Dr. Aistė Čelkytė. VU nuotr.

Iš Kauno rajono kilusią dr. Aistę Čelkytę skaitymas ir susidomėjimas Antika nuvedė net į kelis prestižinius universitetus. Du dešimtmečius po pasaulį klajojusi mokslininkė sako visada vylusis, kad galiausiai dirbs Lietuvoje. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete dėstanti dr. A. Čelkytė džiaugiasi universitete juntama klasikinės filologijos tradicija, aktyvia bendruomene ir sakosi būtent čia matanti daug galimybių augti. Pasidomėjome, kaip mokslininkė atrado Antiką, kaip ją praturtino studijos svetur ir su kokiu bagažu ji grįžo į Lietuvą.

Antika susižavėjo dar vaikystėje

Panevėžiuke (Kauno rajonas) augusi ir ten pat pagrindinę mokyklą baigusi dr. A. Čelkytė ramioje gyvenvietėje turėjo daug laiko skaitymui, tad vaikystėje skaitė, kaip pati sako, „viską, kas krisdavo į akį“. Nors tuometinei moksleivei patiko viskas, gavusi dovanų Jean-Pierre Vernant „Pasaulis, dievai, žmonės. Mitų interpretacijos“ ji sako supratusi, kad Antika ir klasikinė filologija domina labiausiai.

„Labai patraukė šio legendinio mokslininko taikli analizė ir tuo metu netgi stulbinančios įžvalgos apie lyg ir jau gerai žinomus senovės graikų mitus“, – prisimena dėstytoja.

Nors gilesnis Antikos studijavimas įmanomas tik išmanant graikų ar lotynų kalbas, tuo metu mokyklose mokytis šias kalbas galimybių nebuvo. Dr. A. Čelkytei labai pravertė Panevėžiuko pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytojos Evelinos Jaleniauskienės įskiepytas gebėjimas mokytis kalbų, tad pradėjus studijuoti senojo pasaulio istoriją Daramo (Jungtinė Karalystė) universitete, jos neišgąsdino nei mokslai anglų kalba, nei graikų ir lotynų kalbos.

Dr. Aistė Čelkytė. VU nuotr.

Netrukus ji susidomėjo ir Antikos filosofais. Daramo universitete lankant paskaitą apie ankstyvuosius graikų filosofus, jaunos studentės dėmesį patraukė teksto ištraukose  – fragmentuose – išlikę Antikos mąstytojų veikalai. Visų pirma, savo keistumu, o vėliau ir problematika. Štai, pavyzdžiui, Talio fragmentas teigia, kad viskas pasaulyje yra vanduo.

„Mane labai sudomino tai, kad tokius fragmentus galima „iškoduoti“ ir pamatyti, jog jie bando paaiškinti natūralius gamtos fenomenus, šiuo atveju, gamtos kismą“, – sako dr. A. Čelkytė.

Būtent tokie Antikos minties „iššifravimai“, primenantys detektyvo darbą, labiausiai įtraukė ir sužavėjo pašnekovę. Iki šiol jos mokslinis darbas dažnai sukasi apie fragmentuotus šaltinius ir mažiau žinomas figūras.

Stoikų samprata apie grožį

Vėliau prestižiniame Šv. Andriaus (Škotija) universitete – viename geriausių Antikos filosofijos tyrimų centrų pasaulyje – mokslininkė sėkmingai apsigynė disertaciją iš stoikų grožio sampratos, kurios pagrindu Edinburgo leidykloje buvo išleista monografija. Pasiteiravus dr. A. Čelkytės, kaip stoikai suprato grožį, mokslininkė aiškina, kad stoikų grožio samprata turi dvi dalis. Pirmoji yra proporciškumas (graik. summetria).

„Proporciškumas buvo bene svarbiausia koncepcija graikų mene jau penktajame a. pr. Kr., po to, kai skulptorius Poliklitas atrado, kokių proporcijų skulptūros atrodo gražiausios. Stoikai, kaip ir daugelis kitų filosofų, pirmiausia apibrėžia grožį kaip proporcingumą“, – primena mokslininkė.

„Antrojo jų grožio sampratos dalis yra funkcinis grožio aspektas: grožis yra ne abstraktus proporcingumas, bet proporcingumas pritinkantis daikto ar žmogaus funkcijai“, – aiškina ji.

Tokia grožio sąvoka buvo ne tik naujoviška, bet itin tinkanti filosofams, kuriems rūpėjo etika ir sielos grožis. „Anot stoikų, gražiausi žmonės yra išminčiai, nes jų visiškai darnūs ir proporcingi įsitikinimai reiškia, kad jie yra visiškai racionalūs, o būti racionaliems – žmonių prigimtis ir funkcija“, – žavisi mokslininkė.

Dr. Aistė Čelkytė. VU nuotr.

Beje, ant dr. Aistės Čelkytės monografijos viršelio puikuojasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Žvaigždžių sonatos“ paveikslas. Dėstytoja jo kūryboje sako matanti daug sąsajų su filosofais, nes M. K. Čiurlionio kūryboje yra daug susimąstyti skatinančių temų, pavyzdžiui, apie pasaulio kūrimą ir dievybes. Kaip teigia dr. A. Čelkytė, stoikai vertintų ne tik estetinę M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos vertę, bet ir filosofines temas.

Mokslininkė podoktorantūrinius projektus yra vykdžiusi Pietų Korėjoje ir Olandijoje, o jos darbų temos – pačios įvairiausios: Antikos biologija, medicina, kosmologija ir ekonominė teorija. Visai neseniai pasirodė ir antroji dr. A. Čelkytės knyga apie romėnų gydytoją Galeną ir jo formuluojamą kūno sampratą. Paklausus mokslininkės, kodėl šiandien vis dar aktualu gilintis į antikinius gamtos mokslus, kurių žinios, atrodytų, yra pasenusios, ji tvirtina: „Niekas taip manęs neprivertė vertinti šiuolaikinio mokslo, ypač medicinos, kaip senovinio mokslo tyrinėjimai“. Kartu pašnekovė priduria antikinės medicinos nerekomenduojanti studijuoti tiems, kurie norėtų išmokti gydyti. Jeigu jus domina klausimai apie mokslo prigimtį, mokslo metodologiją ir kaip vyksta arba nevyksta mokslo pažanga, nėra geresnio šaltinio nei mokslo istorija.

Be to, anot mokslininkės, ne viskas yra pasenę: šiandien aktualus klausimas, ar savo praktikoje gydytojai turėtų diagnozuoti ir rekomenduoti gydymą remdamiesi naujausiais tyrimų rezultatais ir statistika, ar savo patirtimi, yra ir antikinių racionalistų bei empirikų debatų tema. „Pirmieji kliovėsi teorine kūno samprata, o antrieji sakė, kad tik gydytojų patirtis yra vienintelis užtikrintas būdas padėti pacientams“, – pasakoja tyrėja.

Atgal į Lietuvą

Nors konkrečių planų sugrįžti į Lietuvą pašnekovė sako neturėjusi, tačiau teigia visada tikėjusis, kad galiausiai dirbs Lietuvoje, tad pasitaikius progai dėstyti Vilniuje, ja iškart pasinaudojo.

„Vilniaus universitetas ypač traukia labai sena ir įspūdinga klasikinės filologijos tradicija, taip pat tikrai nemaža klasikų bendruomene, kurioje daug aktyvių kolegų. Čia matau daug galimybių augti ir tobulėti kaip mokslininkė ir dėstytoja“, – pasakoja savo ateitį Lietuvoje matanti mokslininkė.

Paklausta, ar dvidešimt metų patirtys užsienyje pakeitė jos požiūrį į tėvynę, atsako, kad lietuviai dažniau kelia labai aukštus reikalavimus ir sau patiems, ir Lietuvai. Anot jos, nors iš principo tai nėra blogai, tačiau su aukštais reikalavimais ir lūkesčiais ateina ir negatyvūs palyginimai bei kritiški vertinimai, o jie – ne visada pelnyti.

Dr. Aistė Čelkytė. VU nuotr.

Kita vertus, pašnekovė pripažįsta, kad nors yra įvairių sričių, kur norėtųsi matyti daugiau progreso, bet tuo pat metu ji sako dabar daug geriau suprantanti, kad „okupacija paliko labai daug žaizdų, kurios vis dar gyja, o gijimui reikia laiko“.

Iš naujo Lietuvą nuo rugsėjo atrandanti VU Filologijos fakulteto mokslininkė ir dėstytoja sako ypatingai vertinanti studentų smalsumą bei kūrybiškumą, o dėstyme prioritetą teikianti aktyviems metodams, tad savo studentams žada daug diskusijų. Bakalaurams paskaitas apie kūno sampratas Antikoje, o magistrams apie moteris graikiškoje intelektualinėje tradicijoje vesianti dėstytoja tikisi, kad tarp studentų atsiras tokių, kuriuos šios temos sudomins tiek, kad šie pasiryš imtis vertimų. „Būtų labai šaunu, jei daugiau, pavyzdžiui, Hipokrato tekstų būtų prieinami ir lietuvių kalba“, – savo lūkesčiais dalijasi  dėstytoja.