Spalio 9 d., pasibaigus antrajai rektoriaus prof. Benedikto Juodkos kadencijai, Vilniaus universiteto Senatas laikinojo VU vadovo pareigas pavedė eiti mokslo reikalų prorektoriui prof. Jūrui Baniui. Šias pareigas jis eis iki to laiko, kai bus parengtas ir patvirtintas naujas Mokslo ir studijų įstatymą atitinkantis statutas ir, šiam įsigaliojus, surengti rektoriaus rinkimai.

Senato posėdyje buvo pratęsti administracijos reikalų prorektoriaus dr. Alekso Pikturnos, akademinių reikalų prorektoriaus dr. Juozo Galginaičio ir tarptautinių reikalų prorektoriaus dr. Rimanto Vaitkaus įgaliojimai. Jie eis savo pareigas iki naujojo rektoriaus išrinkimo ir jo prorektorių komandos patvirtinimo.

VU Senatas pritarė prof. habil. dr. Juozo Rimanto Lazutkos prašymui dėl atsistatydinimo iš strateginės plėtros reikalų prorektoriaus pareigų.

Pokalbyje su J. Baniu mes domėjomės, ką reiškia vadovauti Vilniaus universitetui – seniausiajai ir geriausiajai Lietuvos aukštajai mokyklai, ir kokie darbai artimiausiu metu laukia laikinai einančio pareigas rektoriaus.

Nelengvas sprendimas

Kai VU Senate vyko balsavimas dėl laikinojo rektoriaus, Jūs buvote vienintelis kandidatas eiti šias pareigas. Ar nedvejojote sutikdamas laikinai vadovauti Vilniaus universitetui?

Šis sprendimas buvo ne iš lengvųjų. Be jokių abejonių, tai yra labai sunkios ir atsakingos pareigos, ypač žinant, kokie žmonės dirbo šioje vietoje anksčiau. Užtenka paminėti tris paskutinius rektorius – Joną Kubilių, Rolandą Pavilionį ir Benediktą Juodką. Tai labai iškilios, stiprios asmenybės – visi jie paliko gilų pėdsaką Vilniaus universiteto istorijoje. Todėl apsispręsti tikrai buvo labai sunku ir sudėtinga. Net sakyčiau – buvo nedrąsu žengti šį žingsnį.

Kas padėjo priimti galutinį sprendimą?

Dirbau rektorate jau penkerius metus. Žinojau, į kokią upę teks bristi, kaip ir kokius reikalus spręsti. Kitas dalykas – jaučiau dekanų, kurie pritarė mano kandidatūrai, paramą. Tai buvo ne vieno kurio nors dekano, o daugumos VU fakultetų vadovų palaikymas. Turint jų paramą yra daug lengviau dirbti. Kalbu pirmiausia apie akademinę universiteto bendruomenę. Tik bendrai dirbdami mes galime pasiekti teigiamų rezultatų.

Kai nelieka laiko

Lapkričio pradžioje jau suėjo mėnuo, kai Jūs laikinai einate rektoriaus pareigas. Ar spėjote pajusti, ką tai reiškia – būti Vilniaus universiteto vadovu?

Tikrai pajutau. Teko radikaliai keisti dienotvarkę. Darbų apimtis, ypač atsistatydinus strateginės plėtros reikalų prorektoriui prof. habil. dr. Juozui Rimantui Lazutkai, labai išaugo.

Man teko palikti Radiofizikos katedros vedėjo postą, kad tai netrukdytų darbams VU administracijoje. Žinoma, liko keli kiti įsipareigojimai, susiję su moksline veikla, tačiau jau aišku, kad ir mokslinei veiklai teks skirti daug mažiau laiko nei iki šiol. Rektoriaus pareigos nepalieka didesnės laisvės dar ką nors veikti.

Jūs dėstėte studentams. Ar dar randate tam laiko?

Taip, dėstau telekomunikacijų fiziką ir elektroniką Fizikos fakulteto trečiakursiams. Taip pat skaitau paskaitas pirmo kurso magistrantams. Iš tikrųjų dabar tai irgi sunku derinti su mano naujomis pareigomis. Gerai yra tai, kad tuos kursus skaitau jau nebe pirmus metus, yra parengti konspektai, padeda ir įdirbis. Tačiau parengti kokį nors naują kursą jau būtų neįmanoma. Tam, matyt, reikėtų imti atostogas.

Kas dabar, kai Jūs laikinai einate rektoriaus pareigas, vykdo prorektoriaus mokslo reikalams funkcijas?

Kol kas aš derinu šias pareigas su Vilniaus universiteto vadovo pareigomis. Tačiau numanau, kad galiausiai reikės susirinkti visiems prorektoriams ir pasidalyti funkcijomis. Turėsime apsispręsti, kas dabar kurią sritį kuruoja ir prižiūri. Kitaip sakant, dalis mokslo reikalų prorektoriaus funkcijų gali būti perduota kitiems prorektoriams.

Aktualiausi darbai

Kaip, Jūsų manymu, po šių Seimo rinkimų klostysis Vilniaus universiteto statuto reikalai ir universiteto santykiai su nauja valdžia?

Aš esu optimistas. Pirmiausia, manau, kad Vilniaus universitetas de facto yra nacionalinis universitetas, nors mes galime prisiminti ilgametį politikų nenorą įtvirtinti tai de jure. Bandysime įtikinti juos tai padaryti. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad naujausiojoje Lietuvos istorijoje tik mūsų universiteto statutas buvo patvirtintas kaip įstatymas. Mes sieksime, kad ir naujas statutas turėtų tokį pat statusą. Net jeigu mes oficialiai negalime būti nacionaliniu universitetu, tai kaip seniausias ir geriausias Lietuvos universitetas turime teisę reikalauti, kad būtų pratęsta 1990 m. tradicija, t. y. kad mūsų statutas turėtų įstatymo galią.

Ar planuojate dabar vykdyti kokias nors pertvarkas Vilniaus universitete?

Manyčiau, kad iš viršaus nuleidžiamos pertvarkos neefektyvios. Tai būtų kaip revoliucija, o revoliucijos prie gero neveda. Kiekviena pertvarka turi pribręsti natūraliai, tiksliau – pribręsti natūraliai evoliucionuodama. Iš esmės aš kalbu apie darnią plėtrą. Kai vyksta darni plėtra – pertvarkos vyksta savaime. O kad pertvarkų bus – tai akivaizdu. Šiuo metu labai intensyviai rengiamas Fizinių technologijų mokslo centro techninis projektas. Jeigu viskas vyks sėkmingai – kitų metų kovo mėnesį bus pradėtos statybos. Joms pasibaigus į centro pastatą persikels dalis Fizikos fakulteto, taip pat dalis Chemijos fakulteto ir Teorinės fizikos ir astronomijos institutas. Čia pat, Saulėtekyje, turėtų iškilti ir Gyvybės mokslų centras. Į jį persikels dalis Gamtos mokslų fakulteto ir Biochemijos bei Biotechnologijos institutai. Šių padalinių veikla bus sujungta į vieną stiprų mokslinį branduolį. Tokie struktūriniai ir infrastruktūriniai pokyčiai iš esmės vyksta natūraliai.

Kokie darbai yra aktualiausi šiandieninėje jūsų darbotvarkėje?

Žinoma, svarbiausi darbai yra susiję su statutu. Taip pat tarp svarbių darbų paminėčiau naujojo bibliotekos pastato – Mokslinės informacijos ir komunikacijos centro – atidarymą. Rūpinamės ir mano jau minėtų mokslo centrų projektavimo ir statybos darbais. Vėliau reikės spręsti, ką daryti su patalpomis, kurios atsilaisvins, kai VU padaliniai persikraustys į naujus centrus. Laikyti tuščias patalpas būtų didžiausia kvailystė, todėl kyla klausimas, kaip efektyviai panaudoti turtą, kurį turime. Tokios būtų pagrindinės problemos šiandien.

VU neatsilieka nuo Europos

Kaip Vilniaus universiteto vadovas neseniai dalyvavote pirmojoje Europos Sąjungos mažųjų valstybių universitetų generalinėje asamblėjoje ir Europos sostinių universitetų generalinėje asamblėjoje. Apie ką ten buvo kalbama?

Galiu pasakyti, kad mes einame tuo pačiu keliu, kaip ir kiti Europos universitetai, ir susiduriame su tomis pačiomis problemomis. Pavyzdžiui, daugelis Europos universitetų nerimauja dėl mažėjančio finansavimo. Teko kalbėtis su Londono King’s koledžo vadovybės atstovais. Jie taip pat nuogąstauja dėl to, kad Anglijoje dabar metinis studento mokestis už studijas yra 9 tūkst. svarų. Tai didžiuliai pinigai. Tad bėdos aukštajame moksle daug kur yra panašios.

Įdomių minčių kilo bendraujant su Oslo universiteto atstovais. Jie yra pasiryžę kurti ekologišką, „žalią“ universitetą. Čia mums, matyt, irgi reikėtų pasimokyti. Pavyzdžiui, galėtume atsisakyti naudoti popierių, pereiti prie elektroninių dokumentų. Universiteto ekologiškumas apima visas sritis – tai ir išteklių, ir energijos tausojimas.

Ar minėtuose renginiuose buvo kalbama apie universitetų ateitį? Gal buvo svarstoma nuotolinių universitetų idėja?

Kol kas nepastebėjau, kad tokios revoliucingos idėjos būtų aptariamos rimtai. Galbūt nuotolinio universiteto idėja ir būtų tinkama socialiniams ar humanitariniams mokslams, tačiau fiziniams, gamtos ar biomedicinos mokslams – ko gero, ne. Ar norėtumėte, kad jus operuotų gydytojas, kuris mokėsi tik nuotoliniu būdu? Aš abejočiau.

Ar pasibaigus laikinojo rektoriavimo laikotarpiui planuojate kelti savo kandidatūrą į Vilniaus universiteto rektoriaus postą?

Man kol kas sunku atsakyti į šį klausimą. Pirmiausia reikėtų, kad Seime būtų patvirtintas Vilniaus universiteto statutas. Be to, svarbu ir tai, kaip bus įvertintas mano darbas laikinai einant rektoriaus pareigas. Jeigu po šio laikotarpio aš vis dar turėsiu kolegų palaikymą, tuomet kandidatuosiu.