Šioje antrojoje straipsnio dalyje tęsiu (pirmąją dalį paskelbiau š. m. sausio mėnesį) samprotavimą apie aukštojo ugdymo Lietuvoje ateitį ir tuo siekiu skatinti piliečius vėl diskutuoti šia itin mūsų Tėvynei svarbia tema. Pats laikas – artėja rinkimai.

Pirmiausia drįsiu nesutikti su painiavą švietimo sistemos aptartyse palaikančia keistenybe – „aukštuoju mokslu“.  Ar yra toks dalykas kaip „žemasis mokslas“, „vidurinis mokslas“? Ne. Tėra „mokslas“ arba „ne mokslas“, t. y. populiari rašliava. Tikrovėje turime ugdymo grandis: pradinę, vidurinę, aukštąją. UGDYMAS nėra mokslas! Aukščiausioje ugdymo pakopoje galima įgyti „mokslų daktaro“ titulą ir tapti aktyviai „mokslu užsiimančiu“ mokslininku. Būtent viešojoje erdvėje politikų, netgi akademikų kalbose įsitvirtinusi „aukštojo mokslo“ nesąmonė verčia pamiršti, kad problemos esmė yra mūsų jaunuomenės ugdymo kokybė, o ne mokslo kaip profesionalų užsiėmimo rezultatai. Kartu visiškai neaptariami aukštojo ugdymo sandai ir nesigilinama į universitetinio ugdymo esmę.

Būtent šios esmės svarstymas ir yra šio straipsnio tikslas. Taigi mūsų probleminis klausimas yra šis: kaip ugdymas, ypač aukštasis universitetinis, ugdo valstybę? Ir kokia piliečių aukštojo ugdymo sistema Lietuvai būti tinkamiausia? Šį antrąjį klausimą svarstysime trečiojoje straipsnio dalyje ir, matyt, po rinkimų. Tuo tarpu čia panagrinėkime aukštojo ugdymo aktualumą ir jo iškraipymus vykdytos „aukštojo mokslo“ reformos kontekste. 

Pirmiausia kiek pasiaiškinkime pamatines sampratas. Būtent neįsigilinimas į pamatines koncepcijas remiančias sampratas ir sukuria sistemines painiavas. Universitetinio ugdymo tikslas yra laisvo žmogaus, o Respublikos – laisvų žmonių bendrabūvio (res publica) gerovė. Tai ir pabandykime susieti šių pamatinių sampratų esmes.

Istoriniu požiūriu universitetas kyla iš poreikio atliepti sudėtingėjančius visuomeninius santykius. XI a. Bolonijoje laisvi žmonės samdė profesionalius tuo metu paklausios Romos teisės žinovus ir ėmėsi tikslingo profesinio ugdymo. Bolonijoje, Paryžiuje, Oksforde ir kitur kūrėsi pirmosios studijuojančiųjų bendruomenės (kolegijos), profesinės kolegų asociacijos (fakultetai), o tai ir sudarė nuo valstybės nepriklausomą, tačiau pastarajai būtinų profesionalų visuminio ugdymo sistemą (universitetas).

Universitetai ugdė ne tik profesionalius vienos ar kitos srities žinovus. Universitetuose buvo ugdomos dorybės, vidinė kultūra (humanitas), patriotiškumas. Neatsitiktinai piliečių laisvę gniaužusios valstybės vis siekdavo pajungti universitetus ideologiniam ar kitokios totalitarinės galios jungui. Tačiau ugdymas nėra ideologinis formavimas ir tegali vykti tik kaip sąmoningai besiugdančiojo laisvo žmogaus raiška. Tuo tarpu ugdytojo (profesoriaus) požiūris į besiugdantįjį yra paremtas visaverte pagarba pastarojo asmeniui ir noru plėtoti vertą abiejų asmenybių dialogą kaip kelią į aukštesnį pažinimą.

Iš principo aukštasis ugdymas ir yra pagrįstu santykiu su žinojimo autoritetais plėtojama saviugda. „Švietimas“ yra saviugdos kaip universitetinio ugdymo principo priešingybė. Mat sovietmečio nukaltas „švietimas“ kaip informacijos perdavimo ir įsavinimo prievarta sistema ne tik žlugdo laisvą raišką, bet ir atmeta pačią laisvės rinktis bei talento raiškos galimybę. Deja, „švietimas“ vis dar yra Lietuvos ugdymo sistemos yda. Pastaraisiais metais ant liberalių-utilitaristinių pagrindų kurpta „aukštojo mokslo“ reforma ne tik neišujo sovietinio paveldo, bet, atvirkščiai, jį tvirtino. Apie tai kiek vėliau. 

Taigi universiteto esmė ir tikslas – laisvas, žinojimo pagrindu kūrybines galias išskleidęs žmogus. Universitetas įsipareigoja suteikti kiekvienam gebančiam ir norinčiam ugdytis aukštu lygiu būtinas prielaidas – ugdymosi (arba studijų) programas ir besiugdančiųjų (arba akademinę) bendruomenę kaip raiškos terpę.

Šioje visumoje (t. y. universitete) pulsuojanti besiugdančios asmenybės raiškos laisvė turi būti garantuota akademinės bendruomenės savivaldos ir valstybės nesikišimo į universiteto valdymą principu. Universitetų autonomija yra faktinis universiteto pagrindas, ne tik juridiškai per amžius saugoma norma. Todėl Vilniaus universitetas ir negalėjo sutikti su autonomiją naikinančia reforma. Lygia greta su tuo nesutiko ir piliečių bendrojo gėrio normas aiškinantis Konstitucinis Teismas, kuris universitetinės savivaldos principą patvirtino kaip gėrio piliečiams principą. Tuo tarpu kiti uoliai susireformavę konjunktūriniai „universitetai“ pasirodė nesą garbingo UNIVERSITAS vardo verti. Ir nors vieninteliam Lietuvos universitetui – Vilniaus universitetui – dar pačiam toli gražu iki visavertės misijos piliečių visuomenės atžvilgiu įvykdymo, jis įrodė, kad yra tapatus savo beatsikuriančiai dvasinei ir istorinei tapatybei.             

Konstitucinio Teismo balsu Lietuvos valstybė pripažino, kad universitete puoselėjama prigimtinė asmens laisvė ir žiniomis grįsta kūrybinė raiška yra Lietuvos piliečių kokybinio išsiugdymo kartelė. 

Valstybės kaip laisvų piliečių bendrabūvį puoselėjančios savivaldos ir universiteto kaip prigimtinę žmogaus laisvę ugdančios bei piliečių bendrabūvio laisvę sutelkiančios institucijos interesai iš esmės sutampa. Trumpai tariant, kuo laisvesnis ir kokybiškesnis saviugdos procesas universitete, tuo laisvesnė ir stipresnė yra Valstybė.

Nieko naujo čia nepasakiau nei išradau. Tiesiog priminiau tai, ko entuziastingi reformuotojai – sovietmečio formacijos sužaloti liberalūs ir religingi komjaunuoliai, matyt, tiesiog neįgalėjo suvokti. Pabandykime kiek labiau paanalizuoti vykusios reformos prielaidas, kad išvengtume klaidų ir nutiestume tolesnio aukštojo ugdymo sistemos reformavimo principus.

Neabejotinai gerai, kad 2008 m. išrinkta vyriausybė ėmėsi keisti aukštųjų mokyklų finansavimo modelį. Įsisenėjęs sovietmečio dotacijų modelis skatino sovietmečio stagnaciją, ypač tarp aukšta akademine kompetencija nepasižyminčių aukštųjų mokyklų. Čia ir būtų pagrindinė liaupsė reformatoriams: bent žengtas žingsnis! Bet ar tikrai nesvarbu, kaip tas žingsnis žengtas?

Reformatorių užmanymu sovietmečio modelį pakeitė vadinamųjų „krepšelių“ principas. Tai reiškia, kad kiek aukštoji mokykla pritrauks studentų, tiek pritrauks ir lėšų. Su studentais „ateina“ ir pinigai. Atrodytų, kad šis principas atitinka ne tik laisvų mainų ekonominį modelį, bet ir paties universiteto prigimtį. Tačiau reformatorių sumanymas buvo nukreiptas ne į realią ugdymo kokybės kaitą, kuri pagrįstų adekvačią vertės kaitą. Jie siekė pasinaudoti monopolisto – valstybės pozicija ir sukurti „aukštojo mokslo paslaugų“ rinką, kuri funkcionuotų plataus vartojimo (ne prabangos!) paslaugų rinkos pavyzdžiu. Taigi, reformatorių sumanymu, kuo geresnė „aukštojo mokslo“ paslauga, tuo daugiau bus jos vartotojų, tuo aukštės paties „mokslo“ paslaugos kokybė. O neefektyvios „aukštojo mokslo“ įstaigos turės užsidaryti arba susijungti su stipresnėmis. Žinia, taip nevyko.

Prie tokių reformatorių idėjų „aukštojo mokslo“ įstaigos netruko prisitaikyti. Tūlas „aukštojo mokslo“ paslaugos tiekėjas suskubo „nusižeminti“ paklausai ir pasiūlyti  vartotojų rinkai naujai sukurtų tokių studijų programų ir tokio lygio, kad jos būtų vartojamos plačiai ir greitai. Ir štai nuosekliai vienoje „aukštojoje“ atsirado chiromantijos (burtininkavimo rūšis) kursas; kita priiminėja studentus urmu (neadekvačiai turimiems resursams), kad tik padidintų pajamas; o mažne visos viena ar kita forma nuolaidžiauja studentams ir žemina mokymo standartus, kad neprarastų „krepšelių“. „Klientas visada teisus“ tikrai nėra ugdymo lygio kėlimo laidas.  

Reformatoriai nesuprato, kad ugdymas nėra plataus vartojimo paslauga ir jis nėra tapatus burbuliuojančio gėrimo pirkimui ir vartojimui. Ugdymas yra prabangos paslauga ir funkcionuoja kaip aukšto sąmoningumo ir tvaraus santykio tarp ugdytojo ir ugdomojo nuolatinis kūrimas. Formaliai laisvės mainų požiūriu tokį santykį galima vadinti „paslauga“. Tačiau savo esme ugdymas nėra tiesiogiai pasitenkinimą sukeliantis vartojimas. Ugdymas yra santykis, kurio forma yra laisvas susitarimas tarp autoriteto (profesoriaus) ir saviugdos tikslams šio autoriteto atžvilgiu suklūstančio studento. Vadinasi, tarp jų vykstantys vertės mainai yra ilgalaikio ir tvaraus santykio rezultatas. Todėl aukštasis ugdymas nėra paslauga. Liberalių ekonominių teorijų (more is good!) ir paslaugų pardavinėtojų apkvailinti vartotojai nežino, ką reiškia ugdytis aukštu lygiu. O kai visuomenės švietimu užsiima savamoksliai minėtų teorijų adeptai, tuomet rezultatas yra plataus vartojimo „aukštojo mokslo“ paslaugų rinka ir aukšto lygio ugdymo nuvertėjimas.   

Ne pati užmokesčio už darbą profesūrai forma („krepšelis“) yra problema. Aš su malonumu mokėjau didelę sumą Oksfordo universitetui. Tačiau šis universitetas dėl mano mokumo itin nedžiūgavo ir palankiau į mane žiūrėti nepradėjo. Problema yra klaidingas požiūris į žmogų ir ugdymo prigimtį.

Mūsų krašte monopolistas – valstybė sukuria proteguojamų klientų (t. y. gerai besimokančių mokinių) luomą ir per jų pasirinkimus dalija pinigus „aukštojo mokslo“ paslaugos tiekėjams. Jokių vertės mainų čia nevyksta. Viena vertus, valstybė savo monopoline pozicija tik iškreipia rinkos santykius, o ir patį požiūrį į ugdymą. Kita vertus, studentas nėra adekvatus vertės mainytojas, nes jis nesukūrė vertės savo darbu, kad ją pagrįstai išmainytų į aukštąjį ugdymą. Jo pasirinkimas nėra adekvatus universiteto turimiems resursams, nes monopolisto – valstybės remiamas klientas siekia gauti paslaugą pagal savo nesubrandintą pažinimo, o ne realų universitetinį lygį. Tam ir yra autoritetingas ugdytojas, kad ugdomasis įgytų aukštą lygį.

Lygia greta ir posovietinės „aukštosios mokyklos“, kaip parodė reformos eiga, nebuvo ir tuo labiau dabar nėra adekvačios savo pašaukimui ugdyti žmogų aukštu lygiu. Rinkti pinigus – išmoko. Juk reikia iš kažko gyventi… Leido ministerija verslauti, tai ir verslauja. O gražios universitetinės kalbos? Lai jos laisvai skamba „diplomo“ paslaugos įteikimo progomis.

„Krepšelių“ finansavimo modelis posovietinių Lietuvos aukštųjų mokyklų rinkoje turėjo būti užbaigtas visų studijų programų auditu, jų reitingavimu, ugdymo kriterijų nustatymu. Tik tuomet buvo galima laukti iš klientų („krepšelių“ turėtojų) racionalaus pasirinkimo. Taip pat ir mokesčių mokėtojų pinigai būtų investuoti bent į minimalią ugdymo kokybę. Ideologinė reformatorių nuostata – paslauga pakels ugdymo kokybę, kaip ir minėjau, nėra adekvati paties ugdymo esmei. Čia kokybę sukuria ne nesubrendusio jauno žmogaus pasirinkimas, bet studijų programoje nustatyti ir dėstymo lygiu įkūnyti ugdymo bei ugdymo rezultatų matavimo kriterijai.         

Kitas posovietinis švietimo reformos elementas buvo aukštųjų mokyklų tarybų suformavimas. Žinia, dalis tarybos narių turėjo būti paskirti „aukščiausios“ ministerijos biurokratų. Kad autonomijos principas čia pažeistas, nacionaliniu mastu tapo akivaizdu po Konstitucinio Teismo sprendimo. Čia įdomu pačios reformatorių prielaidos. Sąmoningas (arba totaliai nemokšiškas) konstitucinės nuostatos ir doktrinos apie aukštųjų mokyklų autonomiją nepaisymas nusipelnė atskiro Konstitucinio Teismo pirmininko papeikimo. Iš kur toks anų įžūlumas?

Reformatorių sumanyta aukštųjų mokyklų valdymo schema iš esmės rėmėsi siekiu diktuoti tik jų pačių suvokiamą „aukštojo mokslo“ kokybę. Akivaizdu, kad čia pasireiškė pagunda dominuoti protų ugdymui ir formuoti jaunus žmones pagal tam tikrą ideologinį kurpalių. Kokį? Liberalų? Ar tam tikrą ekskomjaunuolių – pseudokatalikiškųjų „akademikų“ sukurptą ir liberalams senos komjaunuoliškos draugystės pagrindu parduotą? Atsakymui į šį klausimą prireiktų gilesnės analizės apie posovietines transformacijas Lietuvoje. Žinia, neokomjaunuoliškų ir kitų neosovietinių transformacijų tikslas yra tas pats – galios turėjimas. Kaip ir grynojo liberalizmo ideologų. Nieko čia naujo po nuodėmingosios žmogaus prigimties saule. Tikėkimės, kad tarp reformatorių yra geros valios žmonių, kurie ne tik pasimokė iš nesėkmės, bet ir patys siekia ugdytis amžius tveriančių žinių apie žmogaus prigimtį šviesoje. 

Tuo tarpu prigimties pažinimo, universiteto tradicijos bei meilės Lietuvos piliečiams pagrindu jau mintykime trečiąją – reformos pasiūlymų dalį.