Užsienio kalbų instituto lektorė Dalytė Zita Vasiliauskienė išrinkta geriausia 2012 m. instituto dėstytoja, jai įteiktas rektoriaus diplomas ir premija. Kaip tapti geriausiu dėstytoju, kas svarbiausia, ko reikia studentams? Apie tai ir kalbamės.
Esate išrinkta geriausia Užsienio kalbų instituto dėstytoja. Kiek metų jau dėstote?
Šį rudenį bus jau keturiasdešimt penkeri metai. Šie metai tarsi jubiliejiniai: penkiasdešimt metų, kai baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą, o baigusi iš karto pradėjau dirbti.
Kas dėstytojo darbe sudėtingiausia?
Svarbu mylėti savo darbą, sąžiningai jį atlikti ir galvoti, ką tai duoda kitam žmogui. Tai ypač svarbu dirbant su jaunais žmonėmis, ruošiant juos gyvenimui. Svarbu, kaip tai atsilieps jų gyvenimui, ar darbas paskaitose papildys jų žinias? Matyt, jokio darbo nėra be sunkumų ar problemų, kurias reikia spręsti.
Ar Jūs patenkinta savo darbu, ar vaikystėje apie tokį svajojote?
Taip, tikrai taip. Anglų kalba gerai sekėsi mokykloje, tuo tarpu fizikos nemokėjau ir po šiai dienai nemoku. Dėstau ekonomistams ir mūsų instituto studentams anglų kalbos leksiką.
Kokie Jūsų studentai? Ar keičiasi?
Tikrai keičiasi. Jie dabar turi daugiau informacijos, labiau viskuo domisi. Todėl gal dėstytojui yra sunkiau, nes pats turi viskuo nuolat domėtis, ruoštis, kad neliktų atotrūkio tarp studento ir dėstytojo, kad nebūtum už juos kvailesnis.
Žiūrėdama į Ekonomikos fakulteto studentus galiu pasakyti, kad jie visi labai motyvuoti. Na, pasitaiko viena kita išimtis, bet kartais tai studento asmeninė problema, kai pasirenka ne tai, ką galėtų ar turėtų.
Ar šiais laikais užsienio kalbos universitete sulaukia reikiamo dėmesio?
Čia turėčiau pradėti verkti, nes jo tikrai per mažai. Ir šiandien po egzamino kalbėjau su studentais. Pradžioje užsienio kalba buvo dėstoma ketverius metus, paskui sumažinta iki keturių semestrų, paskui iki trijų, o šį rudenį jau liko tik semestras. Tai kiek galima per jį suspėti? Tai tikrai mažai, nes studentai turi daug skaityti savo specialybės dalykų. Studentai patys stebisi, kodėl taip mažai užsienio kalbos paskaitų. Bet tai jau priklauso ne nuo mūsų, UKI dėstytojų.
Ko reikia, norint būti geru dėstytoju?
Reikia mylėti studentą. Dėstytojas turėtų nepamiršti, kad pats kažkada buvo studentas, šiek tiek įeiti į jų padėtį ir suprasti, kad kartais studentai pakvailioja, kažką padaro ar nepadaro ne iš piktos valios. Toks gyvenimas, jauniems žmonėms norisi ir pašėlioti.
Ko reikia, norint gerai išmokti kalbą?
Juodo darbo. Kalbos mokymasis, ypač pradžia, yra juodas darbas. Kažkur esu skaičiuosi, kad jei kalbą mokėtume perskaitę žodyną ir gramatiką, tai visi būtų poliglotai. Reikia turėti sistemą, žinoti, kaip kalba veikia toje sistemoje. Jei žinome žodį, reikia jį dar mokėti prijungti prie kitų žodžių, išmanyti kalbos sistemą, o tai reikalauja daug darbo.
Ko palinkėtumėte savo studentams?
Kad nepamirštų, jog studentiškos dienos greitai baigsis. Tai labai gražus, bet ir labai trumpas laikotarpis. Tada reikės pradėti rimtai dirbti. Linkiu, kad sukauptų krepšelį, į kurį sukrautų visas savo žinias, ir kad rūpintųsi savo sveikata, nes dažnai vaikšto į paskaitas sirgdami. Kad galvotų apie ateitį ir žinotų, jog toje ateityje yra šviesa, yra šviesa tunelio gale. Nors kai taip pasakiau studentams, viena studentė paklausė: „O kas, jei tai atvažiuojančio traukinio šviesa?“
Bet tai šviesa, nors ji kartais ir problemiška.
Ką Jums reiškia Vilniaus universitetas?
Anglų kalba yra mano pirmoji meilė, o Vilniaus universitetas – antroji. Kiekvieną dieną ateidama į M. K. Sarbievijaus kiemą padėkoju likimui, kad leido man čia sugrįžti.
Komentarų nėra. Būk pirmas!