendė. Kai varpinė buvo įtraukta į planuojamų sutvarkyti objektų sąrašą, architektai, statybininkai projektuotojai puikiai atliko savo darbą. Kai profesorius Juozas V. Vaitkus pasiūlė įrengti Fuko švytuoklę, rektoratas pritarė ir projektas pajudėjo. Tada supratau, kad viskas jau bus gerai.