Šiemet tarp Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų yra ir Vilniaus universiteto atstovas – VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro afiliuotasis profesorius habil. dr. Kęstutis Nastopka.

Garbingas apdovanojimas jam paskirtas „už pasaulinį pripažinimą pelniusius lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną“. K. Nastopka su „U. V.“ dalijasi pamąstymais apie semiotiką, literatūrologiją ir kūrybinio bei mokslinio darbo įvertinimus.

Ar Jūs žinojote, kad esate nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai? Ar tikėjotės gauti šį apdovanojimą?

Kad esu nominuotas – žinojau, bet nesitikėjau, kad tapsiu laureatu. Viskas prasidėjo nuo leidyklos „Baltos lankos“ iniciatyvos. Jie kreipėsi į mane, kad pateikčiau duomenis. Sakė, kad nori pristatyti mane šiam apdovanojimui. Aš jiems pasakiau, kad gauti šią premiją man jokių šansų nėra, nes yra kūrėjų, kurių svoris visuomenėje yra daug didesnis. Jie man atsakė, kad tai „ne mano reikalas“. Žinoma, kai vėliau jau likau tarp dvylikos pretendentų premijai gauti, buvo smagu, bet vis vien netikėjau savo sėkme, nes maniau, kad finišo tiesiojoje mane turėtų aplenkti kiti. Pats sprendimas buvo man netikėtas iki pat paskutinės minutės.

Šią žinią man pranešė telefonu žmona. Kaip tik buvau grįžęs namo iš universiteto. Universitete tuo metu dar niekas nieko nežinojo. Mano reakcija į šią naujieną buvo paprasta. Pasakiau: „Neįtikėtina!“

Kaip pažymėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininko pavaduotojas Stanislovas Žvirgždas, premija Jums buvo suteikta „už platų požiūrį į literatūrą ir jos lyginimą su kitomis meno sritimis“. Kaip formavosi toks Jūsų darbo metodas?

Čia yra S. Žvirgždo interpretacija. Oficialioje formuluotėje nurodyta, kad premija skirta „už pasaulinį pripažinimą pelniusius lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną“. Iš esmės buvo akcentuota, kad premija paskirta ne už mokslo darbą, o už meną. Man tokia interpretacija patinka, nes mano veikla yra dvilypė. Kaip semiotikas aš, žinoma, daugiau esu mokslininkas, bet kadaise atėjau į literatūrinį gyvenimą kaip literatūros kritikas. Šiandien aš jau mažiau reiškiuosi šioje srityje, bet, galima sakyti, bandau skaityti ir interpretuoti. Jeigu tą mano skaitymą kas nors pavadina menu – man tai patinka.

Kaip formavosi Jūsų profesinis požiūris? Kada Jūs susidomėjote semiotika?

Mano semiotinės veiklos istorija yra gana ilga. Pirmą kartą apie semiotiką išgirdau, kai buvau aspirantūroje Rygoje – rašiau ten darbą apie lietuvių ir latvių literatūros ryšius. Tas mokslinis tyrimas nieko bendra su semiotika neturėjo, tačiau būtent Rygoje aš susipažinau su studentais rusistais, kurie jau tada važinėjo į Tartu universitetą – į semiotines Jurijaus Lotmano vasaros mokyklas. Daug iš jų sužinojau, per juos gaudavau ir atitinkamus leidinius. Pradėjau atidžiai sekti semiotikos raidą. Kai grįžau į Vilnių, atsimenu, čia Tomas Venclova bandė suburti semiotikų būrelį. Vėliau klausiausi ir J. Lotmano paskaitų, kai jis atvykdavo į Vilnių. Vieną mėnesį net pas jį stažavausi. Taigi iš pat pradžių semiotika man buvo būtent J. Lotmano semiotika.

Tačiau 1971 m. į Lietuvą atvyko Algirdas Julius Greimas. Turiu prisipažinti, kad tuo metu aš nieko apie jį nebuvau girdėjęs. Pasirodo, jis jau buvo skaitęs kai kuriuos mano straipsnius, tiesa – ne semiotinius, bet su polinkiu į šį mokslą. Jis panoro su manimi susipažinti – mes susitikom, o vėliau susirašinėjom. A. J. Greimas pradėjo siuntinėti man savo darbus ir tada aš susidomėjau vadinamąja Paryžiaus semiotika.

Tad mano gyvenime buvo du tokie etapai ir dvi semiotikos. Šios semiotikos yra daug kuo panašios, bet turi ir skirtumų. Mano atveju galų gale nusvėrė domėjimasis A. J. Greimo semiotika, nors mūsų centras ir aš asmeniškai iki šiol palaikom ryšius ir su Tartu semiotikais.

Vilniaus universitetas turi A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centrą, rengiami jauni semiotikos specialistai. Ar galima būtų kalbėti apie kokią nors specifinę lietuvišką semiotinę mokyklą?

Komisijos, paskyrusios man Nacionalinę premiją, sprendime gana patetiškai kalbama apie lietuviškąją semiotiką. Tiesą sakant, aš asmeniškai šiek tiek droviuosi kalbėti apie lietuvišką semiotinę mokyklą. Ji turbūt yra. Yra jos specifinė padėtis tarp Tartu ir Paryžiaus. Yra būrys mokslininkų, kurie dirba šioje srityje. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, jau po A. J. Greimo mirties, buvo įkurtas VU A. J. Greimo centras. Jau yra ir vyresnės, ir jaunesnės kartos mokslininkų. Nuo 1992 m. reguliariai rengiamas tradicinis tarpdisciplininis A. J. Greimo centro seminaras, į kurį renkasi įvairių mokslų atstovai, susipažinę su semiotika.

Svarbu, kad 2005 m. mums pavyko įsteigti magistrantūrą. Anksčiau kas dveji metai priimdavom studentus į šią studijų programą, dabar jau darome tai kasmet. Pas mus ateina studentai, baigę įvairias bakalauro studijų programas. Įdomiausia, kad jie bando susieti savo turimas žinias su semiotinių reikšmių ieškojimu.

Kaip Jums atrodo, kokia yra semiotikos perspektyva šiandieniniame mokslo pasaulyje?

Čia yra du dalykai. Jeigu mes kalbame apie mokslo konjunktūrą, tai semiotika nėra populiari. Ji ne itin populiari tiek Lietuvoje, nors čia jos populiarumui padeda A. J. Greimo vardas, tiek Vakaruose. Moksliniame pasaulyje semiotikos teritorija nedidelė. Šiandien ji yra nemadinga. Bet, kita vertus, tai yra gerai, nes, kaip sakė A. J. Greimas, dabar, kai semiotikos mada praėjo, „mes galėsime ramiai dirbti“. Taigi yra mokslininkų, kurie dirba šioje srityje. Šis mokslas nėra masinis, bet jis žinomas visame pasaulyje. Tad man atrodo, kad semiotikos perspektyvos gana geros. Beje, A. J. Greimas net nevadino semiotikos mokslu. Pasak jo, semiotika – tai „mokslinis projektas, kuris yra tęsiamas“. Tai tebevykstantis procesas. Atsiranda naujos semiotikos šakos – pavyzdžiui, sociosemiotika, vaizduojamųjų menų semiotika ir pan.

Kalbant apie kitą Jūsų veiklos kryptį – literatūros kritiką – norėtųsi paklausti, kokia, Jūsų manymu, yra literatūros ir meno kritikos padėtis Lietuvoje šiandien?

Galbūt mano veiklos kryptis yra ne tiek kritika, kiek literatūros kūrinių analizė. Tai nebūtinai yra kritika, kaip mes ją suprantame – tai labiau mokslinis darbas. Kai pradėjau kažką rašinėti, labai aktyviai reiškiausi kritikoje, bandydavau perskaityti beveik visas naujas knygas – ypač poezijos, nes daugiausia rašiau apie ją. Bet kai susidomėjau semiotika, nuo tos gyvosios kritikos nutolau. Dabar aš gana retai rašau kritinius straipsnius, tad negalėčiau savęs laikyti aktyviu literatūros kritiku.

Kritikos padėtis yra gana sunki. Sakyčiau, kad beveik nėra gyvos ir aktyvios literatūros kritikos. Manau, kad lietuvių literatūros kritikos istorijoje pastaraisiais keliais dešimtmečiais pirmiausia galima būtų išskirti Vytautą Kubilių, kuris buvo vienas ryškiausių kritikų. Vėliau, iš jaunesnės kartos, galima būtų išskirti Valdemarą Kukulą, kuris buvo tikras gyvas kritikas. Jis stengėsi skaityti viską – visus periodikoje spausdinamus kūrinius, bei sugebėdavo juos įvertinti. Tai buvo tikras kritikas iš prigimties, aistringas skaitytojas. Po jo mirtis, manau, pas mus jau tokių kritikų nebėra. Yra rašančių kritinius straipsnius, bet nėra žmonių, kurie būtų panirę į tai visa širdimi. Man atrodo, kad dabar kritikoje stinga ryškesnių asmenybių.

Nacionalinė kultūros ir meno premija – ne vienintelis apdovanojimas Jūsų profesinėje karjeroje. Kuris iš visų gautų apdovanojimų ir profesinių įvertinimų Jums yra pats brangiausias?

Pagal prestižą, žinoma, reikia išskirti šią Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Sovietmečiu buvau gavęs LTSR valstybinę premiją už savo studiją apie lietuviško eilėraščio poetiką, bet tai buvo kitoje epochoje. Suprantama, kad tada tekdavo rašyti derinantis prie ideologinių reikalavimų, bet man atrodo, kad toje studijoje aš gana sąmoningai viską išdėsčiau.

Iš kitų įvertinimų man labai malonus yra prancūzų Akademinių palmių riterio ordinas, kurį man įteikė už kultūrinę veiklą populiarinant prancūzų literatūrą. 

Turbūt labiausiai ir galėčiau išskirti šiuos du apdovanojimus – iš lietuvių tai Nacionalinė kultūros ir meno premija, o iš tarptautinių įvertinimų – minėtas prancūzų ordinas. Žinoma, visi profesinės veiklos įvertinimai yra labai malonūs.

Ačiū už pokalbį.