Asociatyvi Freepik nuotr.

Nuo šių metų pradžios Lietuvoje iš esmės keičiasi antrosios pensijų pakopos kaupimo tvarka – dalyvavimas tampa neprivalomas, o sukauptas lėšas galima išsiimti. Ką daryti su savo pinigais – likti antrojoje pakopoje, perkelti juos į trečiąją ar pasinaudoti iš karto? Vilniaus universiteto ekonomistas doc. Algirdas Bartkus paaiškina, kam kaupimas apsimoka labiausiai, kada pinigų atsiėmimas gali būti racionalus sprendimas ir kaip pensijų fondai saugo ne tik asmens, bet ir visos visuomenės finansinę ateitį.

Pensijų sistema apsaugos nuo skurdo ateityje

Kaupimo antrojoje pakopoje pensijai tema Lietuvoje visada buvo jautri – kupina nepasitikėjimo, nusivylimo ir prieštaringų vertinimų. Ekonomisto doc. A. Bartkaus teigimu, atotrūkis tarp pažadų ir realybės tapo viena pagrindinių nepasitenkinimo priežasčių. „Per dvidešimt metų ši sistema taip ir neatitiko pažadų, kuriuos žmonės išgirdo jos kūrimo pradžioje. „Antroji pakopa Lietuvoje startavo 2004 m., tačiau jos logika tada buvo visiškai kitokia nei dabar – į fondus buvo nukreipiama dalis „Sodros“ įmokų, o ne asmeninės pajamos. Tai kūrė iliuziją, kad papildomas kaupimas nieko nekainuoja. Žmonėms buvo sudarytas melagingas įspūdis, kad senatvės pensija bus kone didesnė už turėtą darbo užmokestį, nors tokia prielaida yra ekonomiškai absurdiška“, – teigia ekonomistas.

Tačiau jis pabrėžia, kad dabartinė antrosios pakopos sistema iš esmės skiriasi nuo ankstesnės. Nuo 2019 m. žmogus perveda 3 proc. savo pajamų, o valstybė prideda paskatą – 1,5 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio. Tai ypač reikšminga mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms. „Tie, kurie gauna mažiau nei vidutinį darbo užmokestį, yra tie, kurie senatvėje turės silpniausias vartojimo galimybes“, – sako doc. A. Bartkus. Todėl valstybės paskata jiems reiškia realią finansinę naudą nepriklausomai nuo to, kokia bus fondų grąža.

Pasak ekonomisto, sprendžiant dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje, būtina atsiriboti nuo trumpalaikių emocijų ir žiūrėti į ilgąją perspektyvą. Jis akcentuoja, kad kaupimo pensijai sistema nėra tik individualus finansinis pasirinkimas – tai priemonė, padedanti amortizuoti visuomenės senėjimo padarinius. „Čia kalba eina apie visuomenės senėjimo padarinių fiskaliniam stabilumui švelninimą“, – pabrėžia jis.

Todėl antrosios pakopos klausimas yra ne tik apie šiandienos sprendimus ar galimybę atsiimti sukauptas lėšas, bet ir apie tai, ar gebame mąstyti strategiškai. Ar esame pasirengę vertinti pensijų sistemą ne per momentinės naudos prizmę, o kaip ilgalaikį susitarimą dėl mūsų ateities saugumo – tiek savo, tiek visos visuomenės.

Kam labiausiai apsimoka kaupti fonduose?

Diskusijose apie antrąją pensijų pakopą dažnai kartojamas argumentas, kad fondų grąža esą per maža. Ekonomistas doc. A. Bartkus nesiginčija ir sako, kad kai kuriais laikotarpiais ji iš tiesų buvo prastesnė nei „Sodros“ rezultatai. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje nei „Sodros“, nei fondų rezultatai neturėtų stebuklingai aplenkti bendrų ekonominių procesų.

Doc. Algirdas Bartkus. VU nuotr.

Tačiau net ir remiantis atsargiomis prielaidomis, kaupimo nauda, pasak VU eksperto, tampa akivaizdi išanalizavus konkrečius atvejus. Jis pateikia modelį, kuriame lyginami trys asmenys: minimalios algos gavėjas, vidutinį atlyginimą gaunantis darbuotojas ir aukštas pajamas turintis asmuo.

Minimalios algos gavėjo atveju skirtumas – ypač ryškus. „Jeigu jis nedalyvauja kaupime, jo pakeitimo norma būtų apie 67 procentus, o jeigu dalyvautų – apie 88 procentus buvusio darbo užmokesčio“, – skaičiuoja ekspertas. Toks efektas, pasak jo, atsiranda dėl valstybės paskatos, kuri skaičiuojama nuo vidutinio darbo užmokesčio, o ne nuo realių žmogaus pajamų. „Kai žmogus gauna minimalią algą, o paskata skaičiuojama nuo vidutinio darbo užmokesčio, skirtumas tarp dviejų trečdalių ir beveik 90 procentų buvusio atlyginimo yra didelis“, – pabrėžia ekonomistas.

Net jei fondų grąža būtų mažesnė nei darbo užmokesčio fondo augimas, rezultatas vis tiek išliktų teigiamas. „Galbūt tai būtų ne 88 procentai, bet vis tiek daugiau nei 66 procentai“, – sako doc. A. Bartkus.

Vidutinį atlyginimą gaunančio žmogaus situacija – panaši. Nedalyvaujant kaupime, senatvės pajamos sudarytų apie 47 procentus buvusio atlyginimo – tai, pasak ekonomisto, ir atitinka dabartinę Lietuvos realybę. „Jeigu jis dalyvauja kaupime, jo pakeitimo norma siekia apie 65 procentus. Ar tu gauni beveik pusę, ar beveik du trečdalius – skirtumas akivaizdus“.

Tuo tarpu dideles pajamas gaunantys asmenys jo analizėje sąmoningai atsiduria paraštėse, nes jie turi milijoną būdų pasirūpinti savo finansais senatvėje, socialinė politika kuriama ne tokiems žmonėms.

VU ekspertas pabrėžia, kad dabartinė sistema nekenkia ir pačiai „Sodrai“, nes kaupimas nebėra finansuojamas jos sąskaita, kaip buvo iki 2013 metų. „Mes matome akivaizdžią naudą vartotojui ir matome, kad „Sodros“ sistema nuo to absoliučiai nenukenčia“, – apibendrina jis.

Taigi, grįžtant prie esminio klausimo – ką iš tiesų duoda antroji pakopa? Pašnekovo teigimu, ji atlieka paprastą, bet strategiškai svarbią funkciją: dalį šiandienos išteklių ji perkelia į ateitį. Tai – mechanizmas, leidžiantis šiandien, kai ekonominė situacija dar palanki, kaupti rezervus ateičiai ir mažinti riziką, kad senatvėje visuomenė susidurs su masiniu nepritekliumi. Skaičiai rodo, kad ši sistema yra labiausiai reikalinga mažiausias pajamas gaunantiems.

Pasitraukimas iš kaupimo – neracionalus sprendimas

Skaičiuojama, kad nemaža dalis žmonių greičiausiai iš pensijų kaupimo fondo pasitrauks. Viešojoje erdvėje dominuoja dvi tokių žmonių grupės, tai yra tie, kuriems pinigų reikia „čia ir dabar“, ir tie, kurie uždirba labai daug bei turi kitų investavimo būdų. Tačiau, pasak ekonomisto, esminė diskusijos ašis iki šiol liko nuošalyje.

„Man, kaip ekonomistui, trūksta vieno pagrindinio vertinimo kriterijaus – naudingumo“, – sako jis ir priduria, kad klausimas, ar žmogui verta likti antrojoje pakopoje, turi būti vertinamas būtent per šią prizmę. Turėtume klausti: kada pasitraukimas iš kaupimo individui yra naudingas? O naudingas jis bus tik tada, kai dabartinė nauda aiškiai viršija būsimą praradimą senatvėje.

Asociatyvi Freepik nuotr.

Ekonomistas pabrėžia, kad pasitraukimas iš kaupimo senatvei fondų gali būti pateisinamas tik labai išimtiniais atvejais, kai asmuo įsigyja tokią prekę, kurios dabar teikiama nauda viršys tą naudą, kurią jis gautų senatvėje iš didesnės pensijos. Tačiau tokių prekių yra labai mažai, pavyzdžiui, vėžinė terapija. „Jeigu žmogus, susidūręs su onkologine diagnoze ir negavęs savalaikio gydymo valstybinėje sistemoje, panaudotų antrosios pakopos lėšas privačiam gydymui ir tai išgelbėtų jo gyvybę, sprendimas būtų racionalus. Tokiu atveju, būdamas šešiasdešimt aštuonerių, jis pasakytų: kas, kad mano pensija šiek tiek mažesnė, bet aš esu čia. O jei būčiau neišleidęs tų pinigų – manęs nebūtų“, – sako VU ekonomistas.

Tačiau kasdieniai argumentai apie automobilio pirkimą, būsto remontą ar kitus vartojimo poreikius, su tokiu atveju neturi nieko bendra.

„Dabar man labai didelę naudą suteiks tam tikros prekės vartojimas, todėl aš antrosios pakopos pinigus išleisiu jai“, – taip doc. A. Bartkus apibūdina tipinį mąstymo modelį. Tačiau, jo teigimu, kai ateina senatvė, situacija apsiverčia. „Kai jūs išeisite į pensiją, būsite netgi pamiršę tą prekę, kurią kadaise nusipirkote. Jos naudingumas tada bus lygus nuliui, o mažesnės pajamos – labai realios.“

Net ir sprendimas už atsiimtus pinigus įsigyti būstą būtų neracionalus. Nes čia, pasak doc. A. Bartkaus, slypi dar ir kita rimta makroekonominė problema. „Kai mes leidžiame taip žongliruoti antrosios pakopos pinigais, tai trukdo nekilnojamojo turto kainoms kristi arba bent jau neleidžia joms kilti lėčiau“, – aiškina jis. Pardavėjai žino, kad rinkoje atsiranda „laisvų pinigų“, todėl kainos neprisitaiko prie realių pirkėjų galimybių, o vis kyla aukštyn.

Kitaip tariant, trumpalaikė pagalba atskiram pirkėjui gali ilgainiui pakenkti visiems: kainos nekrenta, o būstas lieka sunkiai prieinamas vis didesnei visuomenės daliai.

Pensijų fondus reikia tobulinti

Kol vieni žmonės svarsto apie pasitraukimą iš antrosios pakopos, kiti galvoja lėšas iš jos perkelti į trečiąją pakopą. Tam juos labiausiai motyvuojantis dalykas – daugiau lankstumo ir galimybė iš karto išsiimti sukauptą sumą senatvėje.

Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad tokia logika susiduria su rizika: anuitetas – tai tarsi draudimas nuo ilgaamžiškumo rizikos. Vienintelis anuiteto trūkumas – jis nėra indeksuojamas, tad laikui bėgant išmokų perkamoji galia mažėja. Žmogus gali sulaukti 60–70 metų amžiaus, o po 30 metų jo pensija realiai praras dalį vertės, jei nebus atliekama indeksacija.

Ekonomistas siūlo sprendimą: „Galima panaudoti, pavyzdžiui, trečdalį sukauptų lėšų pradiniam anuitetui, o likusius du trečdalius investuoti ir naudoti lanksčiai pagal poreikį. Tai sprendžia ir paveldėjimo klausimą – jei žmogus miršta anksčiau, likusi sukauptų pinigų dalis paveldima artimųjų“, – aiškina ekspertas.

Be to, jis atkreipia dėmesį, kad dalis žmonių iš viso pasitraukę iš pensijų fondų, planuoja laikyti pinigus banke ar investuoti į saugesnes priemones, nes nėra užtikrinti, kaip pensijų sistema keisis ateityje, nepasitiki ja. „Tačiau kol egzistuoja kaupimo senatvei sistema ir gaunama pusantro procento paskata iš valstybės biudžeto, racionalu tuo pasinaudoti“, – sako doc. A. Bartkus.

Jis pabrėžia, kad investavimas reikalauja specifinių įgūdžių, todėl daugeliui geriau pasitikėti profesionaliais fondais: „Valdžios uždavinys – sukurti tinkamą sistemos dizainą, kad žmonės galėtų racionaliai spręsti savo finansinę ateitį“. Pagrindinė problema, anot jo, – neindeksuojami anuitetai, todėl sistemą reikėtų koreguoti, kad dalis žmonių galėtų kaupti ir išlaikyti realią perkamąją galią, nesvarbu, ar tai būtų antroje, ar trečioje pakopoje.