„Pirmąją psichologų laidą į gyvenimą išlydėjo vos keli psichologijos dėstytojai. Bet apie tuos pirmuosius penkerius metus liko patys gražiausi prisiminimai. Tuo metu katedroje vyravo labai gera draugiška atmosfera, kuri didžia dalimi priklausė nuo jos vedėjo – profesoriaus Alfonso Gučo“, – psichologijos studijų pradžią prieš 55 metus Vilniaus universitete prisimena ilgametė VU docentė dr. Eglė Rimkutė.
Ji buvo viena iš pirmųjų trijų psichologijos dėstytojų tuometinėje VU Psichologijos ir pedagogikos katedroje, kurioje 1969 m. pradėti ruošti psichologai, taip atstatant šios specialybės studijų tradiciją, nutrauktą po II pasaulinio karo.
Jūsų dėmesiui – pokalbis iš VU Filosofijos fakulteto rengiamo ciklo, skirto psichologijos studijų 55-mečiui, apie paradoksaliai kuklią, palyginti su šių dienų šių studijų paplitimu, bet nepaprastai šiltą pradžią ir neeilinę anuometinių pokyčių iniciatoriaus, profesoriaus Alfonso Gučo asmenybę, apie kurį jo uošvis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius sakė: „Jis mėgsta grožį.“
Video pokalbis: Pokalbiai Psichologijos studijų 55 metų proga. Docentė dr. Eglė Rimkutė
Buvote viena iš pirmųjų dėstytojų 1969 m. Vilniaus universitete įsteigus psichologijos studijas. Dar 1963 m. įstojote į psichologijos aspirantūrą, prieš tai baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą (šiandien toks posūkis jau nebebūtų įmanomas). Kas paskatino susidomėti psichologija?
Galima sakyti, kad iš dalies tai nulėmė netikėtai susiklosčiusios aplinkybės. 1963 metų vasarą aš buvau dvejus metus išdirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kuriai jau buvo gerokai pabodę tokie rutiniški, daug laiko užimantys darbai, kaip didžiulio kiekio kontrolinių rašto darbų skaitymas ir taisymas. Labai norėjosi kūrybiškesnės intelektualinės veiklos, galimybės pačiai toliau mokytis. Tada mane ir pasiekė žinia, kad Vilniaus universitetas žada skelbti priėmimą į psichologijos aspirantūrą. Kaip aš tą žinią gavau, dabar tiksliai neprisimenu. Turbūt kažkas iš mano buvusių dėstytojų – tikriausiai Aleksandras Jacikevičius – perdavė profesoriaus Alfonso Gučo prašymą paieškoti žmonių, kurie norėtų savarankiškai imtis psichologijos studijų. Jau daug vėliau supratau, kad tai buvo toliaregiško profesoriaus sumanymo parengti Lietuvai savų („neimportuotų“) psichologijos kadrų dalis. Jo rūpesčiu psichologijos aspirantūra Vilniaus universitete buvo įsteigta 1958 metais, ją jau buvo baigęs Juvencijus Lapė, o 1963-aisiais trečius aspirantūros metus leido Algirdas Penkauskas. Tuo metu aš to nežinojau ir apskritai apie darbą po aspirantūros baigimo neturėjau supratimo ir visai negalvojau. Svarbiausia paskata – galimybė artimiausius trejus metus gilintis į mokslą, kuris atrodė toks artimas literatūrologijai, nevengiančiai psichologijos žodynu paremtų interpretacijų. Nuo vaikystės pamėgusi grožinę literatūrą dėl jose pasakojamų gyvūnų ir žmonių gyvenimo istorijų, tikėjausi psichologijos studijose rasti atsakymą į daugelį iš skaitymo kylančių klausimų. Taigi daug nesvarsčiusi nutariau pabandyti pasinaudoti tokia atsivėrusia galimybe. Per vasarą pasiruošusi, tų metų rudenį išlaikiau stojamuosius egzaminus ir buvau priimta į Vilniaus universiteto aspirantūrą Pedagogikos ir psichologijos katedroje, kuriai vadovavo Alfonsas Gučas.
Kokią temą rinkotės disertacijai?
Alfonsas Gučas tapo mano moksliniu vadovu. Jis pasiūlė ir disertacijos temą iš regimojo suvokimo srities. Ji buvo susijusi su jo pirmosios disertacijos „Izoliuojamosios abstrakcijos vystymosi tyrimai“, apgintos vadovaujant Vosyliui Sezemanui 1943 m., problematika. Alfonsas Gučas, prieškaryje studijavęs Austrijoje ir Vokietijoje, buvo eksperimentinio metodo, tuo metu aukštai vertinamų laboratorinių tyrimų šalininkas. Todėl ir man buvo pasiūlyta plėtoti jo regimojo suvokimo tyrimų temą, pasitelkiant suvokėjo akių judesių registravimą ir jų analizę. Tokių tyrimų atlikimui reikėjo gana sudėtingos įrangos, kurią sumontuoti ir išmokti ja naudotis padėjo katedrai talkinęs inžinierius. O man teoriškai teko gilintis į klausimus, gerokai nutolusius nuo mano ankstesnio psichologijos studijų įsivaizdavimo.
VU Psichologijos katedra-iš kairės-Juvencijus Lapė-Alfonsas Gučas-Eglė Rimkutė-Danutė Gailienė. E. Rimkutės asm. archyvo nuotrauka.
Paminėjote, kad psichologijos studijas arba, gal vertėtų sakyti, jų atgaivinimą Vilniaus universitete iniciavęs profesorius Alfonsas Gučas lėmė ir jūsų mokslinio domėjimosi kryptį?
1966 m. baigėsi aspirantūros studijoms skirtas laikas, ir man buvo pasiūlytas darbas Vilniaus universitete. Tais pačiais metais buvau paskirta VU bendramokslinio fakulteto, o 1969 m. – Istorijos fakulteto Pedagogikos ir psichologijos katedros (nuo 1971 m. – Psichologijos katedros) vyr. dėstytoja, kur praėjo visas mano profesinis gyvenimas iki pat išėjimo į pensiją 2004 m.
Mano darbo pradžioje psichologijos specialybės dar nebuvo, bet psichologija buvo dėstoma įvairių specialybių studentams. Todėl pirmus trejus metus man teko skaityti bendrosios psichologijos kursą ir vesti praktinius užsiėmimus filologams, gamtininkams ir kitų specialybių studentams.
Pradėjus rengtis psichologijos specialybės atkūrimui, buvo pradėta galvoti ir apie būsimos specialybės programą, ją sudarančius dalykus ir galinčius juos dėstyti žmones. Buvo aišku, kad mūsų studijų programa turės atitikti Maskvos universiteto psichologų rengimo programą ir laisvės ją keisti neturėsime. Svarstant apie psichologinių disciplinų dėstymą, svarbus buvo katedros vedėjo Gučo balsas, jo patirtis ir įžvalgos. Kadangi aš jau buvau atlikusi savo disertacijai reikalingus tyrimus, teoriškai ir praktiškai susipažinusi su eksperimentiniu metodu, man pirmiausia buvo pasiūlyta imtis Eksperimentinės psichologijos. Disertacijos tema iš dalies lėmė ir kitus man siūlomus rengti kursus – visi jie buvo susiję su pažintine žmogaus veikla ir jos tyrimo metodologija. Be kita ko, tokias rekomendacijas dėl tolesnės mokslinės veiklos profesorius Gučas, kaip savotiškas mano mentorius, neoficialiai grindė ir tuo, kad tai mažiausiai ideologizuota, mažiausiai sovietinės konjunktūros kontroliuojama psichologijos sritis.
Kokia buvo 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių psichologija?
Vargu, ar galima vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Jeigu galvoje turime psichologijos disciplinų dėstymą Vilniaus universitete, tai, kaip jau minėjau, buvo laikomasi Maskvos universitete taikomos 5 metų studijų programos. Ji atspindėjo tikslą suteikti žinių apie psichologijos mokslo raidą, jo šakas, sritis, tyrimus, bet nebuvo orientuota į praktines specializacijas. Programa, kaip žinoma, nurodo tik dalykų pavadinimus, jiems skiriamų valandų kiekį, teorinių ir praktinių užsiėmimų proporcijas ir pan. Ji yra tarsi rėmai, kurie užpildomi tam tikru turiniu. O tas turinys, aišku, priklauso nuo dalyko dėstytojo kompetencijos, jo pasaulėžiūros ir daugybės kitų asmenybinių savybių. Tuo metu neturėjome interneto, trūko ir popierinės psichologinės literatūros. Tokiomis sąlygomis ypač svarbus vaidmuo tenka dėstytojo paskaitoms. Pasirengimas joms reikalavo nemažai pastangų.
Kuo rėmėmės ruošdamiesi paskaitoms, seminarams, vadovaudami studentų kursiniams ir diplominiams darbams ar rašydami savo mokslinius straipsnius? Nesakyčiau, kad ir tomis nepalyginamai prastesnėmis sąlygomis neturėjome galimybių sekti pasaulio psichologijos tendencijas ir naujienas. Nuo pat pradžių supratome ir savo studentams įdiegėme, kad tik su lietuvių ir net tuomet daug kam pažįstama rusų kalba neišsiversime – teks išmokti naudotis kitomis užsienio kalbomis publikuota moksline literatūra. Naudojantis Vilniaus universiteto prenumeruojamais mokslinių straipsnių santraukų žurnalais („Psychological Abstracts“ ir „Referativnij žurnal“), galima buvo sudominusio straipsnio autoriaus pašyti jo publikacijos kopijos. Turėjome atsispausdinę standartines korteles su straipsnio kopijos prašančiu tekstu, į kurias įrašę pageidaujamo straipsnio pavadinimą, siųsdavome autoriui ir dažniausiai gaudavome jo atspaudą. Be to, labai daug mokslinių psichologijos žurnalų ir knygų iš viso pasaulio turėjo Maskvos Lenino biblioteka. Universitetas kartais duodavo komandiruotes dešimčiai dienų į šią biblioteką. Per tą laiką galima buvo daug ką peržiūrėti ir pasidaryti kopijų, kuriomis paskui dalindavomės su kursinius ir diplominius darbus rašančiais studentais.
Galėčiau pridurti dar ir tai, kad nemažai mano interesų sritį (Gučo apibūdinimu, mažiausiai ideologizuotą) atitinkančių užsienio autorių knygų vertė į rusų kalbą ir leido kai kurios Maskvos leidyklos. Studentams tam tikra paspirtis buvo ir Maskvos universiteto leista psichologijos chrestomatijų serija, kuriose buvo pateikiamos žymiausių pasaulio psichologų darbų ištraukos. Visas šias knygas įsigydavo ir mūsų universiteto biblioteka.
Taigi, kas, kiek ir kaip visomis šiomis prieigomis naudojosi – individualus kiekvieno dėstytojo reikalas. Kokių nors nurodymų ar kontrolės šiuo klausimu nebuvo.
VU Psichologijos ir pedagogikos katedra 1971 m. E. Rimkutės asm. archyvo nuotrauka
Koks buvo tuo metu kolegų tarpusavio bendravimas Psichologijos katedroje?
1969 m., kai steigėsi psichologijos specialybė, dar veikė su pedagogais bendra Pedagogikos ir psichologijos katedra. Ir joje iš pradžių buvome, berods, trys psichologai: Alfonsas Gučas, Juvencijus Lapė ir aš. Netrukus į ją buvo priimtas Albinas Bagdonas. Po poros metų, įsibėgėjant psichologijos studijoms, įvyko katedros skyrybos ir nuo 1971 m. atsirado atskira Psichologijos katedra. Ji greitai ėmė plėstis, nes su kiekvienais metais įvedant naujus dėstomus dalykus, reikėjo juos galinčių dėstyti žmonių. Neatsimenu kokiu nuoseklumu, buvo priimti Apolonija Poškienė, Antanas Suslavičius, Feliksas Laugalys ir kiti.
Pirmąją psichologų laidą į gyvenimą išlydėjo vos keli psichologijos dėstytojai. Bet apie tuos pirmuosius penkerius metus liko patys gražiausi prisiminimai. Tuo metu katedroje vyravo labai gera draugiška atmosfera, kuri didžia dalimi vėlgi priklausė nuo jos vedėjo. Dar ruošiantis psichologijos studijų atkūrimui, o tai, jei gerai prisimenu, truko ilgiau nei metus, aktyviai veikė savotiškas Gučo ir Lapės tandemas. Gučas buvo šio sumanymo „spiritus movens“, o Lapė rūpinosi praktišku idėjų įgyvendinimu, įvairių iškylančių kliūčių įveikimu. Toks tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas vienas kitu, siekiant bendro tikslo, veikė ir kitus kolegas. Mes visi aiškiai skyrėme viešosios erdvės „sovieticus“ sluoksnį ir vertinome jį skeptiškai. Visi supratome, į kokias viešo kalbėjimo formuluotes reikia įvynioti kitokį vertybinį turinį, kurio nereikėjo slėpti bendraujant tarpusavyje. Prisimenu, kad mes apskritai daug ir noriai bendravome. Katedros patalpose beveik niekad nebūdavo tuščia, baigę užsiėmimus kolegos neskubėdavo išeiti, dalindavosi savo rūpesčiais, teigiamais ir neigiamais įspūdžiais, patarimais. Tokią šeimą primenančią bendrystę ypač skatino ir palaikė katedros vedėjas. Profesorius nuolat kviesdavosi mus į savo namus, kur prie kavos puodelio neformaliai aptarinėdavome ir psichologijos mokslo naujienas, ir einamuosius katedros reikalus, ir kokių nors absurdiškų sovietinės valdžios nurodymų apėjimo būdus. Dažnai profesoriaus namuose dalyvaudavome ir jo šeimos šventėse.
Suprantu, kad tai, ką pasakoju, dabar atrodo kaip nerealus idealizuotas vaizdelis. Bet tokia buvo pradžia. Laikui bėgant viskas po truputį ėmė keistis ir man pačiai teko būti tos kaitos ir kitokios situacijos liudininke.
VU psichologijos studijų įkūrėjas profesorius Gučas buvo ypatinga asmenybė?
Apie profesorių, jo vaidmenį Lietuvos psichologijos istorijoje, man atrodo, jau daug ką pasakiau atsakinėdama į ankstesnius Jūsų klausimus. Tai rodo, kad neįmanoma kalbėti apie šį universiteto psichologų istorijos laikotarpį nepaminint šios asmenybės. Gučas buvo išmintingas lyderis. Būdamas įžvalgus plataus akiračio eruditas, jis turėjo aiškią savo vertybių hierarchiją ir, adekvačiai reaguodamas į laikmečio sąlygas, siekė to, kas buvo reikalingiausia ir naudingiausia Lietuvai, Vilniaus universitetui, psichologų bendruomenės ugdymui. O tai dažnai reikalavo atsisakyti asmeninės gerovės, pažaboti savo interesus ir ambicijas. (Ak, kaip trūksta dabar tokių lyderių!). Išmintinga lyderystė šalia vertybinių nuostatų ir valios apima ir tam tikrus bendravimo ypatumus, kurie savo ruožtu glaudžiai siejasi su asmenybės bruožais ir polinkiais. Manyčiau, kad Gučo mandagus bendravimas su kiekvienu, išlaikant ramų toną, pagarbų santykį su kitu asmeniu, padėjo jam įgyti tam tikrą autoritetą net ir kontroliuojančiose institucijose ir ilgą laiką išbūti katedros vedėjo pareigose nebūnant „šlovingosios“ partijos nariu ir kartu apsaugoti katedros darbuotojus nuo kontroliuojančios akies.
Išmintis ir moralinės nuostatos dažnai giminiuojasi su grožio pajauta ir jo puoselėjimu. Tai patvirtina ir Gučo asmenybė. „Jis myli grožį“, – taip apie profesorių yra išsireiškęs jo uošvis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Į šį apibūdinimą sutilpo meilė klasikinei ir lietuvių liaudies muzikai, teatrui, poezijai, gamtai, harmoningiems žmonių santykiams. Tos meilės vedinas profesorius buvo pasiūlęs pirmakursių imatrikuliaciją pradėti klasikinės muzikos koncertu. Nuo pat psichologijos studijų pradžios pasveikinti mūsų studentų kasmet atvykdavo Vilniaus kvartetas. Tie, kas lankydavosi filharmonijoje, neretai ten galėjo sutikti ir profesorių.
Aš, kaip buvusi Gučo aspirantė ir ilgalaikė bendradarbė, esu dėkinga likimui, kad man teko pažinti šį žmogų, patirti jo geranorišką globą, kai jos ypač reikėjo jaunystėje gana lengvabūdiškai įsibrovus į beveik nepažįstamą psichologijos pasaulį. Jo palaikymo, kantrybės ir išmintingų patarimų dėka įsisavinau tai, kas leido pasijusti sava naujoje profesijoje ir visam laikui pakeisti savo gyvenimo kelią.
Ko palinkėtumėte kolegoms psichologijos studijų 55 metų proga?
Gyvuoti, išmintingai apmąstant savo pasirinkimų ir veiklos prasmingumą.
Komentarų nėra. Būk pirmas!