VU nuotr.

Vilniaus universitete įvyko konferencija, skirta vis aktualesnei aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (angl. Attention Deficit Hyperactivity Disorder, ADHD) temai. Renginyje pirmą kartą gyvai susitiko dviejų „Arqus“ aljanso universitetų atstovai: dr. Margaret Flood iš Meinuto universiteto dalijosi žiniomis apie universalaus dizaino mokymuisi (UDM) (angl. Universal Design for Learning, UDL) strategijų taikymą siekiant atliepti įvairius studentų poreikius, o Leipcigo universiteto studentai pristatė asmenines ADHD sutrikimą turinčių besimokančiųjų patirtis aukštojo mokslo sistemoje.

Konferencijoje „Kelias į akademinę sėkmę su ADHD: mokymas, mokymasis ir karjeros galimybės“ (ADHD and Academic Success: Teaching, Learning, and Career Development) nagrinėti būdai, kaip užtikrinti neuroįvairių studentų akademinę sėkmę, aptarti mokymo, mokymosi ir karjeros iššūkiai bei galimi sprendimai.

„Svarbiausios konferencijos temos buvo susijusios su bendru mokymusi ir gebėjimų ugdymu, taip pat su bendrystės pojūčiu. Tokie renginiai kaip šis patvirtina, kad einu teisinga kryptimi, skatina ieškoti naujų kelių ir įkvepia. Čia ne tik puoselėju ryšius su UDM bendruomenės nariais, bet ir gaunu galimybę pasimokyti iš kitų kolegų, o tai ir yra didžiausia privilegija“, – teigė dr. M. Flood, Meinuto universiteto įtraukiojo ir specialiojo ugdymo docentė.

Kuo ypatingas UDM?

Pasak dr. M. Flood, UDM pabrėžia, kaip svarbu suvokti besimokančiųjų įvairovę – dėmesys skiriamas kiekvienam studentui individualiai, neskirstant jų į grupes.

„Labai džiaugiuosi, kad trečiajame UDM gairių leidime akcentuojama individuali tapatybė – klausiame, kas yra konkretus besimokantysis. To trūko ankstesniuose leidimuose, todėl studentai galėjo būti kategorizuojami ir skirstomi į tam tikras grupes, joms neišvengiamai priskiriant vienokius ar kitokius trūkumus. Tad mokymo procesas vis dar buvo labiau orientuotas į studentų grupes, o ne individualias asmenybes. Į trečiąjį gairių leidimą įtraukta tapatybės samprata skatina ir netgi verčia susimąstyti apie kiekvieną asmenį ir skirtingus studentų poreikius, kad galėtume kiekvienam iš jų suteikti galimybę pasirinkti mokymosi, dalyvavimo studijų procese ir rezultatų siekimo būdą“, – teigia dr. M. Flood.

Mokslininkė pabrėžia, kad UDM negali būti sėkmingai įgyvendintas, kol nepripažinsime besimokančiųjų įvairovės ir neplanuosime, kaip ją galėtume atliepti.

„Jei nepripažįstame, kad mūsų mokymosi bendruomenėje egzistuoja įvairovė, galiausiai ugdome, mokome ir vertiname „vidutinį studentą“, kuris, kaip jau žinome, iš tiesų net neegzistuoja. Taip elgdamiesi neatsižvelgiame į kiekvieno besimokančiojo poreikius, todėl daugelis jų negali tinkamai įsilieti į mokymosi procesą ir pasiekti norimų rezultatų“, – pabrėžia ji.

„Pavyzdžiui, kurdami mokymo medžiagą „vidutiniam studentui“ galvojame apie homogenišką studentų grupę, kuri gali sėdėti, klausytis, susikaupti, sekti ir atlikti tam tikras užduotis. Taip akimirksniu sukuriamos kliūtys turintiesiems ADHD sutrikimą. Tačiau, atsižvelgę į poreikių įvairovę, galėsime mokymosi procesą labiau pritaikyti tiems, kuriems prireikia daugiau laiko susiorientuoti, apdoroti informaciją, skirti laiko pajudėti ir pan. Tokių poreikių užtikrinimas bus naudingas studentams su ADHD, taip pat turintiems daugiau judėjimo reikalaujančią fizinę negalią ar disleksiją“, – prideda pašnekovė.

Kaip universitetai galėtų palengvinti mokymosi procesą neurodivergentišiems studentams?

Lou Marie Renner, ADHD turinti studentė iš „Arqus“ partnerio Leipcigo universiteto, teigia, kad norėdamos padėti neuroįvairiems studentams, ypač turintiems tokį aktyvumo ir dėmesio sutrikimą kaip pačios Lou Marie, aukštosios mokyklos turi būti atviros bendradarbiavimui ir įtraukiajam ugdymui.

Pasak jos, universitetai turi puoselėti atvirumą ir skatinti diskusijas apie individualius poreikius, sykiu neversdami jų atskleisti tiesiogiai.

„Tai padeda sukurti aplinką, kurioje juntamas supratingumas ir rūpestingumas, tad neurodivergentiški studentai nesijaučia tokie izoliuoti“, – pažymi studentė.

L. M. Renner pabrėžia, kad didesnis dėmesys stipriosioms pusėms, o ne trūkumams, leidžia studentams mokytis taip, kaip jiems geriausia – ar tai būtų žodinis, ar rašytinis išraiškos būdas. Skatindami bendradarbiavimą ir vertindami kiekvieno asmens unikalius gebėjimus, universitetai kuria akademinę kultūrą, palankią ne tik neuroįvairiems studentams, bet ir visai bendruomenei.

Studentės teigimu, svarbu užtikrinti „informacijos prieinamumą ir palaikymo sistemas“. Nors daugelis universitetų savo studentams siūlo įvairius išteklius, jie dažnai būna nesusisteminti ir sunkiai prieinami, o tai gali labai varginti ADHD turinčius asmenis.

„Visą šį stresą galėtume sumažinti vienoje lengvai pasiekiamoje platformoje sutelkę visus išteklius, pavyzdžiui, susijusius su seminarų medžiaga, studijų grupėmis ir psichine sveikata“, – siūlo ji.

Be to, užtikrinus, kad galimybės pvz., studentų mainų programos ar laiko planavimo užsiėmimai, yra prieinamos tiek nuotoliniu būdu, tiek ir gyvai, būtų atliepti įvairūs poreikiai ir studentai geriau jaustųsi tęsdami savo kelionę aukštojo mokslo diplomo link. Galiausiai įtraukios akademinės aplinkos kūrimas yra bendra atsakomybė, tenkanti tiek patiems studentams, tiek ir dėstytojams, administracijai ir kitiems darbuotojams. „Nors ADHD turintys studentai turi patys išsakyti savo poreikius ir apie juos komunikuoti, visa atsakomybė negali būti palikta nešti tik jiems“, – tvirtina L. M. Renner.

Studentė ragina vadovautis principu „nieko apie mus be mūsų“, pabrėždama būtinybę į sprendimų priėmimo procesą įtraukti tiesiogiai susijusius asmenis.

„Bendradarbiaudami universitetai gali pašalinti kliūtis ir kurti erdves, kur visi studentai jaustųsi saugūs, palaikomi ir galėtų klestėti tiek akademine, tiek ir asmenine prasme“, – apibendrina ji.

Kaip užtikrinti sąžiningą ir prieinamą vertinimą?

Dr. M. Flood pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, jog vertinimai būtų teisingi ir prieinami visiems besimokantiesiems. Pati ji pirmiausia parengia vertinimo tvarką aiškia ir suprantama kalba: nurodo aukščiausio įvertinimo lygmens kriterijus, išsamius darbų pateikimo reikalavimus ir visą pagrindinę informaciją, kuria galėtų vadovautis studentai. Siekdama atliepti įvairius poreikius, dr. M. Flood taip pat balsu įrašo vertinimo tvarką tiems, kuriems priimtinesnis būtent garsinis formatas.

Be to, ji laikosi lankstaus vertinimo požiūrio, leisdama studentams pasirinkti vieną iš trijų vertinimo būdų.

„Pirmasis variantas – tęstinis vertinimas, kai vienos dalies grįžtamasis ryšys aktualus ir tolesnei daliai, ir kiekviena iš atskirų dalių yra vertinama svertiniais balais. Toks būdas ypač tinka studentams, kurie linkę mokytis atskirais, laike išdėstytais segmentais, o ne imtis vieno didelio mokomosios medžiagos bloko“, – teigia ji.

Antrasis variantas – atvirasis vertinimas – leidžia studentams patiems pasirinkti norimą temą ir pagal ją parengti darbą, taip suteikiant jiems daugiau atsakomybės už savo pačių mokymosi procesą. Trečiasis pasirinkimas skirtas mėgstantiems dirbti komandoje – studentai gali kurti UDM išteklius bendradarbiaudami tarpusavyje.

„Turėjau galimybę stebėti, kaip toks vertinimo metodas buvo taikomas kitame universitete, ir likau sužavėta. Todėl labai apsidžiaugiau, kai kolegė pasiūlė pasidalyti savo vertinimo gairėmis, kad galėčiau jas pritaikyti savo pačios mokymo praktikoje“, – sako dr. M. Flood.

Kiekvienu atveju studentai turi galimybę patys nuspręsti, kokiu formatu pristatyti savo užduotis – tai gali būti rašto darbas, stendinis pranešimas, garso įrašas ar užduotis, atlikta pasitelkus bet kokį kitą multimedijos įrankį.

Kasmetinė konferencija, kurią gruodžio mėnesį organizuoja Vilniaus universiteto Bendruomenės gerovės skyrius, suburia aukštojo mokslo bendruomenės narius – specialistus, dėstytojus bei studentus – ir kviečia diskutuoti apie įvairovę, prieinamumą bei įtrauktį. Tokie renginiai skatina dialogą ir inovacijas – viskas tam, kad akademinė aplinka taptų palankesnė visiems besimokantiesiems ir atlieptų skirtingus jų poreikius.