Mūsų švietimo sistema ir mokykla yra dažnai kritikuojamos, tačiau yra daug gerų dalykų, tik jie dažnai nematomi ir sunkiai išmatuojami. Argi tai, kad mokiniai užauga gerais žmonėmis, nėra svarbiausias mokytojo darbo rezultatas? „Lietuvoje, kaip ir krepšinio ekspertų, švietimo ekspertų yra du su puse milijono“, – ironizuodama sako edukologė, Vilniaus universtiteto (VU) Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto vadovė dr. Justina Garbauskaitė-Jakimovska.
Pokalbio vaizdo įrašas: Švietimo horizontai. Pokalbis su dr. Justina Garbauskaite-Jakimovska
Papasakokite apie save. Kaip atsidūrėte edukologijoje, konkrečiai – Jus dominančiame neformaliojo ugdymo lauke?
Vaikystėje nesvajojau būti mokytoja, bet dažnai žaisdavau mokyklą, patikdavo taisyti darbus. Į ugdymo sritį mane patraukė jaunimo veiklos. Būdama dvidešimt vienerių kaip politikos mokslų studentė išvažiavau pagal tarptautinių jaunimo mainų programą „Youth in Action“ (dabar ji žinoma kaip jaunimui skirta „Erasmus+“ programos dalis). Pamenu, mokykloje buvau gera mokinė, man buvo suprantamas struktūruotas mokymasis, o jaunimo mainų metu patekau ten, kur mokymasis mažiau struktūruotas, nežinojau, ko tikėtis. Maniau, mes tiesiog smagiai keliausime, tačiau po keleto išvykų supratau, kad čia vyksta dar kai kas, kad grįžtu namo daugiau išmokusi. Taip prasidėjo asmeninis tobulėjimas, kuris buvo kitoks negu jau pažįstamas universitetinis ir mokyklinis mokymasis. Tuomet man parūpo, kaip žmonės mokosi, kaip viskas suorganizuota, kad mums ir gera būti, ir mes išmokstame. Baigusi bakalauro studijas pradėjau žvalgytis, ką galėčiau toliau studijuoti, kad ir aš gebėčiau organizuoti panašias mokymosi patirtis kitiems. Į akiratį pateko edukologijos studijos. VU Filosofijos fakultete radau edukologijos magistrantūros programos aprašymą, kurio viename iš punktų perskaičiau, kad baigę šias studijas galės dirbti formaliojo ir neformaliojo ugdymo institucijose ar organizacijose. Pagalvojau – tai kaip tik man! Įstojus labai patiko studijuoti – tai, kaip buvo organizuotas ugdymo procesas. Žinoma, turėjau išsilyginti nemažai dalykų, nes neturėjau ugdymo mokslų bazės, tačiau jaučiausi save atradusi. Taip ir likau tuometinėje Edukologijos katedroje, kuri dabar jau yra peraugusi į Ugdymo mokslų institutą.
Kodėl dabartinis jaunimas galėtų susidomėti pedagogika ir edukologija?
Iš dabartinių studentų matome, kad juos pas mus atveda noras prisidėti prie mokyklos ir Lietuvos kūrimo ir keisti tai, kas nepatinka. Į šias studijas ateina tie, kuriems, viena vertus, labai patiko mokykla ir jie nori kartu ją tobulinti. Esame pastebėję, kad dažnai pedagogikos studijas renkasi jaunuoliai, kurių tėvai arba seneliai yra arba buvo mokytojai. Kita vertus, noras keisti kyla ir žmonėms, turintiems neformaliojo ugdymo patirties, pačiupinėjusiems kitokio mokymosi jaunimo ir narystės organizacijose, tokiose kaip skautai, ateitininkai. Jie nori savo patirtį atnešti į mokyklą, ją keisti, pagerinti. Jei yra noro prisidėti prie Lietuvos ir mokyklos kūrimo, verta mokytis būti pedagogu.
Pedagogika yra labai kūrybiška profesija. Nėra taip, kad vieną kartą išmoksi taisyklę ir toliau ją sėkmingai taikysi. Diskutavome su studentėmis: jos klausė, ko reikia, kad žinotum, kaip techniškai gerai atlikti savo darbą. Ugdymo techniškai neatliksi, čia dirbame su žmonėmis, tad vieno teisingo atsakymo nėra. Reikia labai daug kūrybos. Jeigu norisi savo kūrybinį potencialą didinti, yra užsidegimo ieškoti atsakymų, kurti, atliepti mokinių poreikius, mokinius palydėti besimokant, padėti atrasti jų talentus, tada tikrai verta rinktis pedagogikos studijas.
Tai yra labai atsakingas darbas. Kartais gali atrodyti, kad nesulaukiama dėkingumo. Mokytojus dažnai kritikuoja, bet jie sukuria ir padaro daug nematomo darbo, kurį mes ne visada pastebime. Mokytojų darbo rezultatas neturėtų būti matuojamas tik pagal egzaminus ir mokinių pasiekimus. Juk svarbiausias rezultatas – kad mokiniai užauga gerais žmonėmis, siekia savo tikslų, supranta, ką nori daryti, atranda, kas jiems įdomu. Šito mokykliniame ugdyme nematuojame, tačiau mokytojo darbas iš tiesų prisideda prie Lietuvos kūrimo.
Kokią matote mokyklos ateitį? Su kolegomis išleidote knygą „Lietuvos mokyklos ateitys klaidžiojant antropocene“. Keletas kolegų jau komentavo galimus scenarijus. Kokios būtų Jūsų įžvalgos?
Apie ateitį galime tik spekuliuoti ir ją modeliuoti, ką ir pabandėme padaryti šiuo tyrimu. Jis padėjo suformuluoti keturis skirtingus scenarijus: juos galima interpretuoti kaip reaktyvius – tai reiškia, kad jie atspindi tendencijas, kurias mes jau dabar pradedame matyti. Scenarijus modeliavome iki 2050 m., bet gali būti, kad iškeltos tendencijos pasireikš gerokai anksčiau. Kai pradėjome tyrimą prieš trejus metus, atrodė, kad tam tikri aspektai dar yra labai nauji, pavyzdžiui, aplinkosauga arba – kaip siūlo vadinti kolegos – aplinkodaira. Lietuvoje ši tema dar atrodo gana tolima. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje jauniems žmonėms šiuo metu aktualiausia yra emocinė ir psichikos sveikata, tačiau Europoje, ypač Vakaruose, daugiausia nerimo jaunimui kelia klimato kaita. Ir mes pradedame matyti, kad klimato kaita veikia kiekvieną asmenį. Jei ši tema vis labiau rūpės mokiniams, turės atrasti savo vietą ir mokykloje.
Kitas kelias iš tų, kuriuos nagrinėjome – tai individualių prasmių mokykla. Ugdymas vis labiau individualizuojamas, pagal vieną modelį dirbanti mokykla ne visada spėja atliepti besikeičiančius poreikius, stiprėja mokymosi už mokyklos ribų vaidmuo. Tą rodo neformaliojo ugdymo veiklų populiarėjimas: auganti kursų ir būrelių vaikams, suaugusiems, senjorams pasiūla. Kol kas šis laukas veikia pagal laisvosios rinkos principus, tačiau gali būti, kad greitu metu bus bandoma jį sutvarkyti, nes jame esama labai nevienodos kokybės. Yra ir labai gerų dalykų, ir labai nekokybiškų, o besimokantieji arba besimokančiųjų tėvai ne visada geba juos atskirti, kitaip nei mokyklinio ugdymo atveju, kurį gerai pažįstame, nes visi esame mokęsi mokykloje. Neformaliojo ugdymo laukas gali pradėti struktūruotis – galbūt įvyks programų, vykdomų už mokyklos ribų, akreditavimas, mokymasis pagal jas taps pripažįstamas stojant į universitetus, darbinantis. Turės rastis daugiau bendradarbiavimo tarp viešojo ir privataus sektoriaus bei darbdavių, šitą mokymąsi pripažįstant lygiaverčiu įprastajam. Stiprėjant „mano paties konstruojamo mokymosi“ aktualumui, reikės mokytis susikalbėti, nes jeigu aš pati konstruoju savo mokymąsi ir kitas daro tą patį, kaip rasti bendrus vardiklius? Supratimas apie dalykus gali tapti labai eklektiškas.
Kita vertus, vienas iš tyrimo dalyvių teigė, kad viskas buvo, yra ir bus taip pat, niekas nesikeis. Gali būti, kad iš tiesų niekas nesikeis. Galbūt mes smarkiai pasipriešinsime pokyčiams ir sakysime: mokykla labai gerai veikia, nieko nereikia keisti. Ir iš tikrųjų labai daug elementų dabartinėje mokykloje puikiai veikia jau daugelį metų. Mus kartais įtraukia maksimalizmas ir sakome, kad reikia viską keisti iš esmės. Man atrodo, kad pirmiausia turime labai aiškiai išsigryninti, atskirti, kas veikia gerai ir ką išsaugoti, ir tai, ką reikia keisti.
Vadinasi, mūsų švietimo sistemoje, kuri dažnai kritikuojama, yra ir pozityvių dalykų?
Žinoma! Statydami ant seno sukūrėme daug naujo ir gero. Pažvelkime, koks ryškus technologinis skaitmenizacijos proveržis įvyko per pastaruosius penkerius metus. Jis kilo iš poreikio reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje: technologijų taikymas ugdymo procese suklestėjo, kai atsirado būtinybė jomis naudotis. Iki tol atrodė, kad išmaniosios technologijos yra pramoga, bet prasidėjo COVID-19 pandemija ir mokykla pademonstravo, kad nors yra kritikuojama už negebėjimą keistis ir inertiškumą, labai greitai gali pritaikyti ugdymo procesą. Aišku, buvo sunkumų, ne visiems vienodai sekėsi, bet ugdymo procesas vyko ir dabar, jei yra būtinybė, mokinys gali jungtis prie pamokos nuotolinėmis priemonėmis, jis neiškrenta iš mokymosi proceso.
Labai daug dėmesio sutelkta į mokytojų kompetencijų tobulinimą. Kartais gali atrodyti, kad mokytojams gal jau ir per daug nuolatinio tobulinimosi, galbūt reikėtų ramiai atsirinkti, ką mokytojui tikrai yra aktualu tobulinti, kad geriau dirbtų savo darbą.
Į mokyklas ateina naujų žmonių, kurių išsilavinimas nebuvo susijęs su mokykla, bet ieškodami prasmės darbe jie atranda mokyklą – per „Renkuosi mokyti“ programą, mūsų siūlomas profesines pedagogines studijas. Jie sako, kad dirbo vienur ar kitur, bet traukia mokykla, ir dabar jų niekas neatkalbinėja. Mokykla tampa erdve, kurioje tu gali save realizuoti ir kurti, prisidėti prie žmonių ugdymo. Dažnai svarstoma, kur galima pasiekti didžiausią poveikį. Reikia eiti į mokyklas! Čia gali pasiekti visus tam tikro amžiaus žmones ir turi didžiules galimybes padėti formuotis tų žmonių mąstymui ir asmenybėms.
Yra daug teigiamų dalykų: inovatyvios mokyklos, inovatyvūs mokytojai. Kad mokytojai puikiai dirba, rodo ir įvairūs apdovanojimai. Kai kurie pavargsta, išeina, bet mokiniai laukia savo mylimų mokytojų sugrįžtant. Mokykla – tai erdvė, kurioje yra ką laimėti.
Kas yra geras mokytojas? Kokių savybių reikia?
Mokytojas pats turi suprasti, koks mokytojas jis nori ir gali būti, kas jam tinka. Geras tas mokytojas, kuris ugdo savo pavyzdžiu. Negaliu sakyti mokiniams, kad turite sveikai gyventi, rytais bėgioti, jeigu aš pati to nedarau.
Mokytojui labai svarbu suprasti, kokios yra jo stiprybės, ir tas stiprybes išnaudoti. Jis turi būti savimi ir, be abejo, turėti savo santykį su dalyku, kurio moko. Jeigu aš nemėgstu chemijos ar istorijos, tikriausiai ir mokiniui neįžiebsiu meilės savo sričiai. Tuomet mokiniai gulės ant suolų, susidėję į kuprinę daiktus, ir lauks skambučio. Bet jeigu aš dalinsiuosi tuo, kas man labai įdomu, bandysiu atrasti, kas mokiniams gali būti įdomu, tada mes užmegsime dialogą ir galėsime judėti į priekį.
Mokytojas turi mokėti bendrauti, įsiklausyti, ne tik vadovautis išoriniais prioritetais. Jis turi dirbti su mokiniais, nes jie turės paskui savarankiškai gyventi su tuo bagažu, kurį gavo. Svarbu išklausyti, suprasti mokinį, kartas ir atjausti. Pasaulyje vyksta daug įvairių dalykų – mokytojas nedirba vakuume. Tad svarbu suprasti pasaulį, suprasti save, suprasti mokinį, suprasti savo dalyką.
O ar mokytojas netampa klasės linksmintoju?
Nereikia juo būti! Mokant svarbu santykis – jei užmegsi ryšį su mokiniais, nebereikės jų dėmesio gaudyti blizgučiais. Kartais stebimasi, kodėl vienam mokytojui su ta pačia klase pavyksta dirbti geriau nei jo kolegai, atrodo, lyg būtų kita klasė. Ne, tiesiog jis yra užmezgęs kitokį santykį su klase. Mokytojo mokėjimas užmegzti ryšį yra esminis, tik to reikia labai ilgai mokytis, nes nėra objektyvių taisyklių, ir tuomet būna sunku. Tai, ką perprasime šiemet, kitais metais atėjus kitai kartai jau nebebus pritaikoma. Keičiasi net mokinių žodynas. Mokytojai turi jo mokytis, nes jau nebežino, ką reiškia kai kurie mokinių vartojami žodžiai. Yra labai daug nematomų dalykų, kurių mes, mokydamiesi būti mokytojais, dar net negalime žinoti. Todėl į mokinius reikia labai įsiklausyti – kaip jie kalba, kuo gyvena, kuo jie „dega“, ir tada žiūrėti, kas, pavyzdžiui, matematikoje jiems gali būti aktualu. Sakykime, paaugliai nesupranta procentų, tokiu atveju galima kalbėti apie juodojo penktadienio išpardavimus. Žinoma, ne visada reikia supaprastinti iki tokio buitiškumo, bet kai kuriuos mokinius galima ir tuo užkabinti. Klasėje yra skirtingų mokinių, tad turi bandyti atrasti, kaip galima su jais susikalbėti, kad ir aš mokinį girdėčiau, ir jis arba ji mane girdėtų, ir tada būti kartu. Galbūt mokinius reikėtų labiau įtraukti į pamokos konstravimą – kaip mes dirbame, kaip mokomės, kad būtų daugiau lygiavertiškumo ir pasitikėjimo. Kai dalinamės atsakomybe, mokiniai mažiau priešinasi procesui, o mokytojui nereikia jų linksminti.
Prieš kurį laiką tapote VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto vadove. Su kokiais siekiais atėjote į šią poziciją?
Atėjau kaip mokytoja – pirmiausia išklausyti ir įsiklausyti. Institutas turi daug stiprybių, manau, jas būtina geriau parodyti kitiems, nes atliekame nemažai nematomo darbo dirbdami su žmonėmis, ugdydami studentus būti mokytojais. Mes matome skaičius, kiek studentų baigė studijas, bet ne visada galime sekti jų tolesnę karjerą, norėtųsi nepaleisti ir šios gijos.
Verta būtų drąsiau kalbėti apie tai, ką mes darome gerai, dalintis savo ekspertiškumu. Ironizuodama pasakysiu, kad Lietuvoje švietimo ekspertų yra tiek pat, kiek ir krepšinio ekspertų – du su puse milijono. Mes institute pažįstame savo tyrinėjamas sritis, žinome savo stiprybes, tad vizija būtų prisidėti prie ekspertinės diskusijos, kurioje galėtume pasiūlyti kitokią perspektyvą – mokslu ir tyrimais pagrįstas įžvalgas, kurių laukas yra pakankamai platus. Įsigilinę vien tik į savo sritį kartais pamirštame, kad kiti yra mažiau įsigilinę, todėl verta kalbėti ir pasakoti apie savo tyrimus.
Vienas iš tikslų – išlaikyti Ugdymo mokslų instituto identitetą, kuris man visada siejosi su erdve kurti. Čia niekam nebandoma nurodyti jo vietos, atvirkščiai – žmonės skatinami ieškoti. Norėčiau, kad ir toliau institute būtų ugdomi mokslininkai, užsidegę būti laisvi. Viena iš mūsų stiprybių galbūt yra ta, kad mes leidžiame sau kartais padžiazuoti. Žinoma, svarbu mokėti tiksliai atlikti tam tikrus dalykus, kalbėti mokslo kalba, bet nesivadovauti taisyklėmis aklai.
Kuo VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institutas išsiskiria, palyginti su kitomis aukštosiomis mokyklomis?
Keletu aspektų. Pirmiausia tarpdiscipliniškumu. Filosofijos fakultete esame kartu su psichologais, sociologais, socialinio darbo ir socialinės politikos, Azijos studijų ekspertais, filosofais, kriminologais. Mes į ugdymo lauką turime galimybių žvelgti plačiai ir į studijas įtraukti įvairių specialistų, kurie dėsto fakultete. Žvelgiant dar plačiau, Vilniaus universitete yra beveik visos studijų kryptys. Labai daug laimime iš tarpfakultetinio bendradarbiavimo, kuris galbūt nėra paprastas administraciniu požiūriu, užtat turime ekspertų, kurie giliai išmano savo dalykus. Juos pakvietę į pedagogikos studijas, tą gylį galime pasiūlyti ir studentams, o šie po studijų atėję į mokyklas giliąsias žinias gali suteikti mokiniams, pritaikydami jas mokyklinei programai.
Institute aprėpiame bene visas su švietimu susijusias sritis. Skiriame dėmesio ir didaktikai, ir bendrai švietimo sistemos apžvalgai, ir aukštajam mokslui, ir ugdymo filosofijai. Stipriname mokytojų rengimą, tačiau svarbu ne tik gerai žinoti, kaip išdėstyti savo dalyką, bet ir suprasti, kas vyksta švietimo lauke ir apskritai pasaulyje. Kaip minėjau, ugdymas nevyksta vakuume. Aš negaliu tik dėstyti savo dalyką, atsiribojusi nuo aplinkos.
Kas Jums yra įdomiausia edukologijoje – kas „veža“?
Mane veža mokymosi proceso supratimas, vis dar įdomu, kaip žmonės mokosi ne tik formaliuose kontekstuose. Pagrindinė mano tyrimų sritis yra neformalusis jaunimo ugdymas, dabar po truputį pradedu gilintis ir į suaugusiųjų bei vaikų neformaliojo mokymosi ypatumus. Tad neformalusis ugdymas yra mano – nežinau, ar amžina – meilė jau daugelį metų.
Kitas mane dominantis dalykas – kaip mokosi tie, kurie moko kitus. Tai mane natūraliai atvedė į pedagogų ugdymą ir paskatino norą jiems padėti atrasti save, neduodant teisingo atsakymo, kokiu mokytoju reikia būti, kad pats žmogus ieškotų atsakymo. Aš, kaip mokytoja, negaliu tiesiog perimti ir naudoti kito mokytojo pasiūlyto būdo. Net ir naudodama tą patį pamokos planą, dirbdama su vaikais vis tiek įdėsiu daug savęs. Mane domina, kaip mokytojai atranda savo būdą vesti pamoką.
Na, ir kaip Filosofijos fakultete dirbantį žmogų mane domina ugdymo filosofija: kaip įvairiai, iš skirtingų perspektyvų mes galime pasižiūrėti į ugdymo procesą ir jo turinį. Neformalusis ugdymas yra labai praktinė sritis – metodikos kuriasi „iš apačios į viršų“, o ugdymo filosofija yra labiau teorinės prigimties, ir man įdomu matyti abi perspektyvas. Labai džiaugiuosi, kad turime laisvę rinktis, ką tyrinėti. Žinoma, yra prioritetinės tyrimų sritys tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu mastu, bet galima žvalgyti ir „fakultatyvines“ sritis, ir tai mane veža.
Kas Jus džiugina darbe su studentais?
Šiemet mane labai sužavėjo pedagogikos studentų išsakytas noras kuo daugiau duoti Lietuvai. Man tai buvo nauja, nes anksčiau studentai ateidavo su noru ir užsidegimu keisti mokyklą, o dabar ateina su noru prisidėti prie Lietuvos kūrimo. Vadinasi, platėja mokyklos supratimas: eidamas dirbti mokytoju, prisidėsiu prie valstybės kūrimo. Man tai nauja ir labai gražu, ir šituo aš džiaugiuosi.
Komentarų nėra. Būk pirmas!