XVII–XVIII a. – baroko laikai buvo vargonų pedalų grojimo aukso amžius. Ypač šiaurės Vokietijos kompozitoriai, gyvenę miestuose prie Baltijos jūros, mėgo virtuoziškas pedalų partijas. Net ir vargonai tokiuose kraštuose turėjo atskirus pedalų bokštus, tarsi įrėminančius visą vargonų fasadą. Kadangi pedaliniai vamzdžiai dažnai skamba viena ar net keliomis oktavomis žemiau negu rankomis skirtų groti klaviatūrų vamzdžiai, didingi pedalų bokštai didžiosiose šiaurės Vokietijos miestų bažnyčiose būdavo net dešimties metrų aukščio.
Garsiausi šiaurės Vokietijos meistrai, kurie itin vertino pedalinį grojimą, buvo Hamburge gyvenę Heinrichas Scheidemannas, Matthias Weckmannas, Johannas Adamas Reinckenas ir kiti. Visi jie buvo Didžiuoju Amsterdamo Orfėjumi vadinto Jano Pieterszoono Sweelincko tradicijų tęsėjai.
Artimiausią progą susipažinti su šiaurės Vokietijos baroko kompozitorių vargonų kūryba ir jų įmantriais spalviniais sprendimais vargonų muzikos mėgėjai turės šį šeštadienį, rugsėjo 15 d., 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.
Koncerte „Šiaurės Vokietijos baroko vargonų muzika“ VU vargonininkas dr. Vidas Pinkevičius atliks H. Scheidemanno, M. Weckmanno, J. A. Reinckeno, D. Buxtehude’s preliudus, choralines variacijas ir fantazijas. Koncerte taip pat bus pasakojama apie pačią muziką ir apie to meto šiaurės Vokietijos kultūrinį, istorinį, politinį ir religinį kontekstą.
Šiaurės Vokietijoje labiausiai buvo paplitusios dvi vargoninių kūrinių formos – liuteroniškų choralų melodijomis pagrįstos choralinės fantazijos bei variacijos ir laisvi, improvizacinio pobūdžio preliudai ir tokatos. Dalis šių kūrinių būdavo užrašoma natomis, bet didžioji dauguma vargoninio repertuaro būdavo laisvai improvizuojama liturgijos metu.
Choralinėse fantazijose ir variacijose kompozitoriai stengdavo parodyti visas vargonų spalvas, ypač fleitinius ir liežuvėlinius registrus, todėl šiuose kūriniuose aptinkame įvairiausių ir keisčiausių registrų kombinacijų nurodymų. Be to, juose vargonų meistrai įvairiausiais būdais varijuodavo ir plėtodavo liuteroniškojo choralo melodijas, dažnai kreipdami dėmesį ir į teksto prasmę.
Varijuojama būdavo įvairiai – nuo paprasto dviejų balsų biciniumo iki monumentalios šešių balsų faktūros (su dviem balsais, skirtais groti kiekviena koja pedalais). Kompozitoriai pasitelkdavo aido efektus, solinės ornamentuotos melodijos viražus ir sudėtingas kontrapunktinio stiliaus technikas. Fantazijos būdavo labai išplėtotos – meistrams išsamiai parodyti temose slypinčias galimybes ir spalvas kartais prireikdavo viso pusvalandžio.
Preliuduose improvizaciniai epizodai su dramatiškais akordais ir virtuoziškais pasažais keisdavosi su imitacinėmis fuginėmis dalimis, kuriose įvairūs balsai paeiliui mėgdžiodavo svarbiausią kūrinio temą ar kitas jai priešpriešinamas temas. Amžininkai tokioms kompozicijoms apibūdinti vartodavo terminą „fantastinis stilius“ (Stylus fantasticus). Ko gero, ryškiausias tokio stiliaus atstovas buvo Dieterichas Buxtehude.
Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.
Komentarų nėra. Būk pirmas!