Kiekvienąkart prisijungdami prie interneto paliekame pėdsakus, kuriuos gali panaudoti ne tik reklamos algoritmai, bet ir valstybės institucijos ar privačios bendrovės. Tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ Vilniaus universiteto sociologė doc. Maryja Šupa paaiškina, kaip panoptikono idėja iš kalėjimo persikėlė į mūsų kasdienybę ir kodėl tai turėtų kelti ne tik susidomėjimą, bet ir klausimų.
Tobulo kalėjimo gimimas
„Terminas panoptikonas yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia galimybę viską matyti. Tačiau į mūsų kasdienę vartoseną jis atėjo XVIII a. pabaigoje, kai Jeremy Benthamas sugalvojo tobulo kalėjimo idėją. Tuo metu kūrėsi modernūs kalėjimai: senąsias mirties, tremties ir kankinimo bausmes pakeitė elgesio kontrolė. Tobulas kalėjimas turėjo leisti kontroliuoti ir pakeisti bausmę atliekančio individo elgesį. Jo vaizdinys, panoptikonas – tai apskritimo formos pastatas su bokštu per vidurį. Bokšte siaurais langais stovi sargybinis, kuris gali matyti viską. Tačiau aplink jį išsidėsčiusios celės – permatomos kalinių vienutės apšviestos taip, kad būtų neįmanoma pasakyti, kada sargybinis juos stebi, kada ne ir ar apskritai yra bokšte“, – aiškina sociologė.
Doc. Maryja Šupa sako, kad šiuolaikinėje visuomenėje yra labai daug nematomos socialinės priežiūros ir kontrolės. VU nuotr.
Pasak jos, bet kuriuo momentu sargybinis gali matyti, ką daro kaliniai. Tuo tarpu kaliniai nežino, kad jie yra stebimi. J. Benthamas manė, kad tokioje struktūroje kaliniai turėtų visuomet elgtis taip, tarsi būtų stebimi, keisdami ne tik elgesį, bet ir mąstymą. Vėliau šią idėją bandė įgyvendinti architektai ir kalėjimų statytojai.
„Vėliau remiantis šia idėja sukurtas Pensilvanijos tipo kalėjimas – jame iš centro išeina ilgi koridoriai, kurie yra matomi. Taigi tai irgi būdas kontroliuoti situaciją kalėjime. Lietuvoje kadaise tokiu inovatyviu statiniu tapo Lukiškių kalėjimas“, – pasakoja doc. M. Šupa.
Ar panoptikono idėja veikia kaip tobulas kalėjimas? Pašnekovė teigia, kad nėra vienareikšmiškų atsakymų. „Vienas iš tokių išlikusių statinių – Kuboje veikianti „Presidio Modelo“ kalinimo įstaiga. Šiuo atveju pagrindinė problema buvo perpildymas. Vienoje celėje bausmę atliko keli žmonės, tai apsunkino kontrolę. Antra, šios celės nebuvo permatomos. Trečia, tvarkos neužtikrinantys, korumpuoti prižiūrėtojai“, – vardija sociologė.
Daugiau disciplinuojančių instituciją
Šią architektūrinę schemą XX a. permąstė prancūzų filosofas Michelis Foucault. Jis pastebėjo, kad net ir be sargybinio bokšto ar permatomų celių žmonės kalėjime gali elgtis taip, tarsi jaustųsi stebimi ir disciplinuojami. Jo teigimu, šiuolaikiniai kalėjimai panašūs į ligonines, kur visi yra stebimi, kontroliuojami, matuojama temperatūra, yra labai griežtos taisyklės, negali išeiti iš palatos ir pan.
Pagal tą patį principą veikia ir šiuolaikinės mokyklos, kur griežtai kontroliuojama, kada galima kalbėti, judėti, kokios turi būti uniformos ir pan.
„Stebėdamas šias institucijas, M. Foucault priėjo išvadą, kad visos jos veikia pagal tą patį principą. Ar gerai, kad mokiniai sėdi mokykloje nuo 8 iki 15 val.? Priklauso nuo požiūrio. Galbūt mokyklos tikslas – ne tik mokyti(s), bet ir disciplinuoti, išmokyti laikytis ribų“, – sako VU tyrėja.
Kai nemokama paslauga kainuoja duomenis
Jos manymu, nors panoptikono idėja vizualiai įtaigi, šiuolaikinėje visuomenėje yra labai daug nematomos socialinės priežiūros ir kontrolės.
Panoptikonas, kaip vienpusio stebėjimo modelis, šiandien transformuojasi į vadinamąjį omnipanoptikoną – visuotinės stebėsenos formą, kai visi stebi visus.
„Pavyzdžiui, mes įsivaizduojame žiną, ką veikiame internete, bet esame palyginti mažai susipažinę, kokie konkretūs įrankiai, kiek ir kokių duomenų apie žmones yra surinkta ir kas ir kokiais tikslais juos panaudoja. Viena vertus, socialinės kontrolės taktika yra labai sena ir įtaigi. Tačiau išraiškos naujos. Kalbėdami apie tas išraiškas, galime geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvename. O kuo daugiau kontrolės formų nematoma, tuo labiau nežinoma, kam tai naudinga“, – įspėja doc. M. Šupa.
Pašnekovė tvirtina, kad už kiekvieną nemokamą paslaugą internete sumokame savo duomenimis.
Šiandien informacija apie mūsų elgesį, pomėgius ir net sveikatą yra kaupiama, analizuojama ir parduodama.
Iš pradžių tai buvo reklamos profiliavimas, vėliau – dėmesio ekonomika. Dabar – bandymas paveikti pačius sprendimus: ką pirkti, kaip elgtis, už ką balsuoti.
Duomenų rinkimo ekosistema yra milžiniška: nuo vaizdo kamerų ir greičio matuoklių iki daiktų interneto įrenginių. Net mūsų šaldytuvai ar automobiliai gali tapti stebėjimo įrankiais, keičiančiais mūsų draudimo įkainius ar naudojimosi sąlygas.
Naujoji nuosavybė ir skaidrumo trūkumas
Vis dažniau kyla klausimas – ar daiktai, kuriuos naudojame, iš tiesų mums priklauso? Gamintojai taiko naudojimo apribojimus, o prieiga prie įrenginių funkcijų tampa licencijuota.
„Tai keičia mūsų supratimą apie nuosavybę ir vartotojų teises. Kartu keičiasi ir valstybinės priežiūros pobūdis – duomenys iš įvairių sričių (sveikatos, finansų, ryšių) yra konsoliduojami, kuriamas vadinamasis duomenų ežero modelis. Tačiau apie šiuos procesus Lietuvoje diskutuojama mažai, o institucijos linkusios neteikti informacijos apie skaitmeninius sprendimus“, – komentuoja doc. M. Šupa.
„Jei neturi ko slėpti – neturėtum bijoti priežiūros“, – ši frazė dažnai girdima, kai kalbama apie skaitmeninę kontrolę. Tačiau sociologė primena, kad mūsų praeities sprendimai, pasikeitus politinėms ar technologinėms sąlygoms, gali būti interpretuojami iš naujo. Taigi panoptikonas šiandien yra visur – bet ne bokšte, o duomenų serveriuose, algoritmuose, išmaniųjų įrenginių jutikliuose. Tai ne tik filosofinė, bet ir politinė diskusija: apie kontrolę, galią ir skaidrumą.
Komentarų nėra. Būk pirmas!