Kinų Naujieji metai – didžiausia tradicinė šventė Kinijoje

Tuo metu, kai visa Lietuva ir Vakarų pasaulis sausio 1 d. triukšmingai sutinka Naujuosius metus, Kinijos gatvėse būna gana ramu. Pirmąją kalendorinių metų dieną kinai ilsisi, tikrosios linksmybės šios tautos laukia sausį arba vasarį, priklausomai nuo Mėnulio kalendoriaus. Per antrąją jaunatį nuo žiemos lygiadienio Kinijoje sutinkami tradiciniai Naujieji metai. 2013-aisiais ši šventė vyks vasario 10 d.

Kinų Naujieji metai, dar kitaip vadinami Pavasario švente (chunjie), yra didžiausia tradicinė šventė Kinijoje, savo svarba prilygstanti mūsiškoms šv. Kalėdoms. Šventinis laikotarpis trunka net 15 dienų ir pasižymi įvairių papročių gausa.

Tradiciškai pasiruošimas šventei prasideda 12-ojo mėnesio 23 dieną, kai Namų, arba kitaip Virtuvės dievas, gyvenantis kiekvienuose namuose, iškeliauja į dangų pranešti apie namiškius ir jų elgesį praėjusiais metais. Tą dieną dievybei suruošiamos saldžios vaišės, sudeginamas paveikslas su dievybės atvaizdu, kabantis prie viryklės ar krosnies, taip pat ir popieriniai pinigai. Stengiamasi pamaloninti ir įtikti, idant Virtuvės dievo pranešimas dangaus dievams būtų kuo palankesnis. Danguje paviešėjęs kelias dienas, Virtuvės dievas grįžta Naujųjų metų išvakarėse.

Naujuosius metus būtina sutikti su savo šeima, todėl likus maždaug savaitei iki šventės visoje Kinijoje žmonės masiškai ima grįžti namo iš miestų, kuriuose dirba. Tuomet traukinių stotys būna perpildytos laukiančiųjų, o nusipirkti traukinio bilietą tampa beveik neįmanoma. Didžiuliai keliaujančiųjų srautai juda iš didmiesčių į provincijas.

Pasiruošimas Naujiesiems neatsiejamas nuo namų tvarkymo ir valymo, kuris prasideda išlydėjus Virtuvės dievą. Namai puošiami raudonais žibintais, karpiniais, ant durų kabinamos juostos su įvairiais palinkėjimais. Įdomu tai, kad laimės hieroglifas dažnai kabinamas apverstas aukštyn kojomis: kinų kalboje yra daug panašiai skambančių žodžių, o junginiai „laimė apversta“ (fu dao) ir „laimė atėjo“ (fu dao) skamba lygiai taip pat. Todėl apverstas laimės hieroglifas simbolizuoja laimės atėjimą.

Kinijoje raudona spalva siejama su džiaugsmu ir laime, tikima, kad ji atbaido blogio jėgas. Legenda byloja, jog Naujųjų metų dieną iš kalnų nusileidžia žmogėdra Nian, kuri bijo raudonos spalvos ir triukšmo. Dėl šios priežasties puošiamasi raudonai, sprogdinamos garsinės petardos ir leidžiami fejerverkai. Kiniškai švęsti Naujuosius būtų guo nian, o ši frazė dar reiškia ir pabaisos Nian nuėjimą, nuvarymą.

Paskutinį senųjų metų vakarą namiškiai sėdasi prie gausiai vaišėmis nukloto stalo. Vienas svarbiausių patiekalų – virtinukai, taip pat patiekiamas Naujųjų metų pyragas. Virtinukai simbolizuoja senųjų metų palydėjimą ir naujųjų atėjimą, o pyragas – kasmet vis gerėjantį gyvenimą. Ant stalo dar turi būti žuvies, kuri reiškia perteklių ir klestėjimą. Negali trūkti ir saldžių patiekalų, simbolizuojančių saldų gyvenimą ateinančiais metais. Naujųjų metų naktį ilgai neinama miegoti. Tikima, kad tai lems ilgą gyvenimą.

Pirmąją Naujųjų dieną atsikėlus svarbiausia atidaryti duris ir susprogdinti garsines petardas, kad blogosios jėgos aplenktų namus. Joms susproginėjus ant grindinio turi likti storas raudonų popierėlių sluoksnis, kuris simbolizuoja turtą ir gerovę. Nevalia šluoti, nes taip galima iššluoti atėjusią laimę.

Pirmąją Naujųjų metų dieną einama lankyti giminių, draugų ir pažįstamų, dovanojamos dovanos. Vaikai gauna raudonus vokelius su pinigais.

 Parengė Vilma ŠNIUKŠTAITĖ,

Orientalistikos centras, Konfucijaus institutas

 Naujametinės šventės Indijoje švenčiamos pakiliai

 Pasaulyje plačiai švenčiamos didžiosios metų šventės – šv. Kalėdos ir Naujieji metai – šiuo metu daugiausia siejamos su krikščioniškomis tradicijomis. Indijoje didžiąją gyventojų dalį sudaro nekrikščioniškų tikėjimų išpažintojai – hindai, musulmonai, sikhai, džainai, budistai. Krikščionių palyginti nėra daug – apie 2,5 nuošimčio (vertėtų prisiminti, kad Indijoje dabar gyvena 1 milijardas ir 300 milijonų gyventojų). Atrodytų, kad nekrikščionys turėtų abejingai sutikti didžiąją pasaulio dalį drebinančias šventes – juk jų ir metų skaičiavimai pagrįsti kitais atskaitos taškais. Tačiau tradicinės metų šventės Indijoje švenčiamos taip pat pakiliai, kaip ir krikščioniškų tradicijų šalyse. Toks įprotis bus susiformavęs dar tais laikais, kai Indija buvo valdoma britų, kurie kolonijose aktyviai diegė savo papročius ir tradicijas.

Šiuo metu Indija, kaip ir daugelis pasaulio šalių, yra perėmusi visuotinai priimtą metų skaičiavimą, todėl Naujųjų metų sutikimui yra skirta šventinė diena, kuria indai su džiaugsmu pasinaudoja. Dera pasakyti, kad Indijos gyventojai ir šiaip labai mėgsta švęsti – čia švenčiamos visų tikėjimų šventės, o šventinių dienų kalendoriuje nepalyginti daugiau nei pas mus. Naujieji metai ypač mėgstami didesnių miestų jaunimo, kuris apskritai labiau linkęs pasiduoti globalioms tendencijoms. Garsiausia Naujųjų metų sutikimo vieta yra Goa – buvusi portugalų kolonija vakarinėje pakrantėje. Čia sutikti Naujųjų metų susirenka daug jaunimo – tiek atvykėlių iš Vakarų pasaulio, tiek iš pačios Indijos.

Šv. Kalėdų diena taip pat yra šventinė oficialiame kalendoriuje, nors tradicines Indijos religijas išpažįstančiose šeimose ji nėra švenčiama. Tačiau Indijoje yra vietų, kur istoriškai susiformavo stiprios krikščioniškos bendruomenės. Gana stipri krikščioniška įtaka jaučiama Pietų Indijoje, kur yra ir viso pasaulio krikščionims svarbių piligrimystės vietų. Čenajaus (anksčiau Madrasas) mieste yra apaštalavęs šv. Tomas, čia pastatytoje bazilikoje ilsisi ir jo palaikai. Keralos ir Tamil Nadu valstijose aktyviai veikė krikščioniškosios misijos, todėl čia dažnai miestuose pamatysime krikščioniškas bažnyčias, aplink kurias susibūrusios bendruomenės švenčia šv. Kalėdas ir kitas krikščioniškas šventes.

1994 m. teko sutikti šv. Kalėdas Motinos Teresės misijoje Kolkatoje (anksčiau Kalkuta) – iki šiol širdyje išlikęs rytinių šv. Mišių, kuriose dalyvavo dabar jau šviesaus atminimo Motina Teresė, įspūdis. 2010 m. šv. Kalėdos mane užklupo nedideliame Pelingo miestelyje Himalajų papėdėje Sikime. Sikimo gyventojai išpažįsta budizmą, tačiau Kūčių vakarą miestelio jaunimas puošė araukarijų medelius (jie visoje Indijoje atstoja mums įprastas eglutes), kūrė laužus, prie kurių buvo visai malonu pasišildyti – gruodžio naktimis Sikime temperatūra krinta žemiau nulio, tikros Kalėdos! Vakare į nedidelį „Garudos“ viešbutėlį susirinko dar keletas priklydėlių iš Vakarų pasaulio, su jais valgėme improvizuotas Kūčias, pasikeitėm nedidelėmis dovanėlėmis. Kalėdų rytą nuskaidrino pro debesų šydą pasirodžiusi Kangčendžanga – šventasis Sikimo kalnas. Kadangi tais metais pagal mainų programą dėsčiau Pietų Indijoje – Keralos Thiruvananthapuramo (anksčiau Trivandrumas) universitete, tai po kalėdinių atostogų (o tokios būna ir daugumoje Indijos universitetų) Sikime grįžau į pietus. Todėl Naujuosius 2011 metus sutikau Kovalamo mieste netoli savo universiteto. Naujųjų metų naktis priminė šventimą Vilniuje – į dangų keletą valandų kilo fejerverkai, sproginėjo petardos, visas miestelis džiūgavo. Šventiniame šurmulyje jau negalėjai atskirti, kur hindas, kur musulmonas, kur krikščionis – čia jau šventė visi.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad Naujieji metai jau yra tapę visos Indijos švenčiama švente, tuo tarpu šv. Kalėdos daugiau švenčiamos su krikščioniškomis konfesijomis susijusiose bendruomenėse.

Parengė Vytis VIDŪNAS,

Orientalistikos centro lektorius

Japonai mėgsta Naujuosius metus

Yoshimi Oikawa, studentė, pagal mainų programą atvykusi dalinių studijų į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą iš Japonijos, pasakoja, kad japonai mielai švenčia ir Kalėdas, ir Naujuosius metus, tačiau šios šventės turi jiems kiek kitokią reikšmę, nei yra įprasta Vakarų pasaulio kultūroje.

Japonijoje dauguma žmonių išpažįsta budizmą ir sintoizmą. Krikščionių šioje šalyje, Y. Oikawos teigimu, yra labai nedaug, todėl Kalėdos čia atrodo kitaip nei Europoje. Vakarų pasaulyje Kalėdos tradiciškai – šeimos šventė, o čia jos vertinamos kaip įsimylėjusių porų – vyro ir moters šventė. Pasak Y. Oikawos, per Kalėdas įprasta šventiškai puošti gatves, o parduotuvės rengia kalėdines muges ir išpardavimus, tačiau oficialiai Kalėdos Japonijoje nėra šventadienis – tai paprasta darbo diena.

Japonijos gyventojai labiau mėgsta Naujuosius metus, kurie yra viena didžiausių ir svarbiausių žiemos švenčių. Pasak Y. Oikawos, sausio 1 d. dauguma japonų eina į šventyklas. Ten jie geria amazake (specialus šventinis nealkoholinis gėrimas) ir dalyvauja omairi ceremonijoje – meldžiasi, kad naujais metais viskas būtų gerai. Be to, per Naujųjų metų šventę yra įprasta susitikti su giminaičiais ir draugais prie šventinio stalo, dėkoti jiems už viską, kas buvo gero praėjusiais metais, ir linkėti gerų naujųjų metų.

Šventėms gaminami ir specialūs valgiai. Pasak Y. Oikawos, specialūs dienos pietūs per Naujųjų metų šventės dienas Japonijoje vadinami osechi. Tarp populiarių šventinių delikatesų japonai ypač išskiria krabus. Per žiemos šventes jie valgo daug makaronų, nes yra tikima, kad tai garantuos gerą sveikatą ir savijautą kitais metais.

 Parengė Viktoras DENISENKO