Psichologas, socialinių mokslų daktaras Jonas Eimontas yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, šio fakulteto Psichologijos institute atlieka mokslinius tyrimus, susijusius su technologijų pritaikymu ir virtualios realybės panaudojimu teikiant psichologinę pagalbą. Viešojoje erdvėje galima išvysti ir išgirsti psichologo komentarus svarbiomis psichikos sveikatos temomis, tačiau nedaugelis žino, kad prieš stodamas į universitetą jis rinkosi tarp psichologijos ir… aktorinio. Dabartinius studentus, lygindamas su savo karta, J. Eimontas vadina drąsesniais, laisvesniais, atviriau diskutuojančiais ir nesutinkančiais su tuo, kas jiems sakoma.

Jūsų dėmesiui – pokalbis su doc. J. Eimontu VU psichologijos studijų 55-mečio proga.

Videointerviu: Pokalbiai psichologijos studijų 55 metų proga. Docentas dr. Jonas Eimontas

Esate ne tik VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentas, bet ir absolventas. Kas patraukė susidomėti psichologija?

Rinkausi psichologiją, nes buvo smalsu suprasti, kas su žmogumi darosi: kodėl kai kurie žmonės priima neracionalius, jiems patiems žalingus sprendimus ir tą daro metai iš metų, nieko nekeisdami, nors gyvenimas ir santykiai blogėja. Pamenu, rinkausi tarp psichologijos ir aktorinio. Visgi galiausiai į galimus pasirinkimus įrašiau tik psichologiją Vilniaus universitete, nes vyravo viešoji nuomonė, kad VU yra geriausias. Buvau nusiteikęs nepavykus tais metais stoti kitąmet. Bet neblogai išlaikiau egzaminus ir pradėjau studijuoti.

Su kurso draugais tikėjomės, kad iš pat pradžių mokysimės apie konsultavimą, asmeninį santykį, bendravimą. Nemažai nustebome ir net šiek tiek pasimetėme, kai teko studijuoti apie tai, kaip veikia mūsų smegenys, kaip suvokiamas vaizdas, perduodama informacija ir pan. Žinoma, vėlesniais metais atėjo ir tie dalykai, kurių tikėjomės iš pradžių. Tiesą sakant, įstojęs tikėjausi, kad studijos bus lyg lengvas pasivaikščiojimas. Atrodė, svarbiausi barjerai jau įveikti: pabaigta mokykla, išlaikyti egzaminai, tad dabar – laikas studentauti: tereikia šį tą paskaityti, parašyti rašto darbą. Pirmame semestre net pradėjau dirbti, bet po pusės metų supratau, kad lengva nebus: viskas gyvenime – santykiai ir pan. – pradėjo eiti truputėlį žemyn. Atsisakiau darbų, teko grįžti normaliai studijuoti.

Renkantis magistrantūros studijas, lėmė dėstytojai, kurie imponavo, pavyzdžiui, profesorė Danutė Gailienė. Daugelis jų dėstė klinikinės psichologijos magistrantūros programoje, tad pasukau šia kryptimi. Be to, sklandė gandas, kad jei nori turėti daugiausia profesinių pasirinkimų, reikia rinktis klinikinę psichologiją, nes vėliau, jei bus noro, galima persikvalifikuoti ir į kitas sritis.

Kaip atradote savo profesinę nišą, susijusią su technologijų pritaikymu psichologinėje pagalboje?

Mano tyrimai daugiausia skirti psichologinės pagalbos veiksmingumui: kaip ją galime padaryti dar efektyvesnę žmonėms, turintiems įvairių psichologinių, bendražmogiškų sunkumų, tam tikslui pasitelkiant technologijas ir virtualią realybę, interneto galimybes.

VU FsF docentas Jonas Eimontas. Vaizdo įrašo stop kadras

Krypties pasirinkimas labai priklauso nuo žmonių, kurie tave supa: ką jie veikia, kuo domisi, ar sugeba uždegti savo veikla. Dar studijuojant pirmuosiuose kursuose, profesorė D. Gailienė pakvietė prisijungti prie jos pradedamo vykdyti didelės apimties mokslinio tyrimo. Tai tapo paskatinimu rinktis mokslinę veiklą, stoti į doktorantūrą pas profesorių Evaldą Kazlauską, kuriam internetinės intervencijos ir technologijų pritaikymas taip pat buvo įdomu. Jis tapo mano mokslinio darbo vadovu. Į savo sritį atėjau per profesorę D. Gailienę, profesorių E. Kazlauską ir kitus kolegas, kurie dega tuo, ką daro. Ir vyresni, jau bebaigiantys savo akademines karjeras kolegos dažnai sako, kad į savo sritį pradėjo gilintis tada, kai kas nors pasiūlė, pakvietė. O kai pradedi gilintis, kaupti žinias, atsiranda kompetencijos jausmas („o, aš jau kai ką žinau“), kurį toliau natūraliai norisi gilinti. Labai didelę įtaką priskirčiau žmonėms, kurie buvo šalia, kurie supa, su kuriais susitinku.

Jūsų tyrimai skirti streso įveikimui. Kaip jie vykdomi?  

Savo disertacijoje gilinausi į streso keliamus sunkumus ir psichologinę pagalbą žmonėms, kurie patiria kasdienius sunkius išgyvenimus, stresinius įvykius (tema – „Internetu prieinama adaptacijos sutrikimo intervencija: modulinės savipagalbos programos veiksmingumas“).

Moksliniai tyrimai žavi tuo, kad akademiniame gyvenime ir darbe yra nemažai galimybių būti kūrybiškam ir ieškoti to, kas dar nėra ištirta, aiškintis, kodėl tam tikro klausimo niekas nenagrinėjo ir kaip į jį atsakyti, kokį galima sukonstruoti tyrimą ar parengti programą, kad galėtumei į tą klausimą atsakyti. Yra labai daug kūrybiškumo, kuris, žinoma, turi būti paremtas jau atliktais tyrimais.

Psichologijoje tyrimai paprastai neatliekami individualiai. Pavyzdžiui, psichologinės pagalbos intervencijos tyrimą atlikti vienam būtų labai sudėtinga. Reikia žmonių, bendraminčių, kurie dirba kartu, kuriuos irgi domina psichologinė pagalba ir jos efektyvumas, technologijų pritaikymas, reikia kolegų.

O kas yra psichologinė intervencija?

Jei žmogus patiria sunkumų, jį kamuoja tam tikri pasikartojantys reiškiniai ar simptomai, bandome įsiterpti ir nutraukti uždarą ratą. Intervencija yra įsiterpimas su savo programa, specifine psichologine pagalba.

Kodėl psichologijos tyrimams paprastai sutelkiama mokslininkų grupė?

Dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, žmogus, kuris teikia psichologinę pagalbą tyrimo dalyviui, negali vėliau apklausti to paties žmogaus apie tai, ar pagalba buvo veiksminga. Gali pasireikšti vadinamasis socialinio pageidaujamumo efektas: nenorėdamas nuvilti psichologo, kuris stengėsi tau padėti, pasakysi truputį geriau, negu iš tikrųjų buvo.

VU FsF docentas Jonas Eimontas. Vaizdo įrašo stop kadras

Kita vertus, tyrimui parengti ir įgyvendinti reikia daug darbo ir laiko. Pavyzdžiui, suplanuota suteikti pagalbą šimtui žmonių: pagalba vienam žmogui reikalauja bent jau aštuonių sesijų, vadinasi, tokiam tyrimui prireikia aštuonių šimtų valandų. Vienam tyrėjui tai būtų sunkiai įveikiama. Vėliau gautus duomenis reikia apdoroti, dar vėliau – parengti mokslinį straipsnį. Yra daug priežasčių, taip pat ir etinių, dėl kurių geriau, kai dirba grupė, o ne vienas žmogus. Antai, būtų neetiška, metodologiškai neteisinga, jei, paskirstant tyrimo dalyvius į grupes, tą daręs žmogus vėliau būtų susijęs su pačiu tyrimu. Tokį darbą turėtų atlikti žmogus iš išorės, visiškai nesuinteresuotas, nesusijęs, kad paskirstymas būtų atsitiktinis, be jokių preferencijų. Taigi dėl skaidrumo reikalingi papildomi žmonės. Yra daug niuansų, dėl kurių tas pats žmogus neturėtų daryti keleto darbų.

Esate ir mokslininkas, ir praktikas, konsultuojate. Ar toks derinys yra dažnas?

Būna įvairiai. Man konsultavimas yra svarbus identitetui palaikyti, konsultuodamas jaučiuosi labiau psichologas. Žinoma, atlikdami tyrimus ir jų metu teikdami pagalbą žmonėms, taip pat konsultuojame. Bet mokslinis tyrimas – tai ilgas procesas, gali užtrukti kelerius metus, kol pamatai rezultatą. Iš pradžių planuoji tyrimą, tada teiki paraišką išoriniam finansavimui gauti, jį gavus vyksta pasirengimo darbai ir tik tada teiki pagalbą. Vėliau analizuoji gautus duomenis, rengi straipsnį, jis yra recenzuojamas, tada straipsnį atmeta (juokiasi). Tuomet teiki straipsnį į kitą žurnalą. Gali būti, kad nuo pradinės idėjos iki tyrimų rezultatams skirto straipsnio paskelbimo praeis ne vieneri metai.

Konsultacijose – gyvose ar nuotoliu – tu matai žmogų, jo reakcijas, nuotaikų kaitą – poveikį, kokį tavo konsultacija daro. Čia rezultatą pamatai daug greičiau negu moksliniuose tyrimuose. Sykiu tai padeda neatitrūkti nuo realybės, nes tu prieš save matai žmones su tais sunkumais, apie kuriuos rašai straipsnius, kuriems rengi programas. Tai leidžia būti „arčiau žemės“.

Sakykite, o ar keitėsi santykis, bendravimas su buvusiais dėstytojais, kai tapote kolegomis – pradėjote dirbti universitete?

Santykis šiek tiek pasikeitė, bet pagarba, kurią atsinešiau iš studijų, išliko. Jeigu žmogus tau yra autoritetas, jis juo lieka ir kai tampate kolegomis. Kita vertus, man labiau priimtinas horizontalus, lygiavertis santykis tarp dėstytojų ir studentų. Man artima idėja, kad mes visi esame kolegos, ne tik dėstytojai su dėstytojais, bet ir dėstytojai su studentais. Pamenu, tik pradėjus studijuoti docentas Feliksas Laugalys ir kiti dėstytojai mėgdavo į mus kreiptis „kolegos“. Pagarbus lygiavertis santykis išliko iki šiol.

Ar galėtumėte palyginti save ir savo kartos jaunimą su dabartiniais studentais?

Apie jaunąją kartą vyresni mėgsta sakyti: „O mūsų laikais buvo taip.“ Mano matymas irgi gali būti subjektyvus ir netikslus, bet man atrodo, kad dabartiniai studentai yra laisvesni, drąsesni, atviriau diskutuoja, nesutinka su tuo, kas jiems sakoma, labiau negu mes. Bet gali būti, kad ir mes taip pat darėme ir apie mus taip šnekėjo mūsų dėstytojai. Kai matau studentus, kalbuosi, bendrauju su jais per paskaitas, seminarus, užsiėmimus, jie mane žavi. Galvoju: oho, kaip smagu, kad jie kažko ieško. Tai ieškantys, smalsūs žmonės – man atrodo, dar drąsesni, negu mano kartos.

Ar baigęs psichologijos studijas žmogus jau turi visus įrankius pradėti darbą? Ar tuos įrankius reikia susikurti pačiam?

Jeigu viską iš karto turėtum, nereikėtų nė tyrimų. Psichologo profesijos žavesys yra tas, kad kai baigi studijas, ar pasirinktum konsultuoti vaikus, ar konsultuoti suaugusiuosius, ar dirbti su organizacijomis, ar dirbti kitoje specifinėje srityje, turėsi nuolat mokytis. Vienas iš psichologų profesinės etikos principų įpareigoja nuolat tobulėti – privalai nuolat kelti savo kvalifikaciją ir domėtis naujovėmis: galbūt atsiranda naujų įrodymų, kad tam tikra pagalba yra veiksmingesnė konkrečiu, pavyzdžiui, depresijos, nerimo ar viešo kalbėjimo baimės, atveju. Turi nuolat domėtis ir mokytis taikyti naujus metodus. Įvairiems psichologiniams sunkumams (nuotaikos svyravimai, asmenybės problemos ir t. t.) egzistuoja atskiri specializuoti būdai, kurie geriau veikia negu tiesiog bendras konsultavimas. Privalai nepaleisti pulso ir stebėti, kas vyksta psichologų bendruomenėje, moksle, kad galėtum teikti kokybiškas paslaugas. Turbūt todėl ši profesija neatsibosta.

Psichologijos studijoms Vilniaus universitete – 55 metai. Ar jaučiate tradicijos tęstinumą?

Tradicijas, vertybes perduoda žmonės – dėstytojai studentams. Jaučiuosi dėkingas savo dėstytojams už suformuotą požiūrį į universitetą ir mokslą apskritai. Aišku, dabar Psichologijos institutas yra labai išsiplėtęs, daug darbuotojų, studentų, ne su kiekvienu net norėdamas spėji pabendrauti. Bet branduolys ir smalsumo genas per kartas išlieka. Kita vertus, ateina nauji žmonės su savo matymu, pasiūlymais, sprendimais, kaip galėtų keistis psichologija. Vertybės, požiūris į mokslą ir universitetą išlieka, bet jas papildo kūryba, kai žmonės keičia dalykus, siūlo savo ir inicijuoja naujas tradicijas, temas, konferencijas ir pan. Atsiranda gražių iniciatyvų, kurių anksčiau nebuvo.

Ko palinkėtumėte kolegoms sukakties proga?

Palinkėčiau smalsumo, kuris glaudžiai susijęs su lankstumu ir pripažinimu, kad dar yra ko pasimokyti, yra dėl ko nustebti ar leistis nustebinamam. Bet tam reikia būti atviram. Taigi palinkėčiau smalsumo ir atvirumo įvairioms patirtims.