Jau 125 metus esperanto kalba vienija daugybę viso pasaulio bendraminčių, kurie siekia, kad tarptautinis bendravimas taptų lengvesnis, prieinamesnis ir pigesnis.

Lygiai prieš 125 metus Varšuvoje pasirodė pirmasis esperanto kalbos vadovėlis rusų kalba. 1887 m. žymus lietuvių rašytojas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas viename Varšuvos laikraštyje perskaitė pranešimą apie naujai sukurtą tarptautinę kalbą. Po trejų metų (1890) pasirodė pirmas esperanto kalbos vadovėlis lietuviams. Netrukus ir kitose pasaulio šalyse pradėta leisti tarptautinės kalbos vadovėlius, versti į šią kalbą knygas, statyti spektaklius, esperanto buvo įvedama į mokyklas ir universitetus, kiek vėliau imta ja garsinti filmus, ji skverbėsi ir į kitas mūsų gyvenamo pasaulio sritis.

Vilniaus universiteto studentams Užsienio kalbų institutas jau keletą metų siūlo mokytis esperanto kalbos kaip laisvai pasirenkamo dalyko.

Pasaulio kalba sukurta lietuviškoje provincijoje

Esperantininkų judėjimas ir pati šios pasaulinės kalbos kūrėjo asmenybė yra glaudžiai susiję su Lietuva. L. Zamenhofo gimtasis miestas – Baltstogė, esanti buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijoje. Tačiau pačios kalbos gimimo vieta – nuo XVI a. žinomas vienas gražiausių mažų lietuviškų Dzūkijos miestelių – Veisiejai. L. Zamenhofo žmona – Kauno žydaitė, kurios tėvas buvo karštas pasaulinės kalbos idėjos šalininkas ir mecenatas. Kodėl lietuviams tokia svarbi yra pasaulinės kalbos idėja ir kaip lietuviai (čia turime galvoje lietuviai esperantininkai) suvokė esperanto kalbos misiją mūsiškose prarastose, okupuotose ir vėl laisvę atgavusiose žemėse?

Esperanto kalba – la lingvo internacia – kukli, nepaveldėjusi leksikos, semantikos ir morfologijos įmantrybių, kuriomis didžiuojasi daugelis kitų kalbų. Tačiau šios iš pirmo žvilgsnio „mažos kalbos“ dvasia ir ambicijos gerokai praauga kuklią gramatinę ir leksinę išvaizdą. Štai kaip apie esperanto kalbą rašė Tomas Venclova: „Eilėraščius rašau tik lietuviškai (nors esė pajėgiu rašyti dar angliškai, lenkiškai ir rusiškai), taigi kai vartau jų vertimus į esperanto, mane labiausiai domina akivaizdus tų dviejų kalbų kontrastas. Viena jų – lietuvių – pati archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kita – esperanto – pati jauniausia.“ Umberto Eco teigia, kad esperanto kūrėjo „kilmė ir asmenybė neabejotinai prisidėjo prie naujos kalbos idėjos ir galimos sėkmės“.

Čia vertėtų priminti ir apie sunkumus, su kuriais Veisiejuose susidūrė esperanto kalbos kūrėjas. Vienas L. Zamenhofo biografas atskleidžia vietinių gyventojų nuotaikas, atvykus jam, kaip gydytojui specialistui, į Veisiejus: „Gydytojas specialistas atvyksta į šamanų kraštą, kuriame vietiniai gydytojai ir žydai ortodoksai yra sukaustyti savo tradicijų ir prietarų. Jis priimamas įtariai, nes čia labiau pasitikima dvasiomis ir raganavimu, o ne klasikiniais terapeutiniais gydymo metodais. Liudvikas jaučiasi truputį nereikalingas“ (Centassi, Masson 2001: 66). Esperanto kalba baigiama kurti būtent čia. L. Zamenhofo, kaip profesionalaus gydytojo, nepripažinimas paženklino ir tarptautinės kalbos istoriją – esperanto vis dar atmetama, užsisklendžiama daugiakalbystės chaoso kuluaruose, nepripažįstant genialios ir profesionalios idėjos. Toliau L. Zamenhofo planuose – kalbos bei daugiakalbystės problemos sprendimo pristatymas visuomenei.

Taigi lietuviškoje provincijoje baigiama kurti pasaulio kalba. L. Zamenhofas, provincijos gydytojas ir niekam nežinomas kalbininkas, gerokai rizikavo dėl savo pripažinimo. Netrukus esperanto autorius išvyksta į Varšuvą. „Palyginti su „lietuviškąja provincija“, – teigia L. Zamenhofo biografė Marjorie Boulton, – Varšuvoje žydai jautėsi kur kas laisviau.“

Neabejotina, kad Veisiejų aplinka buvo nepalanki profesiniam L. Zamenhofo darbui, tačiau ideali esperanto kalbai kurti. Veisiejai buvo tarsi užuovėja, oazė, ypač kai L. Zamenhofo sveikata šiek tiek sušlubavo ir jis nutarė palikti triukšmingą Varšuvos žydų kvartalą. Taigi drąsiai galime teigti, kad didelę įtaką L. Zamenhofui ir pasaulinei kalbai padarė Veisiejai. Kuklus miestelio architektūrinis ir urbanistinis paveldas, krašto gamta ir provincijos ramybė buvo didieji talkininkai, užbaigiant kurti tarptautinę kalbą.

„Žydas iš geto“

Bene svarbiausias veiksnys, paskatinęs L. Zamenhofą iškelti pasaulinės kalbos idėją ir kartu palengvinti žmonijos bendravimo problemas, buvo jo žydiškumas, kurį autorius pats giliai suvokė ir jautė.

Persekiojimas, giliai persmelkęs žydų tautos istoriją, apima ir lietuviškąjį kontekstą. Net keturis dešimtmečius buvo nežinomas L. Zamenhofo laiškas, kurį jis 1905 m. parašė bičiuliui Alfredui Michaux. Laiške autorius vadina save „žydu iš geto“, kuriam ir gimė pasaulinės kalbos idėja. L. Zamenhofas pamini savo darbų ir idėjų bendrininką – priklausymą „šiai senai ir tiek daug kentėjusiai bei kovojusiai tautai, kurios istorinę misiją sudaro (…) tautų suvienijimas, siekiant pažinti vieną Dievą“ (cit. pagal Lins 2005: 8–10).

Kurį laiką L. Zamenhofas slėpė savo tautybę, taip norėdamas apsaugoti esperanto kalbą nuo išankstinių nusistatymų ir vertinimų. Yra žinoma, kad esperantininkų judėjimas patyrė ir neretai dar ligi šiol patiria persekiojimų. Tarptautinės kalbos gyvavimo istorijoje gausu atvejų apie persekiojamus jos sekėjus, pati idėja kartais niekinamai įvardijama kaip „žydo išsigalvojimas“. Tačiau gerai žinoma, kad viena svarbiausių esperanto misijų – griauti sienas tarp tautų, rasių ir skirtingų dvasinių pasaulių. Lietuvai, kuri dažnai lieka nežymi didžiųjų pasaulio tautų ir kalbų kontekste, tai itin aktualu.

L. Zamenhofas pats atskleidė svarbiausią pasaulinės kalbos idėjos motyvaciją, tačiau įdomu palyginti tuometinių litvakų padėtį su kitų Europos žydų padėtimi. Tai dar aktyviau paskatino puoselėti pasaulinės kalbos idėją. L. Zamenhofas dar būdamas vaikas išgyveno tautų nesantaiką ir susiskaldymą, lydimą per visą žydų tautos persekiojimų istoriją. Būtent tai esperanto autorių pastūmėjo visiškai atsiduoti tarptautinės kalbos kūrimui. Svarbu ir tai, kad L. Zamenhofas buvo litvakas. Tuometinė Lietuvos žydų situacija sustiprino ir dar aiškiau atspindėjo žydų kaip benamės tautos biografiją.

2005-aisiais Vilniuje surengtas Pasaulio esperantininkų kongresas bent trumpam leido pasijusti pasaulio tautų bendradvasiais. „Lietuvos geografinė padėtis – tiltas tarp Rytų ir Vakarų – yra patogi tūkstančiams esperantininkų iš viso pasaulio sukviesti. Esperantininkams Lietuva yra svarbi ir tuo, kad čia yra gyvenęs esperanto kalbos pradininkas L. Zamenhofas. Taigi visi esperantininkai yra šiek tiek lietuviai“, – pažymėjo Pasaulinės esperantininkų asociacijos (Universala Esperanto-Asocio) pirmininkas R. Corsetti.

Esperanto „pastangos orientuotos į energijos taupymą“

Vokiečių inžinierius, dyzelinio variklio išradėjas Rudolfas Dieselis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į esperanto kalbos ekonominius aspektus.

Vienas pagrindinių esperanto kalbos tikslų yra laiko, lėšų ir pastangų taupymas. „Aš, kaip inžinierius, manau, – teigė R. Dieselis, – kad šios kalbos pastangos orientuojasi į energijos taupymą. (…) Esperanto kalbos tikslas yra sutaupyti laiko, energijos, darbo, pinigų ir paspartinti bei supaprastinti tarptautinius santykius. Šiuo požiūriu sunku suprasti kaskart iškylančius prieštaravimus tarp žmonių, kurie pasisako prieš tokio svarbaus dalyko pritaikymą visai žmonijai“ (cit. pagal Centassi, Masson 2001: 257).

Daugelis Lietuvos gyventojų nesuvokia esperanto kalbos svarbos ir naudingumo ne tik atskiram žmogui, bet ir pačiai valstybei. Nors valstybių istorijoje būta atvejų, kai svarstytas esperanto, kaip antros valstybinės kalbos, statusas, tačiau iki šių dienų nė viena valstybė nesiryžo žengti tokio žingsnio. Lietuvos vadovai iki šiol nėra svarstę panašaus klausimo. Tačiau neabejotina, kad finansinės ir intelektinės investicijos į esperanto kalbą, kuri būtų suvokiama kaip antroji valstybinė kalba, būtų veiksmingesnės negu į kitas artimas sritis. Antros oficialios valstybinės kalbos – esperanto kalbos – statuso įtvirtinimas išgarsintų Lietuvą pasaulyje. Toks faktas atvykstančius dirbti ir studijuoti į mūsų šalį skatintų mokytis tarptautinės kalbos, tačiau kartu ir atkreiptų didesnį dėmesį į mūsų neįkainojamą turtą – lietuvių kalbą. Tarptautinė kalba, gyvuodama šalia lietuvių kalbos, ne tik jos neužgožtų, bet kaip tik labiau apsaugotų nuo diskriminavimo. Esperanto kalbos, kaip antros valstybinės kalbos, įtvirtinimas Lietuvoje skatintų ir kitas šalis panašiai pasielgti, ir tai būtų milžiniškas mūsų šalies nuopelnas, žengiant tarptautinio kultūrinio polilogo link.

Pagyvėtų knygų leidyba esperanto kalba – tai praplėstų skaitančiųjų gretas, turint galvoje, kad leidėjai dažnai nesuinteresuoti leisti vertingo turinio knygų dėl per mažo skaitytojų skaičiaus (lietuvių yra kiek daugiau nei 3 milijonai, o skaitančiųjų kur kas mažiau). „Siekiame, kad kuo daugiau žmonių suprastų esperanto kalbos judėjimo prasmę ir lygiateisio tarptautinio bendradarbiavimo galimybes, o ne būtinai išmoktų šią kalbą. Dabar esperanto kalba Lietuvoje dažnai pristatoma kaip neaiškus kai kurių žmonių pomėgis. Norėtume keisti šią nuostatą, juolab kad pasaulyje labai gili visiems bendros tarptautinės kalbos problema“, – sakė Lietuvos esperantininkų sąjungos ir minėto kongreso organizacinio komiteto pirmininkas P. Jegorovas.

Lietuviams, kurie turi mokytis daugybės užsienio kalbų, itin aktualus lengvos tarptautinės kalbos gyvavimas. Sugaištą laiką kalbų mokymuisi būtų galima skirti savo profesiniam tobulėjimui. Esperanto kalbos, kaip antros valstybinės ir leidybinės kalbos, klausimas turi būti diskutuojamas. Lietuva, viena mažiausių pasaulio valstybių, turėtų labiau susirūpinti kalbų problematika ir ekonominiu jos aspektu.