Reikia kažkaip save atsikasti, susirasti save, kad ir nieko neveikiantį, bet jaučiantį, kad esi sudėtas iš daugybės sluoksnių, kaip medis iš rievių. Tos rievės apauga šerdį, gal geriau sakyti – širdį, kurios dėka ir pulsuoja gyvybė.
Juk gyvendamas, kaip tas medis, apaugi rievėm, jų storis priklauso nuo metų, nuo to, ką patyrei, vienos jų storesnės, kitos plonesnės, vis daugiau šakų, po kuriomis knibžda gyvybė, skleidžiasi augalai.

Marcelijus Martinaitis

Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete viešėjo vienas garsiausių Lietuvos poetų Marcelijus Martinaitis. Atvykęs iš užpustyto Vilniaus, aplankęs Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos mokinius, rašytojas su džiaugsmu susitiko ir su studentais, dėstytojais, fakulteto darbuotojais, kūrybos mylėtojais iš miesto.

Nekasdienis susitikimas su kūryba, – taip buvo įvardyta ši poezijos popietė. Tik kūryba mus pakylėja virš kasdienybės, leidžia mums pasijusti tikrais žmonėmis, tik ji primena žmogaus svarbiausią egzistencijos tikslą, leidžia atitolti nuo gyvenimo dulkių. Kūryba negali būti sumeluota, ji neturi dvigubų standartų, kurių, beje, labai daug mūsų kasdienybėje. Tiems, kurie dirba su žodžiu, kalba, tekstu, leista sekti didžiųjų, genijų, kūrėjų sumanymus. Bet tik sekti. Nes tik kūrėjas savo skvarbiu, netikėtu, o kartais ir labai paprastu žvilgsniu geba įžvelgti tikrąsias egzistencijos prasmes. Tik kūrėjai mums leidžia keliauti per laiką, susiliesti su mitu, įtikėti tuo, kad galime pamatyti tai, kas slypi tarp eilučių… Susitikimui su kūryba reikia ruoštis, jo laukti, nes tai nekasdieniškos minutės, tai penas sielai…

Dvi popietės valandos su kūryba pralėkė greit. Susitikimą vedė, paprastus ir painius klausimus kėlė, pokalbį tarp poeto ir auditorijos moderavo Lietuvių filologijos katedros doktorantė, rašanti disertaciją apie Marcelijaus Martinaičio kūrybą, Kristina Bačiulienė. Renginyje netrūko meninių intarpų. Pokalbis nuolat sukosi apie Kukučio balades. „Jaunąjį“ Martinaitį, 40-metį rašytoją, kaip sakė pats poetas, iš šio rinkinio itin meniškai skaitė aktorė Olita Dautartaitė. Kukučio istorijas pagal Marcelijaus Martinaičio eiles ir Vytauto Kernagio muziką improvizavo jaunasis gitaristas, Kauno Valstybinio dramos teatro mokyklėlės „Mano teatras“ auklėtinis Kristupas Biržietis. Paklausus Marcelijaus Martinaičio, ką jis galvoja apie tai, kad kai kurie eilėraščiai virsta dainomis, poetas atsakė, kad tai nuostabu. Labai gerai, jei pamirštamas autorius, vadinasi, tie eilėraščiai yra gyvi. Poeto kaime kiekvienas žmogus žinojęs daugiau Maironio eilėraščių mintinai nei žmonės šiandien deklamuoja ir dainuoja. Jie išmokę iš klausos. Ir taip kūryba gyvuojanti kitu pavidalu, kaip atmintis. Galima nežinoti, koks čia poetas, kada jis gyveno, bet jei taip gyvuoja literatūra, tai yra pats nuostabiausias dalykas. Vienas iš pavyzdžių – Vytauto Kernagio muzika ir dainavimu atgaivintas Antano Vienažindžio eilėraštis „Linksminkimos, linksminkimos“.

Poetas atviravo, kad jam patikęs jo dainuojamas, skaitomas Kukutis. Pasiteiravus, koks rašytojo santykis su garsiuoju Kukučiu, Marcelijus Martinaitis sakė, kad tai tikrai jo antrasis „aš“, kuris ištrūko, išėjo į pasaulį ir gyvena savo gyvenimą be ribų. Jis gali numirti, prisikelti, eiti per valstybes. O poetas jaučiasi atsiskyręs šiuo atveju nuo savęs: kažkas deklamuoja, komentuoja, pamėgdžioja, rašo balades, disertacijas, ir rašytojas nieko nebegali padaryti. Bet taip ir turi būti. Poetas sakė suprantąs, kad lyg ir galėtų tęsti savo populiariąsias Kukučio istorijas. Bet pats poetas jau ne tas, o ir Kukutis kitoks. Marcelijus Martinaitis akcentavo, kad būtinai reikia žinoti, kada reikia sustoti rašyti. Kas gi skaitys tuos tomus? Daug rašyti yra pavojinga.

Ne vienas jaunasis poezijos mylėtojas poeto teiravosi apie kūrybinį procesą – ar tai konfliktas, ar tai džiaugsmas, ką tai duoda pačiam rašytojui? Marcelijus Martinaitis svarstė, kad rašymas – tai konfliktas (pasąmonėje, su kažkuo, su savimi) arba netekimas, atsiskyrimas. Jis nematomas, neafišuojamas, nedžiaugsmingas dalykas. Neretai kūrybinis konfliktas baigiasi dramatiškai. Išoriškai poezija graži, bet ji daroma iš tokių dalykų, kuriuos ne visada galima nupasakoti. Tai ir bandymas išsilaisvinti. Pavyzdžiui, sovietiniu laiku kūryba buvo tikras išsilaisvinimas. Kurdamas poetas patiria absoliučią laisvę, niekas jam nieko negali įsakyti. Tai yra išėjimas iš kasdienio gyvenimo, iš savęs ir aplinkos, tai kita erdvė, tai sugrįžimas iš gyvenimo…

Pasiteiravus, ar poetas yra pranašas, tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, Marcelijus Martinaitis atsakė, kad daug dažnesnis variantas būna tada, kai poetas tampa tarpininku tarp žmogaus ir velnio. Juk labai daug gerų eilių yra sukurta velniui pašnibždėjus. Kita vertus, juk puikiai žinome, kad ne viskas, kas sukurta, yra priimtina. Visi žino, kad velnias yra, nors jo niekas nematė. Kada velnias apsėda? Kai žmogus šneka niekus, kai politikas kalba pats nesuprasdamas, ką sako ir negali sustoti. Yra ir tokios prastos poezijos, velnio sukurstytos. Ypač kai tikima, kad rašyti, kurti gali kiekvienas. Kaip sakė poetas, dabar kažkas yra suskaičiavęs, jog poetų Lietuvoje yra apie penkis tūkstančius. O dauguma atvejų tokių, tarsi dainuotų žmogus, neturintis balso.

Paklaustas, ką mano apie kūrybinio rašymo mokymąsi, ar gali rašyti kiekvienas, poetas prisiminė, kad Vilniaus universitete ne vienus metus yra dirbęs su jaunaisiais rašytojais. Ir mokęs juos pirmiausia to, kaip nerašyti. O kaip rašyti, jie patys turėję suvokti. Svarbiausia – vengti trafaretų, neminėti tam tikrų žodžių: širdis, meilė, Dievas…

Kristina Bačiulienė aptarė naujausias kūrybinės popietės kaltininko knygas. Viktorijos Daujotytės ir Marcelijaus Martinaičio literatūrinių laiškų ir pokalbių knygą „Sugrįžęs iš gyvenimo“, pristatytą 2013 metų knygų mugėje, Kristina įvardijo kaip poeto sukimąsi laike ieškant savojo santykio su gyvenimu ir menu. Žemaitija – tai žemė, jungianti autorius, skatinanti pasitikėjimą vienas kitu, drąsius atsivėrimus. Knygoje taip pat buvo įžvelgti kūrėjui svarbūs dalykai: istorijos liudijimai, jos permąstymas, žmogaus prisiminimai, buvęs ir užsifiksavęs laikas, tėvų žemė ir papročiai su kalba. O atnaujintose Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladėse“, išleistose 2012 metų pabaigoje, vyrauja modernios ir mitinės sąmonės dermė, globalumo pajauta, Lietuvos teritoriją peržengianti kalba, žyminti įžodinamus kolektyvinės pasąmonės vaizdus, liudijančius nuolatinę ir visaesinčią gyvybę.

Savo gausias įžvalgas Kristina Bačiulienė baigė klausimu poetui: naujajame rinkinyje šešios naujos Kukučio baladės papildo istoriją, bet kodėl vietoj Žuveliškių gimsta Kukutynė? Poetas atviravo, kad buvo ne kartą pabartas dėl to, kad pataisė savo tekstus. Jis sakė supratęs, jog tai gana pavojinga, kai kyla pagunda senuosius tekstus perkelti į naują kontekstą. Juk per laiką dingsta daiktai, žodžiai, keičiasi aplinka ir pasaulio suvokimas. Vienas žodis gali viską perversti į kitokią prasminę plotmę. Pavyzdžiui, „Kukutis savo laidotuvėse“ tarybiniais metais buvo ironiškas, o dabar jau gali būti ir nesuprastas…

O apie ką dabar rašo Marcelijus Martinaitis? Apie kates, peles, spąstus, – nuskambėjo atsakymas. Martinaičiui dabar būtina gamta, rami aplinka, kai net nebūtina galvoti apie kūrybą: jam tiesiog patinka žvelgti į gyvenimą, žiūrėti, kaip paukščiai skraido, žolė auga. Gamta yra tikra. Poeto katinas Vanagynėje jaučia gerą žmogų, o blogo vengia. Tad buvo itin įdomu buvo išgirsti poetą, skaitantį ir interpretuojantį savo eiles „Pelytė knygų lentynoje“, „Pelių ruduo“, „Kukutis bulvienoje“, „K.B. apie tai, kam reikalingas menas“, „Fotografija: stirnos ant plento“, „Poetas su juodu nimbu“ ir kt.

Pasiteiravus, ko labiausiai poetui dabar reikia, išgirdome žodžius, kad dabar visiems visko labai daug reikia, be saiko, tačiau jam – visai nedaug, visai paprastų daiktų, turimų pojūčių. Marcelijų Martinaitį žavi tiesiog tai, kaip varnos skraido kieme. Didžiausi vargšai yra turtingi žmonės, vergaujantys daiktams, nuolat dėl visko bijantys. Tokie žmonės nebejunta kvapo, spalvos. O skurdas gali būti gražus, jei jis nėra mirtinas. Juk žmogus gali išmokti tiesiog gyventi, sužinoti tai, kur, kas ir kaip tinka. Kodėl nelieka gyvenimo džiaugsmo? Todėl, kad yra visko daug, bet žmonės nelaimingi. Jiems nuolat kažko trūksta. O derėtų tiesiog džiaugtis gyvenimu, kvapais, spalvomis, gamta, artimais žmonėmis, stengtis vis dar atrasti knygą ir gėrėtis skaitymu…

Ten, kur buvo poetas,
lieka anga,  
atverta į gyvenimą.
(Iš eil. „Poetas su juodu nimbu“)