Anna Sedláčková Prahos Karolio universitete studijavo specializuotą Rytų Europos bakalauro studijų programą ir yra viena iš paskutinių studentų, baigusių baltistikos magistrantūros studijas. „Šiuo metu baltistikos programos šiame universitete nebeliko. Studentai gali rinktis lietuvių ir latvių kalbas kaip antrąjį dalyką, tačiau programos nebėra“, – pasakoja Anna.
„Verta mokytis visų kalbų, o lietuvių pirmiausia todėl, kad kalbotyros požiūriu – tai unikali kalba. Lietuva buvo ir yra labai geras pavyzdys, kaip reikia saugoti ir vertinti kalbą ir kultūrą. Mes, čekai, pamiršome šiuos dalykus, tad jeigu norime ko nors išmokti apie save, turėtume mokytis iš kitų pavyzdžių“, – teigia ji.
„Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą“
Kai baigė gimnaziją, Anna mėnesį praleido Latvijoje ir Lietuvoje: „Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą. Grįžusi į Čekiją, pradėjau skaityti lietuvių ir latvių knygas, išverstas į čekų kalbą. Supratau, kad noriu pati šias kalbas išmokti ir skaityti knygas originalo kalba. Todėl universitete nusprendžiau rinktis latvių, vėliau – lietuvių kalbą.“
Bakalauro pakopoje Anna studijavo ir kinų kalbą, tačiau gyvenimo planus pakoregavo COVID-19 pandemija. Išvažiuoti į Kiniją galimybių nebuvo, todėl ji nusprendė gyvenimą sieti su baltistika.
„Man patinka, kad studijuodami baltų kalbas turime galimybę stebėti, kaip šios kalbos išliko beveik nepakeistos. Latvių ir lietuvių tautų istorija yra sudėtinga, bet joms pavyko išsaugoti tai, kas brangiausia – savo kalbas“, – pasakoja mergina.
Anna verčia knygas iš latvių ir lietuvių kalbų į čekų kalbą: „Kartu su kolege Inese Pintane išverčiau D. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tikiuosi, kad ją išspausdins kitais metais. Svarbu, kad ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų žmonės žinotų, kas vyko Lietuvoje, ką išgyveno lietuvių tauta.“
Čekijoje pasirodė ir daugiau Annos išverstų knygų: šiemet buvo išleista T. Dirgėlos knyga „Mano tėtis rašo knygą“ ir M. Marcinkevičiaus „Akmenėlis“. Kitais metais – E. Daciūtės knyga „Laimė yra lapė“. Anna norėtų čekų skaitytojams pristatyti kuo daugiau lietuvių literatūros. Šiais metais buvo išleista ir šiuolaikinės latvių literatūros antologija, kurios pagrindinė redaktorė ir vertėja buvo Anna. Estiškas ir lietuviškas antologijas planuojama išleisti per artimiausius dvejus metus, prie to vertėja jau dirba.
Šiuo metu trūksta vertimų iš lietuvių į čekų kalbą. „Čekijoje buvo labai stipri lietuvių kūrinių vertimo tradicija. Nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1989 m. buvo išversta ir išleista daugiau nei 60 knygų. Tačiau po 1989 m. lietuvių literatūra Čekijoje tapo nepopuliari. Mes, vertėjai, norėtume pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, Věra Kociánová – vertėja ir leidyklos „Venkovské dílo“ direktorė – pati verčia ir leidžia iš lietuvių į čekų kalbą verstas knygas. Ji išleido J. Kunčino „Tūlą“, K. Kasparavičiaus knygų vaikams, dalį T. Venclovos eilėraščių. Dažniausiai leidyklos abejoja, ar verta versti knygas iš lietuvių kalbos, kai gali versti iš populiarių didžiųjų kalbų, pavyzdžiui, prancūzų ar vokiečių. Mums pavyko įrodyti, kad lietuviškos, latviškos knygos irgi yra vertingos, tad tikėkimės, kad vertimų bus dar daugiau“, – pasakoja Anna.
A. Sedláčkova džiaugiasi, kad vertimai iš baltų kalbų sulaukia vis daugiau pripažinimo Čekijoje. „Išverčiau N. Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Čekijoje tai buvo pirmasis po 15 metų vertimas iš latvių kalbos. Išversta knyga sulaukė ne vienos nominacijos, todėl galiu teigti, kad mums pavyko pelnyti ne vien skaitytojų, bet ir leidyklų dėmesį.“ Anna ir pati siūlysis toliau versti kitas lietuvių ir latvių knygas į čekų kalbą.
Anna tiria Baltijos kalbų gyvybingumą
Anna studijuoja Helsinkio universitete ir rašo magistro darbą apie Baltijos kalbų gyvybingumą. „Lyginu karaimų kalbą Lietuvoje su lyvių kalba Latvijoje ir verų – Estijoje. Noriu sužinoti, kuo skiriasi ne tik oficialus požiūris į mažumos kalbas ir oficialioji trijų valstybių kalbos politika, bet ir kaip žmonės vertina šias kalbas. Aš domėjausi, su kokiomis problemomis susiduria karaimų, lyvių ir verų kalbas mokantys žmonės. Kokių, jų manymu, pokyčių reikėtų šalies kalbos politikoje, pavyzdžiui, kalbos statuso ar požiūrio į kalbą atžvilgiu? Gal jiems reikia daugiau kalbų kursų, medžiagos, knygų šiomis kalbomis? Klausiau, ko jiems trūksta, kad jie galėtų tobulėti vartodami šias kalbas. Ar Lietuva, Latvija, Estija daro pakankamai, kad apsaugotų šias kalbas, o gal galima padaryti dar daugiau? Per pokalbius nemažai sužinojau ir manau, kad šis tyrimas aktualus ne tik Baltijos, bet ir kitų šalių kontekste“, – pasakoja Anna, kuri šią temą ketina plėtoti ir doktorantūroje.
A. Sedláčkova taip pat dėstė lietuvių ir čekų kalbas Helsinkyje: „Šie kursai buvo skirti suomiams ar žmonėms, mokantiems suomių kalbą. Helsinkyje yra galimybė mokytis kitų kalbų ir kitų dalykų laisvu nuo studijų ar darbo laiku. Manau, kad mano studentams sekėsi labai gerai. Truputį jaudinausi, kad suomiams bus sunku išmokti tarti priebalsius č, š, ž ir perprasti gramatiką, bet visi labai greitai ir gerai išmoko.“
Mergina džiaugiasi savo studentais, nes jie visi norėtų tęsti lietuvių kalbos studijas.Šiuo metu mergina dirba tyrėja Lyvių institute, kur naudojasi savo lyvių kalbos žiniomis ir kartu su ekspertų komanda bando dokumentuoti ir populiarinti šią ugrų-finų kalbą.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Komentarų nėra. Būk pirmas!