Visi dažnai išsakomi argumentai apie VU išskirtinumą ir pasiekimus yra teisingi. Taip pat žinoma, kad tobulėjimui ribų nėra, bet kartais man pritrūksta pašnekesio apie patį universiteto fenomeną ir jo svarbą visuomenės ir krašto formavimuisi.

Universitetas nėra (neturėtų būti) paprasta institucija, atliekanti valstybės užsakymą. Universitetas – tai ateities kalvė, nuo kurios sėkmės priklauso mūsų visų ateitis. Tam, kad viskas vyktų kokybiškai, būtina užtikrinti laisvą minčių ir idėjų mainų ekosistemą, o tam, žinoma, reikalinga ir universiteto autonomija. Daugybė universitetų yra senesni nei mūsų nacionalinės valstybės, bet laikui bėgant valdžia, politikai ieškojo būdo, kaip kontroliuoti universitetus. Vienas iš labiausiai juntamų reguliavimo mechanizmų – finansai, kurie gali suteikti galimybę veikti arba kaip tik ją sumažinti, priversti orientuotis į antrinius uždavinius, kurie tampa būtini, norint išgyventi.

Universitetas turi būti laisvas tam, kad ramiai ir laisvai galėtų analizuoti, kritikuoti, teikti siūlymus. Jei nėra numatyta pakankamai laisvės, tuomet tokia aukštoji mokykla greitai gali virsti „ekspertine institucija“, kurioje akademinis ginčas tampa akademiniu kiču. Dažnai mes norime viską suvienodinti ir sudėlioti į stalčiukus su labai aiškiais pavadinimais, betgi ar visuomet tai yra įmanoma? Ir net jei tai įmanoma, ar tai geriausias ir tinkamiausias būdas viskam daryti?

Šiuo atžvilgiu suprantu švietimo politikos formuotojus, kurie mato dažnai liūdną ir net kartais apgailėtiną situaciją aukštosiose mokyklose ir gal trūkdami politinės valios ar vedami ir kilnesnių idėjų, užuot ėmęsi esminės struktūros pertvarkos, nusprendžia, kad juos ir mus visus gali išgelbėti standartizavimas. Tenka pripažinti, jog šioje situacijoje šis veiksmas atneša dividendų (terminas pasirinktas ne veltui), bet, kita vertus, smulkmeniški teisės aktai „prastuosius“ kelia į viršų, o „geruosius“ traukia žemyn.

Pasikartosiu, kad trumpalaikėje perspektyvoje šie sprendimai gali atnešti naudą, bet ilgalaikėje – jie gali tapti, o ir taps, pražūtingi.

Visiškai nenorėdamas nuvertinti kitų Lietuvos universitetų (nors tokių Lietuvoje turime tris), manau, kad sakyti, jog VU nėra geriausias – naivu ir nepamatuota. Mes galime sakyti, kad VU nepanaudoja viso savo potencialo, ir tai bus tiesa, bet, užuot reiškus nekonstruktyvią kritiką, kurioje niekada nerasi jokių skaičių ar faktų, raginčiau susikoncentruoti visus, o ypač akademinę bendruomenę, į tų trijų Lietuvos universitetų stiprinimą, o ne mechaninės nesantaikos kurstymą.

Beje, simboliška, kad pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga aršiai kritikavo reformatorių Andrių Volaną, kurio garbei pavadintoje gatvėje šiuo metu yra įsikūrusi LR švietimo ir mokslo ministerija.