Šiais metais minime Petro Skargos 400-ąsias mirties metines. Tai buvo neeilinė asmenybė XVI a. Lietuvos ir Lenkijos politikoje, literatūroje, Vilniaus universiteto istorijoje. Jis garsėjo kaip ugningas pamokslininkas, polemistas, teologas.

P. Skarga gimė 1536 m. vasarį Grujeco miestelyje Lenkijoje, mozūrų krašte. 1552–1555 m. studijavo Krokuvos akademijoje. Po studijų dirbo Krokuvos kaštelionu, Lvovo katedros kanauninku. 1569 m. Romoje įstojo į jėzuitų ordiną (Societas Jesu). 1571 m. grįžo į Lenkiją, dirbo pamokslininku Pultuske (1571–1572) ir Vilniuje (1573–1574). 1574 m. buvo paskirtas Vilniaus jėzuitų kolegijos vicerektoriumi, o 1579–1582 m. tapo pirmuoju Vilniaus universiteto rektoriumi. Karaliaus Stepono Batoro remiamas įsteigė jėzuitų kolegijas Polocke, Rygoje, Dorpate (Tartu). Nuo 1588 m. dirbo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos rūmų pamokslininku. Mirė 1612 m. rugsėjo 27 d., palaidotas Krokuvoje.

Kalbant apie P. Skargą kaip apie Vilniaus universiteto rektorių, krinta į akis datų, kada jis ėjo tas pareigas, įvairovė. Dažniausiai sutampa pirmoji data: rektoriaus pareigas ėmė eiti 1579 m. rugpjūčio 1 d.¹ Labiausiai skiriasi antroji. Šiuolaikinė jėzuitų enciklopedija P. Skargos rektoriavimo pabaiga laiko 1584 metus², tačiau istorikas P. Rabikauskas argumentuotai nurodo 1582 m. birželį³, ta data pateikta ir 1979 m. Vilniaus universiteto istorijoje. Tačiau lentoje, kuri tais metais buvo pritvirtinta prie Šv. Jonų bažnyčios, kažkodėl įrašyti 1581 metai. Tikėkimės, kad naujausioji Vilniaus universiteto istorija galutinai įtvirtins 1582 m. datą.

Kitas neabejotinai mums svarbus klausimas: ką P. Skarga nuveikė kaip universiteto rektorius, ką padarė universiteto labui? Į tą klausimą taip pat nėra lengva atsakyti, nes nėra išlikusio kokio nors jo veiklos dienoraščio ar atliktų darbų sąrašo. P. Rabikauskas, remdamasis jėzuitų archyvų medžiaga, rašo, kad „Skargai esant rektoriumi, Šv. Jono bažnyčioje pastatytas vienas šoninis altorius ir įgyta nauja varinė krikštykla, kuri buvus labai graži, nupirkta iš belgų eretikų. Tuo metu Akademijai buvo galutinai įgytos Žemaitkiemio valdos ir iš karaliaus mainais už Širvintas gauti Trakeliai.“⁴

Jėzuitų vienuolijos archyviniai šaltiniai, P. Skargos laiškai, jo veikalų ir veiklos analizė akivaizdžiai rodo, kad Vilniaus universiteto rektoriaus pareigos nebuvo svarbiausias P. Skargos rūpestis. Tuo laikotarpiu jis reiškėsi kaip aktyvus kontrreformacijos veikėjas, publicistas ir polemistas, pamokslininkas, hagiografas. P. Skargos veikalas „Už švenčiausiąją eucharistiją prieš Cvinglio ereziją“ (Pro Sacratissima Eucharistia contra haeresim Zvinglianam, Vilnae, 1576) buvo pirmasis Universiteto spaustuvės, tuomet dar juridiškai priklausiusios Mikalojui Radvilai Našlaitėliui, leidinys. Čia 1579 m. buvo išspausdintas ir vienas populiariausių P. Skargos veikalų „Šventųjų gyvenimai“ (Żywoty świętych), dar autoriui esant gyvam išleistas 7 kartus. 1610 m. šiuos „Šventųjų gyvenimus“ papildė ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero biografija.

P. Skarga buvo aktyvus Tridento bažnyčios susirinkimų, nutarimų vykdytojas, vieningos krikščionių bažnyčios gynėjas, daug prisidėjęs prie katalikų ir stačiatikių unijos sudarymo 1596 m. Didžiulio atgarsio buvo sulaukęs jo veikalas „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“ (O jedności Kościoła Bożego, Vilnae, 1577). Gindamas Katalikų Bažnyčios vertybes ir teologines nuostatas, P. Skarga aštriai polemizavo su žymiausiu evangelikų reformatų veikėju Lietuvoje Andriumi Volanu.

Vilniaus universiteto istorijos autorius, lenkų mokslininkas Ludwikas Piechnikas rašo: „Skarga nebuvo „mokslo žmogus“ (człowiekiem szkolnym). Įsidėmėtina, kad daugybėje laiškų, rektoriavimo metu rašytų ordino generolui, visai nekalbama apie akademijos reikalus. Skarga išsamiai aiškina apie katalikybės padėtį Lenkijoje, apie kovą su kitatikiais, apie karalių Steponą Batorą, apie savo „Šventųjų gyvenimus“, apie naujas jėzuitų kolegijas Polocke ir Rygoje, tačiau apie akademijos reikalus užsimena tik prabėgom.“⁵ Anot L. Piechniko, P. Skarga buvo pernelyg užsiangažavęs spręsti visos Lenkijos politines problemas, kad būtų galėjęs deramai gilintis į akademijos reikalus.

Būdamas Vilniaus universiteto rektorius, P. Skarga daug laiko praleisdavo už Lietuvos ribų. 1580 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais jis buvo išvykęs į Polocką organizuoti ten jėzuitų kolegijos, o ją įsteigus, 1581 m. buvo paskiras jos kuratoriumi, nors nuolatos ten nerezidavo. 1582 m. kovo pradžioje kartu su Steponu Batoru jis išvyko į Livoniją. Įsteigus Rygoje jėzuitų namus, P. Skarga buvo paskirtas jų viršininku ir išbuvo Rygoje nuo 1582 m. balandžio iki 1583 m. kovo. Nuo 1583 m. kovo iki 1584 m. gegužės jis buvo Polocko, Rygos ir Tartu jėzuitų kolegijų superintendentas, tai yra provinciolo įgaliotinis. 1584 m. birželio 26 d. jis tapo Krokuvos jėzuitų namų prie Šv. Barboros bažnyčios rektoriumi.

Yra išlikę 142 P. Skargos laiškai. Jie publikuoti 1912 m., minint 300-ąsias jo mirties metines. Laiškai pateikia įdomios medžiagos apie P. Skargos veiklą, požiūrį į situaciją Lietuvoje, atspindi jo dvasinę ir fizinę savijautą.

Į Vilnių P. Skarga atvyko 1573 m. vasario 16 d. ir netrukus parašė laišką provinciolui Laurynui Madžijui (Maggio). Jame skundėsi baisia tikybine padėtimi Lietuvoje, dėl kurios jam „iš gailesčio plyšta širdis“, kunigų stoka, eretikų gausa. „Neieškokime Indijų Rytuose ir Vakaruose, Lietuva yra tikra Indija ir Šiaurės kraštas“ (Non requiramus Indias Orientis et Occidentis, est vera India Lituania et Septentrio), – rašė jis.⁶ P. Skarga ne kartą prašė ordino vyresniųjų, kad atsiųstų daugiau kunigų, galinčių dirbti sielovados darbą.

P. Skarga turėjo neabejotinų diplomatinių sugebėjimų, jis patraukė į katalikų tikėjimą ne vieną didikų šeimos narį (ypač minėtini kalvinisto Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnūs Albertas, Stanislovas ir Jurgis – būsimasis kardinolas), mokėjo užmegzti draugiškus ryšius su Katalikų Bažnyčios hierarchais, valdovais ir senatoriais. Jis aktyviai palaikė karaliaus Stepono Batoro politinę ir karinę veiklą, o šiam mirus ir 1588 m. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinkus Zigmantą Vazą, atvirai reiškusį savo simpatijas jėzuitams, iš karto tapo jo pamokslininku.

Akivaizdu, kad Vilniaus universiteto rektoriaus pareigos P. Skargai neteikė džiaugsmo, jis tiesiog neturėjo joms laiko. Taigi nestebina, kad 1581 m. lapkričio 13 d. laiške generolui Klaudijui Akvavivai P. Skarga prašosi atleidžiamas iš rektoriaus pareigų, praėjus vos dviem metams nuo paskyrimo. Laiške rašoma: „Šios vizitacijos metu paaiškėjo, kad aš esu mažai tinkamas vadovauti, guosti, išlaikyti Viešpaties Dvasioje brolius, dėl mano užsiėmimų, kurių šiuo sunkiu kolegijai metu tikrai nestokoju. Maldauju ir karštai bei nuolankiai prašau, kad Jūs, Gerbiamas Tėve, pasirūpintumėte šia kolegija.“⁷

P. Skarga nelabai džiaugėsi ir paskirtas Krokuvos jėzuitų namų superioru. Jis ne kartą rašė ordino generolui, kad būtų atleistas iš tų pareigų, nes norįs atsidėti pamokslų sakymui ir kitiems Jėzaus draugijai reikalingiems darbams. 1586 m. rugpjūtį jis iš tų pareigų buvo atleistas, o jo pamokslų rinkinys pirmą kartą buvo išspausdintas 1595 m. Anot autoriaus, tai esąs jo 33 metų darbo rezultatas. Jau tuo metu jis ėmė prašytis atleidžiamas ir iš karaliaus pamokslininko pareigų, nes esą „norįs pasiruošti mirčiai“. Deja, tai galėjo padaryti tik 1611 m. pabaigoje, o 1612 m. rugsėjo 27 d. mirė, sulaukęs 76 metų amžiaus.

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad P. Skarga buvo neeilinio talento ir užmojo asmenybė, suvaidinusi svarbų vaidmenį Vilniaus universiteto ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje, dalyvavęs svarbiuose LDK kultūros ir politikos procesuose.

P. Skargos laidotuvių pamokslą sakęs dominikonas Fabijonas Birkovskis tvirtino: „Negreitai dar Lenkija pamatys tokį pamokslininką, kuris dėl nepaprastos jam duotos iškalbos savo rankose laikė žmonių širdis ir kreipė jas ten, kur norėjo.“

¹ Ludwik Piechnik, Początki Akademii Wileńskiej 1570–1599, Rzym: Apud „Institutum Historicum Societatis Jesu“, 1984, p. 66.

² Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy 1564–1995, opracował Ludwik Grzebień SJ, Kraków: Wydawnictwo WAM, 1996, p. 619.

³ Paulius Rabikauskas, Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai, Vilnius: Aidai, 2002, p. 157.

⁴ Ten pat, p. 159.

⁵ L. Piechnik, op. cit., p. 67.

⁶ Jan Sygański, Listy ks. Piotra Skargi z lat 1566–1610, Kraków, 1912, p. 55.

⁷ Ten pat, p. 165.