Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto mokslininkės dr. Ernestos Kazakėnaitės kalba, pasakyta Kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio minėjimo ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo proga.
Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)
Gerbiamosios ir gerbiamieji, ačiū! Ne tas ėjo pirmas, kas rado, todėl ačiū visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šios dienos. Toks įvertinimas man yra netikėtas ir norisi kartoti – non sum dignus. Nors atrodytų, kaip gali nesitikėti, jei dalyvauji konkurse ir teiki gausybę dokumentų. Bet taip iš tiesų buvo. Dalyvauti paragino kiti, todėl jaučiau pareigą pabandyti. Prie netikėtumo jausmo prisidėjo ir tai, kad pirmą kartą ši stipendija skiriama kalbos tyrimams, ne istorinių faktų, asmenybių, idėjų ar kt., bet būtent kalbos.
Visi mylintys žodį žinome, kad kalba nėra tik bendravimo priemonė, padedanti susikalbėti, išsikalbėti ar įkalbėti. Ji – neatsiejama mūsų valstybingumo dalis, persismelkusi į bene visas gyvenimo sritis, nesvarbu, norime to ar ne. Tai įtvirtina ir trumpiausias konstitucijos straipsnis, 14-asis: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Nors šiuos keturis žodžius mes dabar suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką, taip buvo toli gražu ne visada. Jei žvilgterėtume į ilgą lietuvių kalbos istoriją, matytume, jog už ją reikėjo pakovoti, visai kaip už laisvę, kurios atkūrimą šiandien švenčiame. Galime tik pasidžiaugti, kad besirūpinančiųjų tiek vienu, tiek kitu atsirado, tokių netrūksta ir šioje salėje.
Neretai kalbos puoselėtojams ir švietėjams, kaip antai, M. Daukšai, S. Daukantui ar G. Petkevičaitei-Bitei, jos išsaugojimas reiškė ir tautos išlikimą. Vis dėlto per daug romantizuoti irgi nederėtų, geriau prisiminkime profesoriaus Z. Zinkevičiaus dažnai akcentuotą mintį – mūsų kalbos istorija glaudžiai susijusi su valstybės istorija ir raida, todėl natūralu, kad viena atsispindi kitoje. O istorija – tarsi upė, nestovinti vietoje bei vingiuota. Taip pat ir mūsų kalba, nuolat kintanti. Jos pastovumas yra iliuzija, kurios nebelieka, kai sugretiname skirtingų kartų, o ypač – skirtingų laikotarpių tekstus. Pavyzdžiui, koks savas ir įprastas žodis mums dabar atrodo valstybė, tačiau iš tiesų – pasiskolintas iš latvių. Kaip rekonstravo G. Subačius ir P. Vanags (2016), jį pirmasis pavartojo S. Daukantas XIX a., bet vien to neužteko, prireikė dar pusės amžiaus ir kitų pritariančiųjų, kaip P. Višinskis, A. Janulaitis ir J. Jablonskis, kad valstybė galutinai įsitvirtintų vietoj anksčiau vartotų viešpatystė ir valstija. Šis pavyzdys patvirtina kliše tapusią patarlę – vienas lauke ne karys.
Tačiau ši stipendija skiriama būtent vienam, todėl natūralu, kad aprėpti visos mūsų rašytinės kalbos istorijos tyrime nepavyks. Bet, kaip rašo B. Vilentas perikopių pradžioje, „nederėtų čia man pradėti skųstis“, todėl pasirinkusi principą ad fontes keliausiu prie ištakų. O tokių ieškoti reikėtų XVI amžiuje. Jis mūsų kultūrinėje atmintyje yra itin reikšmingas, nes, kaip vadovėlinė formuluotė teigia, įvyko daug politinių, socialinių ir religinių pokyčių, bet svarbiausia – galime kalbėti apie pirmuosius išlikusius tekstus mūsų valstybine kalba. O tokių vien per XVI a. buvo apie 30, taigi ne vienas ar keli. Būtent pirmosios knygos, kaip iki kaulų smegenų mums žinomas M. Mažvydo parengtas katekizmas ar M. Daukšos postilė, yra svarbi moderniosios lietuvių tapatybės dalis, nes ar atsirastų bent vienas, niekada apie juos negirdėjęs? Ir visai nesvarbu, jog knygų originalus dabar perskaityti gali ar nori mažuma, o seniausią lietuvišką tekstą – 1503 m. knygoje esantį rankraštį – vos vienetai. Tai jau detalės, nemenkinančios jų vertės.
Iš tiesų visi tuo metu daugiakalbiame krašte publikuoti lietuviški tekstai yra vertingi tyrimo šaltiniai. Juk jie radosi terpėje, kai lietuvių kalba nebuvo viešojo gyvenimo dalis. Tai atspindi lietuviškosios tapatybės formavimo(si) procesus, tautinės kalbinės savimonės raišką. Šiuo etapu baltistų domėtasi ir anksčiau, tačiau tikiu, kad kiekvienai tyrėjų kartai, įgyjančiai vis kitokios patirties ir prieigų, yra svarbu prie jų grįžti ir permąstyti. Iš praeities įvykių galime daug pasimokyti, dalis jų nepavaldūs laikui ir kartojasi, įgydami kitas formas. Be to, jie padeda suprasti, kad nesame nuo visko atsieti individai, bet tam tikros vietos, kalbos ir kultūros kūriniai.
Todėl dar kartą ačiū visiems už jaunųjų mokslininkų palaikymą, jis mums labai reikalingas. Kiekviena stipendija, o ypač ši, man yra didelė atsakomybė ir įsipareigojimas, tad ačiū už pasitikėjimą. Gražios mums visiems šiandien šventės, o kovojantiems už laisvę – ištvermės!
Komentarų nėra. Būk pirmas!