Ar televizija ir radijo laidos – vieta normatyvinei lietuvių kalbos tradicijai ir jos puoselėjimui, atsako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto projektų vadovas dr. Audrius Valotka.

Televizija ir radijas – įtakinga standartinės kalbos vartojimo sritis, mano manymu, daranti ne menkesnę įtaką kalbos raidai negu kalbininkų rašomi žodynai, studijos ir mokymo priemonės.

Televizija ir radijas – vadinkime juos sakytine žiniasklaida – yra visuomenės atspindys, todėl per pastaruosius porą dešimtmečių gerokai pakito: skaitomi tekstai virto pokalbiais, iš anksto įrašytas programas papildė ekspromtas, tiesioginiai skambučiai į laidas pavertė televiziją ir radiją lygiaverčiu pašnekovu, ėmė dominuoti pramoginė funkcija.

Sakytinės žiniasklaidos pokyčiai neišvengiamai transformuoja ir kalbą. Gana gausus neformalus bendravimas atsinešė ir mažiau sunormintą kalbėjimą, buvęs lingvistinis sterilumas užleido vietą asmeninei saviraiškai, taigi ir didesnei įvairovei.

Čia ir prasideda trintis tarp griežtesnės ir liberalios pozicijos šalininkų. Viena vertus, sakytinė žiniasklaida yra viešasis kalbėjimas, taigi jam taikomi Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimai. Standartinė lietuvių kalba, o ne tarmės ir sociolektai yra visos šalies bendravimo priemonė, todėl įstatymų požiūriu televizija ir radijas negali toli nužengti nuo standartinės kalbos normų. Tačiau oponentai teigia, kad kalbos norminimas varžo kūrybos laisvę, saviraišką, todėl laikas atsisakyti šios tradicijos.

Manau, kad tiesa yra kažkur per vidurį: nereikia nei pasukti į kalbinį populizmą, nei įsikibus laikytis sukaulėjusių normų.

Darydami vienokias ar kitokias išvadas, turėtume įvertinti keletą aplinkybių.

Pirma – radijo ir televizijos kalba nėra monolitas, ji turi kelias atmainas, diktuojamas savos žanrinės specifikos, todėl kalbos normos reikalavimai turi būti taikomi lanksčiai. Dalies laidų kalba menkai nutolusi nuo rašytinio teksto – tai žinių laidos, orų prognozė, loterijos, horoskopai ir pan. Diktoriai skaito kvalifikuotai parengtus tekstus, vietos ekspromtui beveik nėra, tereikia taisyklingos tarties, raiškios intonacijos. Ar taip būna visada? Deja, ne. Kai girdžiu loterijos vedėją metai po metų tariančią tuos pačius „septini“, „devini“, „biletas“, pradedu manyti, kad uždaryti Kalbos inspekciją dar ankstoka. Kita sakytinės žiniasklaidos žanrų atmaina – pokalbių laidos. Mikrofonas ir kameros akis kelia įtampą net ir patyrusiems profesionalams, viską fiksuoja iš karto, galimybės pasitaisyti tarties klaidą ar juolab sakinio konstrukciją beveik nėra, nes tai tik dar labiau trikdo kalbėtoją ir erzina klausytojus. Pokalbių laidose nėra kalbėjimo „švarraščio“, klausytojas ir žiūrovas išsyk girdi ir mato nenugludintą kalbos „juodraštį“. Čia prasiveržia spontaniškos emocijos, turinčios savo nesunormintą raišką, kuriai neužmausime standartinės kalbos pakinktų, čia skamba mažiau sunormintas tekstas, „paprastas“ kalbėjimas. Laidas stebintys kalbininkai nuolat fiksuoja, kad net patyrę vedėjai tiesioginio eterio metu padaro tokių klaidų, kurias tikrai žino ir turėtų nebekartoti. Akivaizdu, kad ir vertinti tokias laidas kalbiniu požiūriu turėtume atlaidžiau, nelygu kokias klaidas girdime. Fonetikos klaidos, pavyzdžiui, nemotyvuotas balsių ilginimas ar trumpinimas, priebalsių kietinimas taisytini be išlygų. Didžiosios kalbos klaidos – „kad“ su bendratimi arba „du metai“ nedaro garbės profesionalams. Tačiau šalutiniai kirčiavimo variantai ar nenusistovėjusi naujoji leksika neturėtų sukelti kalbininkų pykčio protrūkio.

Antroji aplinkybė, reguliuojanti kalbininkų siūlomo standarto taikymą, yra žiūrovų ir klausytojų lūkesčiai girdėti grakščią sakinio struktūrą, aiškią dikciją, standartinės kalbos tarimą, nes televizijos ir radijo kalba nėra kasdienė, buitinė kalba. Kažin ar norėtume, kad laidų vedėjai kalbėtų nerišliai, nutraukdami sakinius, ne vietoje dėliodami loginius akcentus ar kas porą žodžių įterpdami e-e-e-e, a-a-a. Jeigu žinių diktoriai pradėtų kalbėti labai jau „paprastai“, kaip kai kurie šiandien populiarūs politikai, radijo klausytojas pamanytų besiklausąs parodijų laidos ar „Dviračio žinių“ transliacijos. Bet visko pasitaiko, todėl žiūrovai ir klausytojai skambina, kritikuoja, taiso pastebėtas klaidas, ypač sporto komentatorių kalbą. Klausytojų reakcija – puikus barometras, kad jiems ne tas pats, kaip kalbama eteryje.

Trečioji aplinkybė – žiniasklaidai rūpi auditorijos dydis ir struktūra. Smarkiai nukrypdama nuo standartinės kalbos reikalavimų, centrinė žiniasklaida nepaisytų svarbiausios kalbos paskirties – būti komunikacijos kanalu – ir taip siaurintų auditoriją, nes standartinė lietuvių kalba yra ta kalba, kuria susišneka visa Lietuva. Juk jeigu studijose sėdintys įvairių tarmių ir sociolektų atstovai bendrautų su auditorija tik savo dialektu, jų auditorija siaurėtų. Galbūt tai tinka regioninei žiniasklaidai, bet jokiu būdu ne centrinei. Poreikis turėti kuo platesnę auditoriją yra stiprus savireguliacinis mechanizmas, ir žiniasklaida vien dėl to turėtų laikytis standartinės kalbos normų. Tai nėra jokia naujiena pasaulyje, tarkime, CBS programų standartas reikalauja, kad transliacijų kalba būti priimtina masinei auditorijai, o BBC prieš keletą metų, susirūpinusi savo kaip standartinės kalbos (Queen’s English) bastiono prestižo menkėjimu, priėmė kalbos vadovą, kad šis prižiūrėtų korporacijos darbuotojų sintaksę, žodyną ir stilių.

Man regis, kalbininkai turėtų daugiau pasitikėti radijo ir televizijos kalbine kompetencija, o žiniasklaida – geranoriškiau žiūrėti į kalbininkų pastabas. Diskusijose kartais be reikalo triukšmingai laužiamasi pro atkeltus vartus ir kuriamos nesamos problemos, pavyzdžiui, kuriama nuomonė, kad laidų vedėjai verčiami kalbėti tik nepriekaištinga lietuvių kalba. Tai pasiteiraukime Vytauto Šapranausko, kiek baudų jis yra gavęs už neformaliojo stiliaus vartojimą šokių laidose. Kirba nuojauta – duonai pinigų dar lieka. Nes Šapranauskas daro tai, dėl ko joks sveiko proto kalbininkas nepriekaištaus – jis žaidžia kalba, jis mėgdžioja, parodijuoja, žaismingai darkosi, išdykauja. Kalbos žaidimai – vienas iš kalbos ugdymo būdų, juk poezija ir smulkioji tautosaka – irgi kalbinis žaidimas. Iš tiesų Šapranausko lingvistinė kompetencija yra puiki, jis neieško žodžio kišenėje, greitai prisitaiko prie auditorijos ir pašnekovo, nuo vulgaroko pokalbio su Jurijum Smoriginu žaibiškai pereidamas prie išpuoselėto kalbėjimo, kai saldžialiežuviaudamas nori įtikti neva supykstančiai Jurgitai Jurkutei. Šapranauskas yra kalbos asmenybė (Aldono Pupkio terminas), kaip ir Naglis Šulija ir dar vienas kitas televizijos veidas, todėl neatimkime iš jų teisės būti gimtosios kalbos kūrėjais.

Šitoje vietoje slypi kai kurie pavojai.

Reikia pajusti, kur dar žaidžiame kalba, o kur prasideda neišmanymas ir kvailiojimas. Kalambūras vedėjo kalboje šaunu, bet „buhalteris“ su kietąja „l“ (kaip žodyje „keltas“) – jau kalbinė nekompetencija.

Specialiai darkyti kalbą – ne šaunu, o kvaila. Televizija ir radijas yra įgiję didžiulę galią gimtajai kalbai, tad ir jų atsakomybės jausmas turi būti ypatingas.

Kalbos priežiūros atsisakymas kelia vieną esminį pavojų, apie kurį paprastai pamirštama. Žiniasklaidos kalbos „laisvės“ apologetai akivaizdžiai linkę manyti, kad standartinės kalbos normų atsisakymas, plikas deskriptyvizmas turtina kalbą. Deja, padėtis yra kitokia – kalbininkai jau senokai skambina pavojaus varpais dėl kalbos skurdėjimo, ir jų susirūpinimas ne iš piršto laužtas, nors minkštadantė Kalbos inspekcija tikrai neterorizuoja nei televizijos, nei radijo. O juk kalbai, kaip ir biologinei rūšiai, būtina įvairovė. Kalbą skurdina ne jos priežiūra, o kalbinės kompetencijos stoka, todėl žiniasklaida neturėtų nukrypti į visišką kalbinį populizmą. Nori – nenori, bet viešasis kalbėjimas turi savo hierarchiją, ir radijas su televizija turėtų siekti aukštesnio lygio. Kita vertus, griežtesnio norminimo kelią pasirinkusi žiniasklaida turi pati jausti ribą, kurios peržengti nevalia. Kalba yra visuomenės atspindys, jos minčių drabužis, todėl TV ir radijas, puristiškai normindami kalbą, neatspindėtų realaus gyvenimo ir galop prarastų savo veiklai būtiną dialogiškumą.

Ir pabaigai – apie kalbos prestižą.

Visko nesunorminsime. Juk kas žino – gal kaip „valdiškus“ ir didžiuosius laikraščius šalin stumtelėjo internetinė žiniasklaida, taip savo vietą po saule išsikovos ir gausybė individualių internetinių televizijų, atspindinčių lingvistinę šalies įvairovę. Jų visų nesukontroliuosime, galų gale ir nereikia, nes žiniasklaida – gyvenimo veidrodis. Tiesiog ugdykime standartinės kalbos prestižą, ir jos vartojimas savaime taps ne kliūtimi, o siekiamybe.