Vilniaus universiteto Orientalistikos centras šiemet mini dvidešimties metų veiklos sukaktį. Žvelgiant iš Vilniaus universiteto istorijos perspektyvos, tai nėra didelis laiko tarpas, tačiau tokios sukaktys suteikia gerą progą peržvelgti jau nuveiktus darbus, įvertinti esamą padėtį ir numatyti ateities kontūrus.

Šiuo metu kaip universiteto kamieninis padalinys veikiantis Orientalistikos centras savo įkūrimo data gali laikyti 1993 m. sausio 14 d., kai Vilniaus universiteto Senatas pritarė Filologijos fakulteto mokslinės tarybos sprendimui steigti Filologijos fakultete Orientalistikos sektorių. Koordinuoti ir inspiruoti steigiamo sektoriaus veiklą minėtais nutarimais buvo patikėta šių eilučių autoriui – tuo metu Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros asistentui (žr. Vilniaus universiteto Senato posėdžio protokolas Nr.1, 1993-01-14, Vilniaus universiteto archyvas). Visai neseniai paminėjome orientalistinių studijų Vilniaus universitete 200 metų jubiliejų. Priminsiu, kad 1810 m. birželio 1 d. Senato sprendimu Vilniaus universitete buvo įsteigta Rytų kalbų katedra (plg. Mejor, Marek 2009. „Early history of Oriental studies at Vilnius University“, Acta Orientalia Vilnensia 10: 15–28). Tačiau dėl gerai žinomų tragiškų mūsų tautai istorinių aplinkybių sistemingesnės orientalistinės studijos Lietuvoje taip ir nesusiformavo iki pat XX a. pabaigos. Jau po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. VU Filologijos fakultete buvo pradėtos kaip pasirenkamosios disciplinos dėstyti Rytų kalbos, todėl ir atsirado poreikis steigti tokio pobūdžio studijas koordinuojantį darinį. Šioje vietoje derėtų prisiminti, kad Orientalistikos centro steigimą ir veiklą aktyviai palaikė tuometinis Filologijos fakulteto dekanas doc. Kęstutis Urba ir šviesaus atminimo VU rektorius prof. Rolandas Pavilionis. Įsteigus Orientalistikos centras kurį laiką veikė kaip Filologijos fakulteto padalinys, tačiau jau po kelerių metų buvo performuotas į universitetinį centrą, o pagal 2012 m. patvirtintą Universiteto statutą įgavo kamieninio padalinio statusą. Įvairiais laikotarpiais centrui, be šių eilučių autoriaus, yra vadovavę Dalia Švambarytė, kuri ir dabar eina Orientalistikos centro docentės pareigas, ir Egdūnas Račius (dabar Vytauto Didžiojo universiteto profesorius). Nuo 2004 m. vasario Orientalistikos centrui vadovauja prof. habil. dr. Audrius Beinorius.

Savo veiklą Orientalistikos centras pradėjo nuo Rytų kalbų dėstymo įvairių fakultetų studentams. Pradžioje buvo dėstomas sanskritas ir japonų kalba, vėliau atsirado galimybių dėstyti arabų, kinų ir hindi kalbas. Per keletą metų Orientalistikos centras tapo ne vien kalbas dėstančių, bet ir kitų įvairiose Azijos šalių kultūros srityse dirbančių specialistų susibūrimo ir traukos vieta. Todėl jau nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio kaip pasirenkamosios disciplinos Orientalistikos centre buvo pradėti siūlyti įvairūs teoriniai kursai, nušviečiantys įvairius Azijos šalių kultūros ir istorijos aspektus. Drauge buvo aiškiai juntamas studijuojančio jaunimo poreikis gauti sistemingesnių žinių, kurios būtų atspindėtos ir baigus studijas gaunamuose diplomuose. Todėl tuo metu Orientalistikos centre buvo įsteigtos vadinamosios „mažosios“ (angl. terminas „minor“) japonologijos (1995 m.) ir indologijos (1998 m.) specialybės. Tokios specialybės atitiktų pagal mūsų dienų aukštojo mokslo reglamentą diegiamą gretutinių studijų modelį, kai studentai šalia savo pagrindinių studijų renkasi dar ir papildomas studijas pagal patvirtintą programą. Baigę tokią programą studentai gauna atitinkamą papildomą diplomą ar sertifikatą. Reikia pasakyti, kad šių papildomų programų praktika buvo gana sėkminga, nes dalis žmonių, pradėjusių tokiu būdu orientalistines studijas, sėkmingai tęsė jas įvairiuose pasaulio Orientalistinių studijų centruose ir dabar sėkmingai darbuojasi tiek pačiame Orientalistikos centre, tiek kitose institucijose.

Esminiai pokyčiai Orientalistikos centro laukė amžių sąvartoje. Pagausėjęs centre bendradarbiaujančių orientalistikos specialistų būrys, išsiplėtęs dėstomų disciplinų spektras, taip pat labai aiškiai juntamas poreikis leido Orientalistikos centrui nuo 2001/2002 mokslo metų priimti studentus studijuoti pagal centro parengtą ir patvirtintą bakalauro studijų programą „Lyginamosios Azijos studijos“ (nuo 2009 m. „Azijos studijos“). Prie programos kūrimo darbavosi gausus būrys specialistų – tiek etatinių Orientalistikos centro darbuotojų, tiek dėstytojų valandininkų. Šioje vietoje verta paminėti daug metų Orientalistikos centro studentams dėsčiusį kultūrologą profesorių Antaną Andrijauską (šiuo metu Lietuvos MA narys), kurio pagalba rengiant pirmąsias Lietuvoje orientalistines studijų programas buvo labai svarbi. Pagal dabar veikiančią „Azijos studijų“ bakalauro programą studentai gali rinktis indologijos, sinologijos, japonologijos, arabistikos, turkologijos ir iranistikos specializacijas (siūlomų specializacijų sąrašas kiekvienais metais šiek tiek keičiasi). Nuo 2006 m. Orientalistikos centras vykdo ir tarpdisciplininę magistro studijų programą „Šiuolaikinės Azijos studijos“, į kurią priimami tiek Orientalistikos centro programą pabaigę, tiek kitas humanitarinio profilio specialybes studijavę bakalaurai. Šiuo metu Orientalistikos centras yra išleidęs penkias bakalauro ir tris magistro studijų laidas, apie 200 centro parengtų specialistų darbuojasi tiek valstybinėse Lietuvos institucijose, tiek privačiame sektoriuje, užpildydami kasmet vis didėjančio Azijos šalių specialistų poreikio nišą. Jau daugiau nei dešimtmetį Orientalistikos centre veikia vakarinė Rytų kalbų mokykla, kurioje įvairias Azijos kalbas gali studijuoti visi norintieji. Šiame projekte kaip dėstytojai dažnai dalyvauja Orientalistikos centro absolventai.

Kiti svarbūs pokyčiai, įvykę XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje, buvo susiję su materialinės studijų bazės kūrimu ir tobulinimu. Orientalistikos centras savo veiklą pradėjo nedideliame kambarėlyje, didžioji pradinės įrangos dalis buvo dovanota įvairių Azijos šalių ambasadų. 1999 m. centras laimėjo Japonijos vyriausybės kultūrinės paramos konkursą ir gavo daugiau kaip 1 mln. litų paramą. Už šią sumą Orientalistikos centre buvo instaliuota moderniausia to meto kalbų mokymo ir paskaitų dėstymo įranga, centras persikėlė į erdvesnes patalpas, kur buvo atskiros patalpos administracijai ir auditoriniam darbui. Nuo to laiko materialinė studijų bazė yra nuolat nuosekliai gerinama. Padedant atitinkamoms ambasadoms, Orientalistikos centre įsteigtos ir pagal šiuolaikines technologijas įrengtos japonų, hindi, kinų auditorijos, greitu laiku turėtų atsirasti ir arabų auditorija. Nuo 2010 m. kaip Orientalistikos centro padalinys veikia Vilniaus universiteto ir Kinijos Liaudies Respublikos švietimo ministerijos įsteigtas Konfucijaus institutas, kurio tikslas yra skatinti bei plėtoti su Kinija susijusius mokslinius tyrimus ir studijas, taip pat organizuoti akademinius bei kultūrinius renginius. Nuo pat centro veiklos pradžios palaikomi nuolatiniai glaudūs bendradarbiavimo ryšiai su tiriamų regionų šalių ambasadomis, todėl Orientalistikos centrui dažnai tenka atlikti ir tam tikras diplomatines funkcijas.

Labai svarbi studijų materialinių išteklių sudedamoji dalis yra biblioteka. Orientalistinė biblioteka buvo pradėta kaupti vos įsteigus centrą, ir buvo pradėta nuo visiško nulio. Ilgą laiką centro darbuotojų pastangomis ir gavus įvairių donacijų sukauptos knygos buvo laikomos vienoje iš centro auditorijų. 2008 m. šveicarų mokslininko ir kolekcininko Alfredo Binderio paveldėtojai padovanojo Orientalistikos centrui jo ilgus metus kauptą orientalistikos biblioteką. Šiuo metu centras turi sukaupęs vieną turtingiausių Rytų Europoje orientalistinės srities leidinių fondą, kurį kasmet papildo apie 3 000 naujų leidinių. Prieš keletą metų tapo akivaizdu, kad Orientalistikos centrui sunku laikyti ir aptarnauti savo erdvėje tokią gausybę leidinių, todėl fondai buvo perkelti į VU bibliotekos įsteigtą Orientalistikos skaityklą, kurioje gali lankytis visi norintys ir besidomintys Azijos šalių kultūra.

Orientalistikos centro darbuotojai aktyviai užsiima moksline ir metodine veikla. Nuo 2000 m. centras leidžia kasmetinį mokslo žurnalą „Acta Orientalia Vilnensia“, kuris nuo 2007-ųjų yra įtrauktas į tarptautines duomenų bazes. Šiuo metu išleista jau 12 žurnalo tomų. Centro dėstytojai publikuoja vertimus iš Azijos kalbų, rengia vadovėlius, žodynus. Vien 2012 m. pasirodė dvi centro darbuotojų knygos – Audriaus Beinoriaus monografija „Indija ir Vakarai. Kultūrų sąveikos pjūviai“ ir Valdo Jaskūno parengtas kritinis Džajadevos poemos „Gytagovinda“ vertimas iš sanskrito. Orientalistikos centro mokslininkai yra dažni įvairių tarptautinių mokslo renginių ir projektų dalyviai.

Šiuo metu Orientalistikos centre įvairiose srityse darbuojasi per 30 bendradarbių – etatinių darbuotojų ir dėstytojų valandininkų. Pastaraisiais metais formuojasi naujos mokslinių tyrinėjimų ir studijų kryptys. Prieš porą metų Orientalistikos centre pradėjo veikti Centrinės Azijos studijų padalinys, siūlomos gretutinės tibetologijos studijos, dėstomi keli su Afrikos studijomis susiję kursai. Labai aktyviai veikia Orientalistikos centro Studentų atstovybė. Vilniaus universiteto Orientalistikos centras nuo pat savo įkūrimo buvo ir esmiškai tebėra unikalus tuo, kad jau dvidešimt metų nuosekliai plėtoja orientalistines studijas ir mokslinę veiklą, o to dar nėra buvę per visą Lietuvos mokslo istoriją.

Belieka viltis, kad centras tinkamai pasitiks jo laukiančius ateities iššūkius ir toliau plėtos savo veiklą, galbūt transformuodamasis į didesnį ir platesnės apimties regioninių studijų darinį Vilniaus universitete.