2025 m. kovą Vilniaus universitete Marie Skłodowskos-Curie podoktorantūros stažuotę pradėsiantis dr. Patrykas Ryczkowskis, kuriam vadovaus doc. dr. Mintautas Čiurinskas, tyrinėja Naujųjų laikų Europos religijos ir kultūros istoriją. Stažuodamasis Vilniaus universitete jis nagrinės, kaip Abiejų Tautų Respublikos bazilijonų vienuoliai, pasitelkdami literatūrą, formavo unitų bažnyčios tapatybę. Tyrimo objektas – hagiografijos, šventųjų ir kankinių gyvenimų aprašymai, ir jų vaidmuo jungiant ortodoksų tradicijas su katalikybės įtaka. Šiame interviu dr. P. Ryczkowskis aptaria Vilniaus, kaip bazilijonų veiklos centro, svarbą ir atskleidžia, kodėl šis laikotarpis tebėra toks aktualus ir šiandien.

Kuo Bresto unija tokia reikšminga religijos ir kultūros istorijai?

1596 m. paskelbta Bresto unija žymi kai kurių Abiejų Tautų Respublikos ortodoksų vyskupų sprendimą pripažinti popiežiaus autoritetą, sykiu išlaikant dalį rytų tradicijų. Po šio susitarimo buvo įsteigta unitų bažnyčia, kuri ortodoksų liturgijos ir teologijos tradicijas sujungė su katalikiškais standartais.

Unijos įtaka buvo juntama ir už istorinių Abiejų Tautų Respublikos ribų, ji ilgus šimtmečius formavo Rytų ir Vidurio Europos religinę bei kultūrinę tapatybę. Šiandien šis paveldas tebėra išlikęs toli už jos lopšio – pėdsakai aptinkami Vakarų Europoje ir net Šiaurės Amerikoje.

Daugiausia tiriate bazilijonų hagiografijas – šventųjų ir kankinių gyvenimų aprašymus. Kuo ši literatūra tokia svarbi?

Bazilijonų vienuoliai atliko itin svarbų vaidmenį formuojant unitų bažnyčios tapatybę per hagiografinius raštus, pasakojančius apie šventųjų ir kankinių gyvenimus. Šie tekstai turėjo keletą funkcijų: jie ne tik supažindindavo su pavyzdiniais šventųjų gyvenimais, bet ir leido unitams apibrėžti savo vietą tarp ortodoksų ir katalikų tradicijų.

Hagiografinė literatūra yra ypač įdomi, nes joje puikiai dera griežta struktūra ir individualumas. Nors buvo laikomasi nusistovėjusių literatūrinių modelių, jie buvo pakankamai lankstūs, kad leistų atspindėti regioninį kontekstą arba konkrečias autoriaus intencijas. Unitams šie raštai tarnavo kaip įkultūrinimo įrankiai, padėję jiems perteikti ortodoksų paveldą taip, kad jis atitiktų katalikų lūkesčius, kartu išlaikant savitą tapatybę.

O kaip su šia istorija siejasi Vilnius?

Vilniui bazilijonų ordino ir unitų bažnyčios istorijoje teko pagrindinis vaidmuo. XVII a., ypač pirmoje jo pusėje, šis miestas įsitvirtino kaip svarbiausias bazilijonų vienuolynų ir spaudos centras. Unitų metropolijos būstinė Vilnius buvo ne tik dvasinis, bet ir administracinis bei kultūrinis centras.

Dėl to mano projektui tokie reikšmingi Vilniaus universitetas ir jo archyvų kolekcijos. Čia saugomi itin vertingi šaltiniai – tiek rankraščiai, tiek spaudiniai. Šiam tyrimui svarbių šaltinių taip pat randu ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Tačiau ne viskas taip paprasta: reikalingi tekstai dažnai būna pasklidę po įvairias kolekcijas, pavieniai egzemplioriai kartais būna išlikę ne Lietuvos bibliotekose, o, pavyzdžiui, tik Lenkijoje. Vienas mano projekto tikslų yra susisteminti ir išanalizuoti šį fragmentišką literatūrinį paveldą.

Jūsų tyrimuose figūruoja tokios asmenybės kaip Juozapatas Kuncevičius ir Ignacas Kulčinskis. Kuo jie reikšmingi?

Juozapatas Kuncevičius yra itin svarbus, jis – Bresto unijos simbolis, kankinys. Būdamas ortodoksų vyskupas, vėliau tapęs unitų dvasiniu vadovu, jis siekė sutelkti unitų bažnyčią, tačiau susidūrė su dideliu pasipriešinimu, kuris baigėsi jo smurtine mirtimi 1623 m. Dėl savo kankinystės jis greitai buvo pripažintas šventuoju, todėl tapo galingu susivienijimo su Roma simboliu.

Ignacas Kulčinskis buvo bazilijonų vienuolis ir mokslininkas, dirbęs Romoje ir ten populiarinęs unitų bažnyčią. Jis sudarė Bazilijonų menologiją (Menologium Basilianum) – šventųjų gyvenimų aprašymų rinkinį, kuriame greta tokių asmenybių kaip šv. Bazilijus Didysis buvo aprašyti bazilijonų šventieji, įskaitant ir J. Kuncevičių. Ši menologija padėjo integruoti bazilijonų tradiciją į platesnį katalikiškąjį pasaulį ir sustiprino bažnyčios matomumą už Abiejų Tautų Respublikos ribų.

Jūsų tyrime bazilijonų vienuoliai išskiriami kaip itin svarbūs kultūros veikėjai. Kokią įtaką jie darė švietimui ir intelektiniam gyvenimui Abiejų Tautų Respublikoje?

Bazilijonų vienuoliai atliko reikšmingą vaidmenį unitų bažnyčioje tiek kalbant apie švietimo sritį, tiek ir apie intelektinį gyvenimą apskritai. Po Bresto unijos jie tapo pagrindiniais unitų bendruomenių kultūrinio atgimimo iniciatoriais, steigė mokyklas, spaustuves ir mokslo centrus, kuriuose ortodoksų tradicijos buvo derinamos su lotyniškuoju katalikybės paveldu.

Jie daug dėmesio skyrė tiek dvasininkų, tiek pasauliečių ugdymui, rengė teologinius tekstus ir platesnei auditorijai skirtą mokomąją medžiagą. Pagrindiniame bazilijonų centre – Vilniuje – veikė spaustuvė, kurioje buvo leidžiama religinė literatūra keliomis kalbomis, pavyzdžiui, lenkų ir lotynų. Šis kalbinės įvairovės principas atspindi bazilijonų gebėjimą sujungti ortodoksų ir katalikų kultūras. Per švietimo ir mokslo veiklą jie sugebėjo išsaugoti ortodoksiškas šaknis ir kartu įtvirtino unitų bažnyčios vaidmenį potridentinėje tradicijoje.

Jūsų tyrime svarbią vietą užima įkultūrinimo sąvoka. Kaip ji bėgant laikui formavo unitų bažnyčios tapatybę?

Įkultūrinimas yra religinių tradicijų pritaikymas naujų kultūrinių aplinkybių kontekste, kartu išsaugant jų esmę. Tai buvo itin svarbu formuojantis unitų bažnyčios tapatybei. Unitams tai reiškė katalikiškų praktikų, tokių kaip lotyniškų hagiografinių tekstų tradicijos, integravimą išlaikant rytų ortodoksų liturginius ir dvasinius elementus. Ši pusiausvyra leido unitų bažnyčiai Abiejų Tautų Respublikoje tapti savotišku tiltu tarp ortodoksų tikėjimo ir katalikybės. Laikui bėgant įkultūrinimas tapo ne tik išlikimo strategija, bet ir būdu pabrėžti savo išskirtinumą, parodant, kaip galima prisitaikyti neprarandant savojo paveldo. Tokie procesai tebėra svarbūs šiandienos graikų katalikų bažnyčioje, kuri ir toliau įkūnija šią tradicijų sintezę.

Kaip šis tyrimas gali pakeisti mūsų supratimą apie potridentinę katalikybę?

Katalikų bažnyčia po Tridento susirinkimo dažnai suvokiama kaip monolitinė institucija, o aš savo tyrimu siekiu atskleisti jos įvairovę. Unitų bažnyčia ir ypač bazilijonų vienuoliai reprezentuoja unikalią ankstyvosios moderniosios krikščionybės atmainą – konfesiją, siekusią suderinti rytų ortodoksų tradicijas su katalikų teologija.

Nagrinėdamas hagiografijas, siekiu parodyti, kaip unitai veikė šioje sudėtingoje kultūrinėje ir religinėje erdvėje pritaikydami katalikiškas formas ir sykiu išsaugodami ortodoksų paveldo elementus. Tai ne tik praturtina mūsų supratimą apie potridentinę Europą, bet ir pabrėžia atstovavimo mažesnėms bendruomenėms platesnėje katalikiškojoje sistemoje reikšmę.

Su kokiais iššūkiais susiduriate tyrinėdamas tokį fragmentišką istorinį paveldą? Kaip juos įveikiate?

Vienas pagrindinių iššūkių mano tyrime – plačiai išsibarstę šaltiniai. Nors daugelis bazilijonų rankraščių ir įvairių leidinių buvo parengta Vilniuje ir Abiejų Tautų Respublikoje, šiandien jie yra pasklidę po visą Europą. Kai kuriais atvejais yra išlikę tik vienetiniai egzemplioriai, saugomi ne taip jau lengvai pasiekiamuose archyvuose.

Būtent todėl archyvinius tyrimus derinu su skaitmeninėmis priemonėmis. Tokios institucijos kaip Vilniaus universiteto biblioteka ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka suteikia neįkainojamą galimybę gauti prieigą prie man aktualių tekstų, o tarptautiniai ryšiai ir skaitmeninės kolekcijos padeda pasiekti medžiagą, kuri kitu atveju būtų sunkiai prieinama. Šis procesas ne tik padeda atkurti bazilijonų literatūrinį paveldą, bet ir išryškina plačią kultūrinę jo įtaką.

Kaip jūsų tyrimas siejasi su šiuolaikinės Rytų Europos kultūrinės ir religinės tapatybės klausimais?

Unitų bažnyčios istorija parodo, kaip religinės bendruomenės geba prisitaikyti prie pokyčių, išsaugodamos dalį savo unikalios tapatybės. Bazilijonų vienuoliams pavyko sujungti dvi tradicijas – ortodoksų ir katalikų, išsaugant savo pačių liturginį paveldą ir laikantis katalikiškų normų.

Tai vis dar aktualu ir šiandien, ypač tokiuose regionuose kaip Rytų Europa, kur paveldo ir tapatybės klausimai tebėra labai svarbūs. Mano atliekamas tyrimas primena, kad dialogas ir prisitaikymas gali padėti bendruomenėms adaptuotis prie kultūrinių ir religinių skirtumų, sykiu neprarandant savo išskirtinumo.