Šiandienės Kalėdų tradicijos yra ilgų istorinių, religinių ir kultūrinių procesų rezultatas. Jose susipina krikščionybė, pagoniški papročiai ir net sėkmingiausi modernios komercijos triukai. Formuojant ir skleidžiant šviesų, romantiškai sentimentalų Kalėdų švenčių įvaizdį visame pasaulyje itin svarbus buvo grožinės literatūros vaidmuo. Pasak Vilniaus universiteto Kauno fakultete visuotinę ir anglų literatūrą dėstančios prof. Jadvygos Krūminienės, būtent vokiečių romantiko E. T. A. Hofmano literatūrinė pasaka „Spragtukas ir pelių karalius“ ir karalienės Viktorijos laikų rašytojo Čarlzo Dikenso kalėdinė proza tapo pagrindu universaliam modeliui, kuris netruko tapti neatsiejamu kino, televizijos, prekybos centrų ir reklaminių plakatų turiniu.

„Grožinė literatūra ne tik formavo Kalėdų tradicijas, bet ir mokė matyti jose bendrystę, atjautą, džiaugsmą ir viltį. Skaitymas leidžia atpažinti kultūrinius ženklus, suvokti jų prasmę ir giliau suprasti pasaulį, kuriame gyvename“, – sako mokslininkė.

Kalėdų dainos ir giesmės

Vos prasidėjus gruodžiui prekybos centruose suskamba puikiai žinomos melodijos, kurstančios šventinę dvasią. Panašiai kaip jų pradininkės – Kalėdų giesmės, kurios tapo svarbia švenčių dalimi tiek bažnytinėse apeigose, tiek šeimos rate ar viešose vietose. Literatūroje jos buvo panaudojamos ir giedojimo malonumui sužadinti, ir kaip būdas reikšti džiaugsmą, bendrystę, meilę ir viltį, ir ši tradicija gyvuoja iki šiol.

„Puikus pavyzdys – Čarlzo Dikenso „Kalėdų giesmė“, kurioje rašytojas ne tik skatina prisiminti tradicines Kalėdų giesmes, įterpdamas jas į savo teksto audinį, bet ir pasitelkia patį giesmės (angl. Christmas carol) žanrą, išplėsdamas jo galimybes prozinės apysakos formate“, – aiškina prof. J. Krūminienė.

Kaip rašoma Williamo D. Crumpo „Kalėdų enciklopedijoje“, Č. Dikenso novelė pirmą kartą suvaidinta teatre Londone 1844 m., adaptuota kinui 1901 m., o pirmasis radijo teatro spektaklis transliuotas 1934 m. JAV per CBS kanalą. Iki šiol yra pastatyta virš 200 ja paremtų kino filmų. Ne vieną kartą skirtingu formatu ji rodyta ir Lietuvoje kaip Kalėdų klasika.

Kalėdų dovanos

Pasak dėstytojos, būtent šioje prozinėje giesmėje atsiskleidžia svarbiausi žmogaus gyvenimo aspektai – bendrystė, atjauta, pagalba silpnesniems ir kenčiantiems, atlaidumas, siekis keistis, nukreipiant žvilgsnį nuo laikinų prie amžinųjų dalykų, ką įkvepia ir Kalėdų šventės, ir tradicinių kalėdinių giesmių dvasia. Profesorė atkreipia dėmesį, kad dovanojimas, kaip būdas išreikšti meilę, dėkingumą ir rūpestį, labai išpopuliarėjo pasirodžius minėtam Č. Dikenso kūriniui.

„Ši žmogaus atsivertimo istorija kalba ir apie dovanų teikimo svarbą, ypač kai pagrindinis personažas Ebenezeris Skrudžas pasikeičia į gera pradėdamas rūpintis vargšais ir artimaisiais. Tai pamatiniai dalykai, atliepiami ne tik ankstesnių laikų literatūroje, bet ir nūdienos Kalėdų tradicijose kaip būdas parodyti šiltą emocinį ryšį, rūpestį ir meilę. Žinoma, tai įvyksta tik tada, kai dovanojimas nėra dar viena pridengta puikybės forma ir nevirsta finansinėmis varžytuvėmis“, – aiškina profesorė.

Kalėdų eglutė

Visžalis medis dar nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvenimą ir viltį. Šiandien per Kalėdas dažniausiai puošiama eglė ar kėnis, kartais – pušis. Krikščionybės kontekste toks visžalis medis – pažadėtosios amžinybės simbolis, į viršų smailėjanti jo forma nukreipia žvilgsnį aukštyn. Universaliai visiems minėtiems medžiams taikomas „Kalėdų eglutės“ pavadinimas. Jos puošimo tradicija, ypač Vokietijoje, tapo neatsiejama krikščioniškų Kalėdų dalimi. Karalienės Viktorijos laikais princo Alberto dėka ši vokiška tradicija įsitvirtino ir Anglijoje, o grožinė literatūra padėjo ją išpopuliarinti visame pasaulyje.

Prof. Jadvyga Krūminienė. VU Kauno fakulteto nuotr.

„Prozos kūriniai ir eilėraščiai pasitelkė dekoruotas eglutes kaip vieną pagrindinių Kalėdų jaukumo ir bendrystės simbolių, skatindami žmones kartu jas puošti savo namuose, o ilgainiui ir miestų aikštėse bei įstaigose“, – sako prof. J. Krūminienė, kartu pajuokaudama, kad lietuvių pomėgį reitinguojant vertinti šalies eglutes jau galima įrašyti į enciklopediją.

Pasak jos, bendruomenėms puoselėjant miesto, miestelio ar kaimo eglutės puošimo tradiciją Lietuvoje prigijo kalėdinės mugės. Europoje tai gilias šaknis turinti tradicija, atkeliavusi iš Viduramžių. Manoma, kad pirmosios tokios mugės atsirado Vokietijoje ir Austrijoje XIV–XV a. Kaip ir dabar, jos buvo skirtos ne tik bendruomenei susiburti ir kartu leisti laiką ilgais žiemos vakarais, bet ir prekybai. Šios mugės – neatskiriama Europos kultūrinio paveldo dalis.

Kalėdiniai patiekalai

Gausiai nukrautas stalas – tradicija, kurios vaizdavimas literatūroje taip pat prisidėjo prie šventinės atmosferos kūrimo. Kalėdų šventinį stalą sudaro nekasdieniai patiekalai: kepta žąsis, pyragai, pudingas ir kiti skanėstai. Literatūra, ypač XIX a. grožiniai kūriniai, akcentuoja šią šventę kaip laiką, kai žmonės gali susiburti su artimaisiais, dalytis šiluma ir džiaugsmu, mėgaudamiesi išskirtiniais patiekalais. Tai tapo kultūriniu standartu, kuris ir šiandien daugelyje šalių yra svarbus tiek šeimos rate, tiek didesniuose susibūrimuose, vakarėliuose. Greta Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ verta paminėti ir Vašingtono Irvingo prozinį eskizą „Senovinės Kalėdos“, kuriame pristatoma paties rašytojo sukurta amerikietiškoji Kalėdų švenčių tradicija, minimi ir šventiniai patiekalai.

„Pasidalijimas šventiniais valgiais tapo ne tik gerumo savo artimam simboliu, bet ir bendrystės ženklu, o ši tradicija šiandien išlieka labai svarbi daugelyje šalių, kur kalėdinės vakarienės yra neatsiejama šventės dalis“, – sako dėstytoja.

Vis dėlto Lietuvoje reikšmingesnis lieka Kūčių stalas su 12 patiekalų, burtais ir palikta lėkšte išėjusiesiems. Valgių receptai yra perduodami iš kartos į kartą, o ir pats pasiruošimo procesas skirtas ne tik rezultatui pasiekti, bet ir ruošimosi šventėms emocijai kurti. Šiek tiek skiriasi etnografinių regionų Kūčių meniu, tad giminių lankymas dažnam tampa ir įdomiu atradimu šioje srityje bei galimybe kartą per metus paragauti to, ko namuose valgyti nebūdinga.

Kalėdiniai atvirukai

Techninis litografijos progresas ir Viktorijos laikų literatūros diktuotas romantizuotas etiketas padėjo sukurti atvirukų siuntimo kultūrą. Seniausi atvirukai eksponuojami muziejuose, dėl jų varžomasi aukcionuose, tačiau dažnam siuntėjui ir šiandien didžiausias iššūkis – sveikinimo tekstas. Čia literatūra yra puiki pagalbininkė, siūlanti proginius eilėraščius bei išmintingus posakius. Ji provokuoja ir paties siuntėjo kūrybinį indėlį.
„Ranka rašytas sveikinimas buvo laikomas itin geranorišku gestu, tai atsispindi ir grožiniuose kūriniuose. Romantiniuose santykiuose tam teikta ypatinga reikšmė“, – pasakoja dėstytoja.

Pasak jos, atvirukų-sveikinimų universalumą šiandien rodo ir šventiniu laikotarpiu siunčiamos žinutės, elektroniniai laiškai, sveikinimai socialiniuose tinkluose.

„Ko gero, nebūtų per daug drąsu teigti, kad šios Kalėdų tradicijos labiausiai išplito ir įsitvirtino būtent grožinės literatūros dėka. Šiandien jos įtaką jaučiame ir filmuose (neretai kino adaptacijose), serialuose, socialinėse bei komercinėse reklamose. Didieji rašytojai pasiūlė universalius simbolius, kurie toliau programuoja šventiškumą daugelyje sričių“, – sako dėstytoja.