Ar mūsų švietimo sistemoje yra gerųjų pokyčių ir teigiamų tendencijų? Kokie scenarijai laukia Lietuvos bendrojo ugdymo? Ką reiškia būti vaiku ir jaunuoliu antropoceno epochoje ir augti supamam ekologinio nerimo? Apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) Ugdymo mokslų instituto docente dr. Sandra Kaire.
Vaizdo interviu žiūrėkite čia.
Esate VU FsF Ugdymo mokslų instituto docentė. Kodėl susidomėjote ugdymo mokslais? Kaip atsidūrėte edukologijoje?
Mano kelias buvo ir ilgas, ir trumpas. Bakalauro studijoms rinkausi socialinį darbą Vilniaus universitete, taigi Filosofijos fakultetas yra mano Alma mater jau 20 metų. Kai rinkausi, kur stoti, tikrai žinojau, kad noriu dirbti su žmonėmis. Bet tuo metu ir studijų mugės, ir konsultacijos su mokytojais, sakyčiau, ne tiek padėjo, kiek blaškė, buvo sunku apsispręsti, kur noriu studijuoti. Man visada labai rūpėjo didesnę riziką patiriantys ir iššūkių turintys žmonės ir pagalba jiems. Taigi baigiau socialinį darbą Vilniaus universitete ir pirmas žingsnis buvo išbandyti tai praktiškai. Išvykau į tarptautinę savanorystę Austrijoje, dienos vaikų ir jaunimo centre dirbau su migrantais ir pabėgėliais. Tie metai man leido suprasti, kad aš vis dėlto negaliu dirbti socialinio darbo: esu pernelyg jautri, pernelyg greitai noriu padėti žmonėms spręsti problemas. Bet noras dirbti su žmonėmis manęs nepaliko. Žiūrėdama atgal galiu įvertinti, kad dar mokyklos laikais kaip kaimo ir miestelio mokyklose besimokiusi mokinė turėjau įstabią terpę, kurioje patyriau didžiulį mokytojų palaikymą. Didžioji dauguma mokytojų man nuolat kartojo: „Sandra, tu gali.“ Drąsino studijuoti universitete ir veikti kitus dalykus. Tuomet pagalvodavau apie mokytojos profesiją: mąsčiau, galbūt istorijos mokytojos, bet, atsimenu, istorijos dalyko mokytoja man pasakė: „Sandra, tai labai sudėtinga, neik.“ Kažkuriuo etapu buvo susidomėjimas chemija, žodžiu, švietimas ir ugdomoji veikla mintyse vis šmėžuodavo.
Taigi, kai socialinio darbo savanorystės pabaigoje supratau, kad ši sritis tikrai ne man, pamenu, išsikalbėjome su kitais savanoriais, kad būtent švietime gali vykti gerieji pokyčiai. Tada supratau, kad ugdymo mokslai yra tai, į ką norėčiau orientuotis. Bandžiau stoti į magistrantūros studijas Vokietijoje su DAAD stipendija, bet buvo milžiniškas konkursas ir neįstojau. O tuomet patekau į Atvirų durų dienas VU Filosofijos fakultete, nuėjau į tuometinę Edukologijos katedrą. Pamenu, sutikau vieną magistrantę ir dabartinę kolegę docentę dr. Vitą Venslovaitę, kurios man pasakojo apie studijas. Mes ilgai, gal dvi valandas kalbėjomės, vėliau pati kontempliavau, o vasarą nusprendžiau teikti dokumentus į edukologijos magistrantūros studijas. Jau pradėjus studijuoti edukologiją, patį pirmą semestrą man tapo aišku, kad ir toliau noriu dirbti edukologijos ir mokslo lauke. Gana greit supratau, kad noriu ir doktorantūros studijų, ir, jeigu įmanoma, toliau likti Filosofijos fakultete.
Kaip manote, kodėl ir kokių savybių turintys žmonės galėtų šiandien susidomėti pedagogika ir edukologija?
Man atrodo, kad pedagogikos ir edukologijos studijos turėtų būti tų jaunų žmonių akiratyje, kurie nori daryti svarų pokytį visuomenėje. Mano manymu, švietimas yra vienas esminių variklių, jėgų, leidžiančių visuomenei keistis, tobulėti įvairiomis kryptimis – nuo socioekonominių aspektų iki įvairovės, įtraukties ir pan. Manau, kad švietimas yra viena geriausių ir įstabiausiai lanksčių terpių galvoti apie norą daryti pozityvų pokytį, jaustis, kad esi pokyčių dalis, kad gali vesti visuomenę ir kiekvieną individą ne tik išsilavinimo, bet ir progreso link. Kalbu ne tik apie mūsų kaip žmonijos progresą, bet ir apskritai – apie visą planetos gerovę. Man atrodo, kad tiems, kam kirba šita mintis – noras prisidėti proaktyviai prie visuomenės vystymosi, pedagogikos ir edukologijos studijos turėtų būti vienas iš rimtų svarstymų. Siūlyčiau stoti ir ieškoti studijose ne tik dalyko mokymo, bet ir galvoti, kur yra mano didesnioji misija, kur galiu tą pokytį daryti. Galbūt nebūtinai per dalyko mokymą, bet ir per neformalųjį ugdymą, per darbą su tėvais ir pan. Man atrodo, kad mes dažnai net nesusimąstome, kokią didelę jėgą galime turėti dirbdami švietimo lauke.
Vadinasi, ugdymo mokslai skirti ne tik tiems, kurie nori dirbti su vaikais?
Tikrai taip. Pedagogikos bakalauro studijos, žinoma, yra orientuotos į mokytojų dalykininkų, ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojų rengimą, bet edukologijos magistrantūros studijos yra daug platesnės. Čia mes kalbame apie švietimo specialistus. Jie gali būti orientuoti į organizacinę kultūrą, į vadovavimą ir lyderystę (studijos švietimo įstaigų vadovams) – studijų profilis čia tikrai platus. Mūsų universiteto edukologijos studijos siūlo skirtingas specializacijas, kai po pirmojo semestro, bendrųjų dalykų, gali nuspręsti, į ką nori susitelkti – būti specialistu tyrėju ar vadybininku ir lyderiu. Edukologijos laukas apima platų spektrą galimybių kreipti savo energiją ir potencialą.
Prisiminkite savo studijas. Kurie dėstytojai jums imponavo ir kodėl?
Edukologijos magistrantūros studijose man stipriai imponavo profesorė dr. Lilija Duoblienė – ryški ugdymo filosofijos, tarpkultūrinio ugdymo mokslininkė, docentė dr. Irena Stonkuvienė, užsiimanti kultūrinės tapatybės raida, profesorius dr. Rimantas Želvys – švietimo politikos ir aukštojo mokslo specialistas ir, sakyčiau, guru Lietuvoje. Ne vienas ryškus dėstytojas mane skatino ir matė manyje tam tikrą potencialą, kad galiu judėti toliau, gana anksti mane drąsino galvoti apie doktorantūros studijas ir, žinoma, suteikė dėstomų dalykų supratimą. Antai, ugdymo filosofija, tarpkultūrinis ugdymas, aukštojo mokslo klausimai šiuo metu yra svarbi mano mokslinės veiklos dalis. Tai buvo dėstytojai, kurie vedė, lyderiavo, bet kartu leido skleistis savarankiškai. Sakyčiau, vienas stipriausių aspektų, kuriuos mes turime VU FsF Ugdymo mokslų institute – kad dėstytojai yra lyderiai, kurie kartu sukuria terpę studentams skleistis. Tai reiškia, kad jie jokiu būdu nedominuoja, nesiekia siūlyti tau eiti vienu ar kitu keliu, nagrinėti vieną ar kitą temą, o kaip tik yra labai daug atvirumo asmeninėms profesinėms paieškoms ir klausimams, kurie tau pačiam ar pačiai kyla nuo sąsajų su artimiausia aplinka. Man tai pasirodė labai svarbu ir mane paskatino galvoti, kad norėčiau, jog šita bendruomenė, kurioje buvau magistrantros studijose, būtų mano bendruomenė ir toliau.
Kartu su kolegomis Lilija Duobliene, Jogaila Vaitekaičiu, Simona Kontrimiene ir Justina Garbauskaite-Jakimovska išleidote knygą „Lietuvos mokyklos ateitys klaidžiojant antropocene. Scenarijų studija“. Kurie iš nubrėžtų scenarijų jums atrodo realiausi?
Pateikėme keturis scenarijus, kaip mokykla Lietuvoje gali atrodyti 2050 m. Tai – ekorūpos mokyklos, atskirčių mokyklos, mokymosi rinkai ir individualių prasmių mokyklos scenarijai. Nors jie yra labai skirtingi, visuose svarbus technologijų vaidmuo. Kiekvienas iš šių scenarijų yra galimas, tačiau klausimas – kurį iš jų mes norime matyti ateityje, o gal nė vienas iš jų nėra mums tinkamas ar pageidaujamas? Žvelgdama į mūsų dabartinę nacionalinę švietimo sistemą matau, kad greičiausiai vieno dominuojančio scenarijaus nebus, o labiausiai tikėtini yra du scenarijai. Vienas jų – ekorūpos mokykla, kurioje svarbūs gamtos ir ekologijos klausimai, piliečių mokslas, kur formalus ir neformalus mokymasis vis labiau susilies. Antras, tikėtiniausias scenarijus, kurį iš dalies turime jau dabar ir link kurio, manau, ir toliau judėsime, siekdami išlaikyti esamą status quo, yra mokymasis rinkai. Vienaip ar kitaip mūsų bendrojo ugdymo sistema orientuota į pasirengimą darbo rinkai. Vienintelis gana ryškus pokytis, kurį prognozuojame, bus vis didesnis privačių įmonių įsitraukimas į ugdymo turinį. Gali būti, kad ugdymo turinys tokioje mokykloje bus dėstomas anglų kalba, pamokos vyks ne tik mokyklose, bet ir privačiose įmonėse.
Kalbant apibendrintai, numatomas vis stipresnis privataus sektoriaus atėjimas, STEAM dominavimas (ugdymo metodas, paremtas gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos sujungimu, angl. Science, Technology, Engineering, Arts, and Mathematics“ – red.) ir klimato kaitos klausimų aktualėjimas. Taigi labiausiai tikėtini yra ekorūpos ir mokymosi rinkai scenarijai. Kodėl išskiriu ekorūpos scenarijų? Manau, kad mokyklų praktikose vaiko ir gamtos santykio kūrimas yra svarbus, nepaisant to, kiek – daug ar mažai – švietimo kontekste šiuo metu kalbama apie klimato kaitą ir antropoceną. Žvelgiant istoriškai mūsų lietuviškajam kontekstui santykis su gamta visada buvo aktualus, juk buvome paskutiniai pagonys Europoje, ilgai puoselėję glaudų ryšį su gamta ir jos garbinimą.
Šituos keturis scenarijus esu pristačiusi seminaruose įvairių mokyklų mokytojams, suvažiavusiems iš visos Lietuvos. Diskusijose išaiškėjo, kad mokytojai jokiu būdu nenorėtų dviejų radikalesnių scenarijų – individualių prasmių mokyklos ir atskirčių mokyklos. Individualių prasmių mokyklos scenarijuje susitelkiama į tiesioginį technologijos santykį mokant dalyko ir monokultūrinį, elitinį ugdymą, iškeliant tam tikros krypties dvasingumą: mokytojų teigimu, tai galėtų būti gana paranki terpė įvairioms manipuliacijoms. O atskirčių mokykla vykdytų aiškią mokinių segregaciją. Tuo tarpu Lietuvoje šiuo metu vykstanti įtraukaus ugdymo reforma rodo aiškų norą politiniu lygmeniu galvoti apie kiekvieną vaiką.
Vis dėlto gali būti ir taip, kad matysime mokyklas, kurios remiasi ir kitais galimais scenarijais, nes ir tarptautinės organizacijos, tokios kaip OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – angl. Organisation for Economic Co-operation and Developmen), kurios irgi kuria scenarijus, pripažįsta, kad net ir lokaliame kontekste gali veikti keli scenarijai, priklausomai nuo to, į ką bus susitelkiama daugiausia.
Ar matote pozityvių pokyčių mūsų švietimo sistemoje?
Kartais reflektuodama mūsų bendrą naratyvą apie švietimo sistemą pagalvoju, kad mes pernelyg daug kalbame apie iššūkius, kurių, žinoma, yra, tačiau veik kiekviena Europos Sąjungos šalis susiduria su švietimo sistemos iššūkiais: patiria tam tikrų dalykų mokytojų trūkumą, sprendžia ugdymo turinio atnaujinimo klausimus. Žvelgdama retrospektyviai, sakyčiau, kad mes turėjome ir turime labai gerų procesų, kurie rodo, kur link mes judame toliau. Pats naujausias iš jų – tai įtraukios mokyklos reforma. Ji yra sudėtinga ir sunki, reikalaujanti daug laiko, tačiau prie to mes ėjome pamažu ir dabar pirmiausia nuostatų lygmeniu būtinas įsitikinimas, kad kiekviena mokykla turi būti įtrauki.
Ugdymo turinio atnaujinimą taip pat vertinu kaip teigiamą procesą – dalykai atnaujinami pagal tai, kas yra aktualu šiuo metu jauniems žmonėms, neužsidarant lokaliame kontekste, galvojant apie globalius reiškinius ir jų įtraukimą. Nemažai gero postūmio esama ir kalbant apie atvirumą įvairovei. Turime pripažinti, kad jis atsiranda ne tiek dėl mūsų pačių motyvacijos, kiek dėl išorinių iššūkių – atvykstančių migrantų, pabėgėlių. Dėl karo konfliktų Ukrainoje turime iš šios šalies atvykusių pabėgėlių, kurie mokosi mūsų mokyklose. Kartais gerasis postūmis švietimo sistemoje atsiranda nebūtinai dėl to, kad mes patys prie jo prieiname, bet ir dėl to, kad mus skatina išorės signalai ir įvykiai. Žvelgdama atgal galiu matyti, kaip buvo judėta prie kiekvieno vaiko įtraukties ir darbo su vaikais, kurie turi migrantų pabėgėlių patirties. Reemigrantų klausimas, kuris buvo keliamas užpraeitos kadencijos Vyriausybės. Buvo ir yra daug gerų postūmių, net jei žiūrėsime į iššūkių keliančias reformas. Bet aš jas vertinu kaip labai pozityvų aspektą, nes vienas esminių dalykų, kuriuos mes turime suvokti, yra tas, kad švietimas negali būti statiška sistema – ji nuolat kinta. Moksliniai tyrimai plečia mūsų supratimą apie tai, kaip vaikas turi mokytis ir kaip jį mokyti. Antra vertus, mus veikia globalūs reiškiniai ir įvykiai. Tai dvi jėgos, kurios nuolat reikalauja švietimo sistemos perkrovimo. Nesiūlyčiau puoselėti tikėjimo, kad dabar reformų nereikia ir nebus, nes kitu atveju mes atsidurtume tam tikroje stagnacijoje. Švietimas ir švietimo praktika šiuo metu yra viena dinamiškiausių sričių: pavyzdžiui, Pasaulio ekonomikos forumas spalio mėnesį paskelbė globalias tendencijas, skatinsiančias transformaciją, ir švietimas yra pačiame jų centre.
Kaip su pozityviais pokyčiais švietime koreliuoja egzaminų ir patikrinimų sistema?
Dėl egzaminų ir vertinimo sistemos turiu daugiau skepsio nei pozityvumo. Ugdymo turinio atnaujinimas keliant klausimą, kas yra aktualu mokytis šiuo metu jaunam žmogui, yra pozityvu, o štai vertinimo ir egzaminų sistema kelia daugiau įtampų. Mes pernelyg susitelkę į galutinį vertinimą – egzaminą, kuris dvylika mokslo metų sukoncentruoja į vieną vienintelį kelių valandų momentą, per kurį tu turi parodyti, ką gali padaryti geriausiai ir kaip esi pasiruošęs darbo rinkai. Kita vertus, su ugdymo turinio atnaujinimu vyksta ir egzaminų sistemos atnaujinimas. Jau turime tarpinį vienuoliktokų patikrinimą, kuris išskaido dvyliktokų vertinimą. Laikau tai pozityviu pokyčiu. Man atrodytų, kad turėtų būti platus matymas ir suteikta galimybė parodyti savo turimas kompetencijas skirtingais laikotarpiais. Žinoma, tai reikalauja daugiau resursų ir matome, kas įvyko pernai. Buvo padaryta daugybė klaidų, neveikė sistemos, mokyklose kilo įtampa, kaip viską suorganizuoti. Ir tuomet patikrinimas vis tiek įvyko testo forma. O pirminė idėja buvo ta, kad vertinimas turėtų būti kaupiamasis – vykti darbų rnkinio principu, kai tu ilgesnį laiką kaupi savo darbus. Labai palaikyčiau šitą idėją. Man atrodo, svarbu, kad žmogus galėtų parodyti savo visumą, kurią susitelkimas į testinį vertinimą labai susiaurina ir kelia didelę įtampą. Dabartinę egzaminų sistemą vertinu kaip tikrai tobulintiną ir labai kviesčiau galvoti, kaip tai padaryti. Kaip ir minėjau, aš labai palaikau skaidymą dalimis, bet jos neturėtų būti kartotė procedūrų, kurios jau yra (pvz., testai). Pavyzdžiui, daugybė mokinių šiuo metu gimnazijose atlieka projektines veiklas, kurios visapusiškai demonstruoja gebėjimus – nuo dalykinio žinojimo iki kūrybiškumo ugdymo ir pan. Per mokinių projektinę veiklą galima pamatyti išties daug kompetencijų. Man atrodo, mes neturėtume bijoti šiek tiek išeiti iš esamų rėmų. Žinoma, testuoti yra paprasčiau ir turbūt pigiau. Bet sakyčiau, kad kai kuriais atvejais turime nebijoti decentralizuoti egzamino, leisti mokykloms proaktyviai dalyvauti vertinant ir užtikrinant galutinį rezultatą, kuris vainikuoja dvylika mokymosi metų. Egzaminų ir vertinimo sistema turėtų būti motyvuojanti ir skatinanti toliau mokytis. Vertinimas turėtų žadinti smalsumą ir norą eiti dar žingsniu toliau.
Ketverius metus vadovavote VU FsF Ugdymo mokslų institutui. Koks yra jo išskirtinumas, palyginti su kitomis aukštosiomis mokyklomis?
Pirmiausia pabrėžčiau edukologijos mokslo ir pedagogikos bei edukologijos studijų augimą. Edukologija ir pedagogika vienaip ar kitaip Filosofijos fakultete egzistavo daugybę metų, nors, pavyzdžiui, tuomet, kai aš pradėjau studijuoti, veikė tik Edukologijos katedra. Šiandieninis Ugdymo mokslų institutas yra svarbus ir unikalus, viena vertus, tuo, kad jame turime centrus ir ekspertus, mokslininkus ir dėstytojus, daugybę metų dirbančius tam tikrose srityse, kurias vargiai galėtume rasti kitose aukštosiose mokyklose. Jau dvidešimt metų veikia Švietimo politikos centras, nuosekliai dirbantis švietimo politikos, taip pat ir aukštojo mokslo politikos, tyrimų ir švietimo vadybos srityje, šios temos ateina ir į studijas. Profesoriaus Rimanto Želvio vadovaujamas Švietimo politikos centras yra vienas iš ryškiausių Europos centrų, analizuojančių posocialistines švietimo sistemas.
Antras svarbus dėmuo yra mūsų Ugdymo teorijos ir kultūros katedra. Katedra turi labai stiprų pagrindą tarpkultūrinio ugdymo srityje, tiek atliekant mokslinius tyrimus, tiek vykdant studijas. Jau daugybę metų pedagoginėse edukologijos studijose skiriame dėmesį tarpkultūriniam ugdymui skirtingais aspektais – nuo religinio iki rasinio dialogo ir pan. Turime stiprų ugdymo filosofijos pagrindą. Pedagoginėse studijose ugdymo filosofijos išmanymas – matymas, kokiomis skirtingomis kryptimis galime judėti ir kaip skirtingai galima suprasti, pavyzdžiui, sąveiką tarp vaiko ir mokytojo – yra vienas kertinių elementų, kurį turi išmanyti kiekvienas pedagogas. Mes turime jau daugybę metų besitęsiančią ugdymo filosofijos tradiciją: šioje srityje dirba profesorė Lilija Duoblienė ir jos mokiniai bei mokinės, kurie baigę studijas toliau dirba su būsimais pedagogais. Turime edukologijos istorijos ir antropologijos kryptį, kurią nuosekliai plėtoja docentė Irena Stonkuvienė.
Visa tai – fundamentalios temos, kurios pedagogikos ir edukologijos studijose suteikia pagrindą ir supratimą, kas yra pedagogika, edukologija ir kaip tu gali save kaip būsimą profesionalą auginti ir lipdyti. Mūsų stiprybė yra ta, kad moksliniai tyrimai integruojami į studijų dalykus. Antra labai svarbi savybė yra mūsų dinamiškumas ir atvirumas globalioms tendencijoms. Pavyzdžiui, negalėčiau įvardyti kitos aukštosios mokyklos, kuri edukologijos srityje tiek daug dirbtų su ugdymu antropoceno epochoje ir klimato kaitos klausimais ne tik mokslinių tyrimų, bet ir studijų lauke. Su šitais dalykais, taip pat su dirbtinio intelekto tematika ateiname pas studentus. Nuo šių metų pradėjome kursą anglų kalba apie dirbtinį intelektą ugdyme – plečiame galimybes ne tik mūsų pedagoginių studijų studentams, bet ir atvykstantiems pagal mainų programas, taigi jie visi kartu gali studijuoti ir taip iš karto labai organiškai gimsta tarpkultūrinė terpė. Sakyčiau, kad mes turime labai gražią ir unikalią dermę tarp to, kas yra mūsų ilgametis pagrindas, ir to, kas yra aktualu šiuo metu, esame atviri globalioms tendencijoms ir naujoms temoms.
Vykdysime edukologinių tyrimų proveržio programos projektus, apimsiančius platų tematikų lauką. Tyrimai gilinsis į pedagogų rengimo tarptautiškumą, delinkventiniu elgesiu pasižyminčių vaikų ugdymą, ateities pedagogo kompetencijų formavimą, vaiko ir gamtos santykio ugdymo transformavimą, filosofijos mokymą, pagalbą pedagogui mažinant stresą ir perdegimą, informatinio mąstymo ugdymą.
Kas jums pačiai yra įdomiausia edukologijoje – kas „veža“?
Mane labiausiai domina ugdymas antropoceno epochoje. Aišku, ta varomoji jėga kartais yra ir labai sudėtinga, nes kai kalbame apie ugdymą antropoceno epochoje, turime suprasti, kad tai nėra patys pozityviausi dalykai. Antropoceno epochos švietimas ir švietimo praktika klimato kaitos akivaizdoje patiria labai daug iššūkių. Viena vertus, ši tema – mano didelis motyvatorius, bet kita vertus, aš kartais jaučiu didelį sunkumą, kaip įžvelgti pozityviąją pusę galvojant apie tai, ar mes, kaip žmonija, kaip biologinė rūšis, sugebėsime ne tiek suvaldyti klimato kaitą, kiek iš esmės keisti santykį su mūsų artimiausia aplinka, su planeta, kad mūsų veiksmai būtų ne destrukciniai, bet kuriamieji.
Šiuo metu ypač daug dirbu su ugdymu antropocene ir plėtoju antropoceno vaikų tematiką. Atlikau dvejų metų podoktorantūros tyrimą Lietuvoje, Austrijoje ir Vokietijoje ir matau, kad tyrimo rezultatai yra aktualūs ne tik nacionaliniame kontekste. Matau ir užsienio kolegų susidomėjimą, kai vykstu į konferencijas ar parengiu publikacijas. Viena vertus, šią temą analizuoju ugdymo teorijos kontekste, kita vertus, atlieku daug empirinių tyrimų. Antai, pernai baigėme tyrimą vienoje pradinių mokyklų Vilniuje, kurioje sukūrėme keturiolikos pamokų ciklą mokiniams, skirtą klimato kaitos tematikai. Dirbau ir tyrimą atlikau su studente ir pradinių klasių mokytoja. Jau pasirodė pirmoji publikacija.
Greta – visai kitoks laukas, kuris man artimas – tai medijų ir technologijų klausimas ugdyme. Su vienu studentu kaip tik baigiame publikaciją apie atsparumą propagandai ir medijų raštingumą tautinių mažumų mokyklose. Medijų technologijų klausimą labai aktyviai keliu ir studijų kontekste, dirbdama su studentais. Ir trečia mano kryptis yra tyrimų metodologijos. Be galo domiuosi skirtingomis tyrimų metodologijomis ir šiuo metu ypač daug dėmesio skiriu posthumanistinei prieigai ir tam, kaip ji gali būti taikoma empiriniuose tyrimuose. Čia atsiranda daug naujo eksperimentavimo. Vienoje iš savo publikacijų pristačiau tyrimą su klimato kaitos aktyvistais, kurį atlikau trijose šalyse. Tai yra judėjimas su vaikais ir jaunuoliais tam tikrose vietose, vizualios informacijos – nuotraukų, garso ir vaizdo įrašų – rinkimas. Tai pirmiausia yra kokybinių tyrimų sritis, kurioje be galo daug veikiu ir turiu labai daug idėjų, ką įdomaus ir moksliškai vertingo galima padaryti.
O kas yra „antropoceno vaikai“?
Antropoceno vaikai – tai švietimo srityje dirbančios Australijos mokslininkės Margaret Somerville pasiūlytas konceptas, kuris padeda suprasti, kad mūsų dabartinėje antropoceno epochoje gyvenantys vaikai kuria visai kitokį santykį kasdienybėje su savo artimiausia aplinka, taigi – ir su švietimo praktika. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad tai pirmiausia yra urbanizuotose vietose gyvenantys vaikai. Prognozuojama, kad 2050 m. net 70 proc. visos vaikų populiacijos gyvens tik urbanizuotose vietose. Tai reiškia, kad jų judėjimas bus labai ribotas, jie dažnai nesijaus saugūs. Antras aspektas, ką rodo tyrimai, kad šie vaikai mato save gyvenančius šalia byrančio pasaulio ir supranta, kad neturi visiškos galios, kontrolės, kaip susikurti stabilią ateitį. Jie visai kitaip supranta, kas yra ateities apibrėžtumas ir užtikrintumas, todėl mažiau galvoja apie ateitį ir yra labiau susitelkę į momentą „čia ir dabar“. Dar vienas aspektas, ką rodo skirtingi tyrimai – kad antropocene gyvenantys vaikai, reflektuodami savo santykį su artimiausia aplinka, nemato savęs esančių visa ko centre. Tarkime, gamtovaizdis, šuo, kurį augina namuose, ir pan. nėra tik tam tikras fonas, tai – labai svarbi kasdienybės dalis, kurią vaikas turi ir kuri jį veikia. Tai reiškia horizontalų santykį tarp savęs ir viso kito, kas mane supa – ir gyvoji, organinė, ir negyvoji aplinka yra „mano“. Be to, antropoceno vaikai mokosi gyventi su klimato kaita. Australų mokslininkė Blanche Verlie atliko tyrimus, kurie rodo, kaip vaikai ir jauni žmonės stengiasi gyventi su klimato nerimu, kuris galbūt nebūtinai patiriamas „čia ir dabar“, bet matomas per medijas. Mokymasis gyventi su klimato kaita ir neapibrėžtumo jausmu tampa viena iš svarbių praktikų švietimo įstaigose.
Kuo antropoceno vaikų mokymasis tampa kitoks? Atlikau tyrimą su mokyklinio amžiaus klimato aktyvistais, patvirtinantį ir kitų tyrimų rezultatus, kad antropocene gyvenantys vaikai pradėjo labai ryškiai kritikuoti ir kvestionuoti esamas švietimo praktikas – tai, ko jie mokosi mokyklose. Vienas esminių klausimų, kurį jie kelia: kodėl man reikia mokytis tam tikrų dalykų, kurie tarsi žada šviesią ateitį, bet jos gali nebelikti dėl klimato kaitos ir kitų iššūkių? Atsiranda daugybė įtampų, kurios fragmentuoja vaikų įsitraukimą į mokymąsi, ir tuomet santykis su ugdytojais gali nebūti vienareikšmiškai pozityvus, gali rastis įtampų su bendraklasiais, netgi patyčių ir pan. Mano tyrimas parodė, kad, tarkime, jauni klimato aktyvistai būdami mokykloje ne visada jaučiasi saugūs. Jie ne visiems gali sakyti, kad jiems rūpi klimato kaitos klausimas, jie dažnai patiria patyčias. Netgi viena iš mokinių Austrijoje pasakojo, kad mokyklos vadovas pasikvietė ją į kabinetą ir pasakė, kad jeigu ji eis protestuoti dėl klimato kaitos, tikėtina, toliau nebegaus finansavimo mokykloje projektinėms veikloms, skirtoms gamtos apsaugai.
Šiuo metu įvairūs tyrimai, atlikti ir tarptautinių organizacijų (pvz., UNESCO), rodo, kad klimato kaitos klausimas vienaip ar kitaip rūpi jauniems žmonėms, nes tai susiję su jų ateitimi, kuri tampa neapibrėžta.
Paminėjote posthumanistinę prieigą – kuo ji aktuali?
Posthumanistinė prieiga ir posthumanistinė mintis formuojasi jau kelis dešimtmečius, o švietime pastarąjį dešimtmetį ji yra svarbi dedamoji dalis. Posthumanizmas pačia bendriausia prasme kaip teorija kelia vieną esminių klausimų: kas yra žmogus ir kas yra žmogus santykyje su aplinka, su planeta, su gyvūnais, augalais, technologijomis ir t. t. Posthumanistinei minčiai atstovauja daugybė autorių, tokie kaip Donna Haraway, Bruno Latouras. Joje yra kvestionuojamas žmogaus, kaip viršenybėje esančios rūšies, klausimas, kritiškai permąstoma humanistinė mintis – kad žmogus kaip rūšis iš ugdymo perspektyvos gali geriausiai mokytis ir tik žmogus gali mokyti. Posthumanistinė mintis iš esmės provokuoja kelti klausimą, kas yra žmogus kaip geologinis veikėjas, kuris yra destruktyvus, ir kaip nuo to geologiškumo ir destrukcijos pereiti prie darnaus buvimo ir santykio su artimiausia aplinka ir su planeta. Šios prieigos šviesoje galima analizuoti ir švietimo praktikas.
Komentarų nėra. Būk pirmas!