Ignė Vrubliauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ignė ir Jolita vokiečių kalbos mokėsi mokykloje, susižavėjo šalies istorija ir kultūra, todėl Vilniaus universitete (VU) pasirinko studijuoti vokiečių filologiją. Pradėti mokytis vokiečių kalbos arba gilinti turimas kalbos žinias, kaupti patirtį Vokietijoje, atlikti praktiką, išbandyti save valstybės institucijose ar verslo įmonėse, kuriose vokiškai kalbančių specialistų poreikis nuolat auga – tokias galimybes šiandien atveria vokiečių filologijos studijos.

Ignė kalba susidomėjo dar mokykloje

VU vokiečių filologiją studijavusi Ignė Vrubliauskaitė šiuo metu dirba Užsienio reikalų ministerijoje – naujai atidarytame Generaliniame konsulate Miunchene. „Mano kelionė su vokiečių kalba prasidėjo labai paprastai – mokykloje nenorėjau mokytis kitos siūlomos užsienio kalbos. Man pasisekė – vokiečių kalbos mokytoja buvo nuostabi. Kiekvieną pamoką ji sugebėdavo vis labiau sudominti vokiečių kalba ir, žinoma, kultūra. Pamenu, mokydamasi mokykloje pirmą kartą skridau į Vokietiją – jau tuomet ši šalis paliko didelį įspūdį. Tuomet pažadėjau sau ten dar ne kartą sugrįžti“, – pasakoja I. Vrubliauskaitė.

Pasak pašnekovės, kad studijuos filologiją, žinojo anksti – mokykloje jai puikiai sekėsi mokytis kalbų. „Studijų metus ir šiandien pamenu kaip idilišką gyvenimo etapą, kuris atnešė ne tik daug žinių, tikėjimo tuo, ką darau, bet ir galimybių – nuo dalyvavimo įvairiose vietinio ir tarptautinio lygio diskusijose iki mainų bei kvalifikacijos kėlimo, gavus Vokietijos akademinės mainų tarnybos (DAAD) stipendiją“, – sako ji.

Studijuodama Ignė atliko praktiką Goethe’s institute Lietuvoje – kartu su kolege buvo atsakinga už pasaulinio garso Maxo Plancko biofizikinės chemijos instituto parengtos parodos pristatymą įvairaus amžiaus moksleiviams. Būtent ši praktika paskatino pradėti aktyviai naudoti studijų metu įgytas kalbos žinias.

Beje, VU Ignė pasirinko gretutines norvegų kalbos studijas. Studijuoti nebuvo sudėtinga, nes netrūko panašumų su vokiečių kalba.

Ignė pripažįsta, kad labiausiai studijų metu ji vertino galimybę išmokti ne tik kalbą, bet ir apie ją – šį skirtumą ji primena manantiems, jog kalbai išmokti pakanka užsienio kalbų kursų. „Vokiečių filologijos studijos – daug daugiau nei kalbos kursai. Tai visų pirma yra mokslas apie kalbą, šalies kultūrą, istoriją ir geografiją. Mane sužavėjo be galo platus pasirenkamųjų dalykų sąrašas, jie prisidėjo prie supratimo apie kitas kalbas ir jų sąsajas. Vokiečių filologijos studijos plačios, vietomis universalios ir tikrai įdomios. Žinoma, svarbu atlikti praktiką, dalyvauti tarptautiniuose projektuose, išvykti studijų mainų, tuomet, neabejoju, augsite kaip profesionalas ir kaip asmenybė“, – apibendrina pašnekovė.

Baigusi studijas Ignė išvyko į Vokietiją, kur atliko praktiką Vasario 16-osios gimnazijoje, joje vėliau ir dirbo – mokė vaikus vokiečių ir lietuvių kaip užsienio kalbos. Taip pat stažavosi Europos Parlamente Liuksemburge.

„Iš Vokietijos grįžusi į Lietuvą supratau, kad savo gebėjimus noriu praplėsti dar labiau, todėl pradėjau politikos studijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir įsidarbinau Užsienio reikalų ministerijoje, kurioje visų pirma man prireikė būtent studijų baigimo diplomo. Norint tapti diplomatu, neužtenka mokėti tik vieną užsienio kalbą. Darbe man nuolat prireikia vokiečių kalbos – tiek susitikimuose su kitais diplomatais, tiek tarptautiniuose mokymuose, tad galiu tik patvirtinti, jog visas studijų metu įgytas žinias nuolat pritaikau praktikoje“, – pasakoja Ignė.

Studijos – neabejingiems vokiečių kultūrai

Vokiečių filologiją VU studijavusi Jolita Kartanaitė šios kalbos taip pat mokėsi mokykloje – ją pasirinko kaip pirmąją užsienio kalbą. Jau tuomet žinojo, kad ateityje norėtų dirbti vertėja. „Dažnai juokauju, kad ankstesniame gyvenime turbūt buvau vokietė – vokiška kultūra, mentalitetas man labai artimi. Pati kalba – labai graži, logiška, nuosekli, filosofiška, o Vokietijoje jaučiuosi kaip namuose“, – pasakoja Jolita.

Vokiečių filologijos studijos, anot pašnekovės, buvo įvairiapusės, gilios. Dėstytojai kasdien stebindavo vis naujais Vokietijos, jos kalbos, kultūros, filosofijos, literatūros, istorijos ypatumais.

„Daug ko ir nesugebėjau išmokti – toks neaprėpiamas ir platus tada atrodė vokiškasis pasaulis“, – komentuoja pašnekovė.

Vokiečių filologijos studijų programa 2024 m. pervadinta į Germanistikos studijų programą, parodant jos įvairiapusiškumą ir tarptautiškumą. Kam Jolita rekomenduotų rinktis šias studijas? Visų pirma tiems, kurie myli vokišką kultūrą ir kalbą. Tiems, kas yra pasiruošę nuolat mokytis – tik taip galima sukaupti bent dalelę žinių, o paskui mėgautis kalbos mokėjimo, kultūros pajutimo malonumais.

Studijuodama trečiame bakalauro studijų kurse Jolita į Berlyną išvyko pagal mainų programą „Erasmus“. Tuomet pradėjo versti pirmuosius tekstus. Vėliau, jau studijuodama magistrantūroje, metus praleido Flensburge ir Hamburge pagal Vokietijos remiamą studijų ir praktikos programą. Galiausiai atliko vertimo raštu praktiką Europos Parlamente, kur šiuo metu ir dirba.

„Vertėjo raštu darbas leidžia labai giliai pažvelgti į tekstą, skaityti „tarp eilučių“. Kita vertus, tam reikia daug laiko ir kantrybės, svarbu visada abejoti ir tikrinti, ar viską supratau teisingai. Tikrai yra daug žmonių, kuriems tokie dalykai nepatinka, bet man tai labai įdomu – juk kasdien dirbi savotiška detektyve ir vis kas nors nustebina, sužinai ką nors nauja“, – pasakoja pašnekovė.

Vertėjos darbas Europos Parlamente, anot Jolitos, sudėtingas, kartais – itin įtemptas, tenka nuolat suktis pasaulio įvykių centre. „Kasdieniame darbe iššūkių kelia kalbos, aktualijų kaita. Kartais reikia ieškoti kūrybiškų sprendimų, tartis su kolegomis, kitų Europos Sąjungos institucijų vertėjais, specialistais. Tempas spartus, tačiau daug ką atperka bendravimas su kolegomis – puikiausiais savo srities specialistais, sąmojingais, tobulai valdančiais žodį, įvairiapusiais žmonėmis. Kokių savybių reikia vertėjui? Pirmiausia – labai gerai mokėti užsienio kalbą (geriau – ne vieną). Tiems, kurie norėtų paragauti vertėjo duonos, būtina puikiai mokėti ir savąją kalbą. Taip pat reikia užsispyrimo, atkaklumo, darbštumo, kantrybės, atidumo smulkmenoms. Žinoma, ir didžiulio noro“, – apibendrina pašnekovė.