Spalio–lapkričio mėn. vykusiuose rinkimuose į Vilniaus universiteto (VU) tarybą buvo išrinkti naujieji jos nariai. Viena jų – dar pirmajame ture išrinkta humanitarikos, kultūros ir meno srities atstovė dr. Rasa Antanavičiūtė. Menotyrininkė, kultūros vadybininkė dr. R. Antanavičiūtė 2004–2019 m. dirbo Vilniaus dailės akademijoje, buvo Nidos menų kolonijos iniciatorė ir vykdomoji direktorė. Ji taip pat yra Vilniaus miesto muziejaus iniciatorė ir direktorė. Naujai išrinktoji narė papasakojo apie tikslus Taryboje ir VU planus.

Kaip matote VU plėtrą ateinančius penkerius metus? Kokias pagrindines sritis reikėtų stiprinti, kad VU išlaikytų savo tarptautiškumo ir mokslinio pranašumo statusą?

Taryba kartu su Senatu ir rektoriumi rūpinasi VU veiklos kokybe, prižiūri, kad VU strategai, pirmiausia rektorius ir Senatas, nenukryptų nuo statute įvardytos misijos, veiklos tikslų ir principų, ir gina, kiek išgali, VU (pavyzdžiui, jo autonomiją) nuo išorės grėsmių, tačiau Taryba nėra pagrindinė už VU plėtrą atsakinga institucija. Be abejo, niekas nedraudžia Tarybai inicijuoti pokyčių, paskatinti VU skirti daugiau dėmesio tam tikroms sritims, reaguoti į aktualijas.

Nemanau, kad VU gresia vienokio ar kitokio statuso sumenkimas, bet tikiu, kad Taryba gali padėti jam siekti aukštesnių tikslų, būti dar geresniam, dar konkurencingesniam ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste. Tam reikia motyvuotų darbuotojų ir tokių darbo sąlygų, kurios netrukdytų skleistis jų pedagoginiams ir akademiniams gebėjimams.

Be to, man artimi ir įdomūs yra studijų ir tyrimų tarptautinio konkurencingumo (pavyzdžiui, reitingų), šiuolaikinės pedagoginės etikos, cenzūros ir savicenzūros, efektyvaus stambios institucijos valdymo, mokslo populiarinimo bei pajamų diversifikacijos klausimai.

Kaip Jūsų vizija atliepia VU bendruomenės poreikius ir lūkesčius? Kaip planuojate įtraukti bendruomenę į VU strategijos įgyvendinimą?

Vilniaus muziejaus misija yra ugdyti nusimanančius miesto šeimininkus, o norint sėkmingai įgyvendinti VU strategiją labai reikėtų nusimanančių VU šeimininkų. Šeimininkais paprastai jaučiamės tuomet, kai patys pasirenkame tikslus bei uždavinius ir jų įgyvendinimo priemones. Tad efektyviam strategijos įgyvendinimui labiausiai reiktų įtraukaus jos rengimo. Belieka tik sugalvoti, kaip paskatinti VU bendruomenę dalyvauti kuriant strategiją ir patikėti, kad tai nėra formalumas.

Kokias matote VU tarptautiškumo didinimo galimybes? Kokiomis priemonėmis galima pasinaudoti, siekiant pagerinti VU reputaciją tarptautiniu mastu?

Žiūrint, kurios auditorijos akyse tą reputaciją norime gerinti. Jei akademinio personalo, padėtų straipsniai populiarioje tarptautinėje akademinėje spaudoje, dalyvavimas konferencijose ir projektuose. Jei tai būsimieji studentai ir jų tėveliai, padėtų geresnė pozicija tarptautiniuose reitinguose, dalyvavimas studijų mugėse, efektyvi komunikacija.

Nemanau, kad įmanoma visą masyvų VU kūną iškart kilstelt reputacijos laiptais. Greičiausiai reiktų kreipti dėmesį į tam tikras sritis, tam tikras specialybes ir kelti pasirinktos srities prestižą. Kurią sritį pasirinkti, priklauso nuo VU vadovybės – ar norime kelti kokybę tų sričių, kurios labiausiai atsilieka, ar tų, kurios ir taip yra lyderės ir jau dabar yra matomos tarptautiniame akademiniame lauke. Vienos duotų greitą derlių, kitos negramzdintų viso VU žemyn.

Kaip ketinate užtikrinti, kad Tarybos sprendimai būtų paremti ne tik administracijos, bet ir studentų bei darbuotojų nuomonėmis?

Tikiuosi, kad studentų nuomones žinos ir kitiems Tarybos nariams perduos į Tarybą išrinkti studentų atstovai, o aš ketinu ir toliau draugauti su humanitarinių mokslų fakultetais ir akademinio personalo nuomones susirinkti iš jų tiesiogiai.

Debatuose minėjote, kad Tarybos veikloje pritaikysite humanitarinių mokslų žinias ir patirtį – kaip tą ketinate daryti?

Minėdama humanitarinių mokslų žinias ir savo patirtį dirbant šioje srityje pirmiausia turėjau galvoje darbo metodiką. Gal tai ir klišė, bet man atrodo, kad humanitarams būdingas „minkštesnis“, empatiškesnis problemų sprendimas, jie linkę apsvarstyti situaciją iš įvairių perspektyvų, paieškoti kelio, kuris nebūtinai yra pats trumpiausias, bet gerai pasvertas ir mažiausiai traumuojantis. Be to, kai kuriais atvejais sprendimą padeda rasti istorinės paralelės, precedentai iš praeities.

Minėjote, kad su VU bendraujate nuo 2006 m. Gal galite daugiau paplėtoti, kaip esate susijusi, su kokiais padaliniais ir kokius projektus įgyvendinote?

Dirbdama Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tarptautinių ryšių skyriuje inicijavau ir koordinavau trejų metų trukmės „Erasmus“ intensyvias programas „Contemporary Past“. VU Filosofijos ir Filologijos fakultetai buvo vieni šių programų partnerių, programose dalyvavo VU dėstytojai ir studentai. Dirbdama VDA Nidos meno kolonijoje inicijavau tarptautinę Nidos doktorantų mokyklą (nidacolony.lt/education/doctoral-school) – intensyvius dviejų savaičių kursus, kurie vyksta nuo 2012 m. iki šiol. 2012, 2015 ir 2016 m. VU Filosofijos fakultetas buvo šio projekto partneris, prisidėjo prie mokyklos programos kūrimo, siuntė į Nidą tiek dėstytojus, tiek doktorantus.

Vilniaus miesto muziejaus pavidalas ėmė ryškėti 2017 m., kai drauge su VU Istorijos fakulteto profesore dr. Marija Drėmaite ir to paties fakulteto doktorantu Karoliu Kučiausku pradėjome rengti tokio muziejaus galimybių studiją. Muziejų įsteigus, ryšiai su VU Istorijos fakultetu tapo itin artimi – muziejaus darbuotojus konsultuoja ir parodas kuruoja fakulteto dėstytojai ir doktorantai, studentai atlieka muziejuje praktikas. VU bibliotekos ir muziejaus ištekliai papildo Vilniaus muziejaus ekspozicijas. Galiausiai, didžioji dalis muziejaus personalo yra VU studentai arba absolventai. Nuo 2021 m. Vilniaus muziejus yra VU Istorijos fakulteto socialinis partneris.

Didžiausia vertybė Jums?

Sąžiningumas.

Kas yra Jūsų herojus (-ė) arba mėgstamiausias (-a) personažas (veikėja)?

Neturiu tokio (-ios). Nesu linkusi idealizuoti ir absoliutinti. Iš tiesų net netikiu, kad yra žmonių be trūkumų. Kita vertus, dauguma žmonių turi savybių, kuriomis žaviuosi. Yra blogų, bet labai talentingų žmonių, o yra nelabai ką mokančių, bet nuostabiai empatiškų personažų. Visi skirtingi ir turbūt visi reikalingi.