„Sportas yra gyvenimo būdas“, – tvirtina Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) doktorantas Mantas Dilys, buvęs profesionalus trišuolininkas. Jis, kaip ir dar dvi fakulteto studentės – automobilių bei motociklų sporto atstovė Indrė Senkutė ir rankininkė Justina Darulytė – tvirtina būtent per sportą atrandantys save.
„Netikiu, kad gali nespėti siekti savo svajonių“
Šiais metais ekonomikos bakalauro diplomą įgysianti Indrė Senkutė vaikystėje lėles išmainė į techniką. „Dar pernai aš visur pasirodydavau su motociklu. Nuo šių metų aktyviau startuoju automobilių varžybose, nes turiu pirmąją savo sportinę mašiną. Motociklai – tai mano pradžia ir visada liks šalia, bet varžyboms renkuosi automobilius, tai kiek paprasčiau moterims“, – sako Indrė.
Už sportinio motociklo ar automobilio vairo užtikrintai besijaučiančiai ketvirtakursei puikiai sekdavosi daugelis mėgintų dalykų. „Labai ilgai svajojau, visada bendraudavau su lenktynininkais, važiuodavau į varžybas, pati matydavau, kaip tai vyksta, ką jaučia sportininkai, kaip jie stengiasi ir kovoja. Aš neturiu įgūdžių nuo mažens, bet turiu didelį didelį norą važiuoti ir siekti. Tikiu, kad tai padės man tobulėti“, – įsitikinusi Indrė. Mergina savo gabumus sėkmingai įrodė dar praėjusiais metais, dalyvaudama „Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų slalomo varžybose“, dviejų klasių varžybų bendroje įskaitoje fakultetui iškovojusi 3 vietą.
Paklausta, kaip viską suspėja, Indrė tvirtina tai padaranti nesunkiai. „Netikiu, kad gali nespėti siekti savo svajonių. Juk svajojau taip ilgai, tad dabar jau man nesutrukdys niekas. Bakalauro darbas parengtas, liko tik apsiginti. Rašiau ir vakarais, ir rytais, visaip. Dar ir egzaminus laikiau. Tik išlaikiusi vieną egzaminą, iš universiteto tiesiai į varžybas lėkiau jau su sportine mašina. Rašydama egzaminą galvojau, ar nepavėluosiu į registraciją. Bet pasisekė ir varžybas laimėti, ir egzaminą išlaikyti. Buvo džiugi diena“, – pasakoja sportininkė.
Įgijusi bakalauro diplomą mergina ketina grįžti į įmonę, kurioje atliko praktiką. „Reikia pinigų varžyboms, darbas bus ne Kaune, tad laisvo laiko truputį sumažės, bet tikiu, kad suspėsiu ir toliau aktyviai dalyvauti varžybose. Toliau seksiu situaciją ir rinksiuosi magistro studijas“, – ateities planus dėlioja ekonomistė.
Sportuoti padeda grupės draugai
Nuo penktos klasės komandiniu sportu besidominčią kultūros vadybininkę Justiną Darulytę į rankinio treniruotę atlydėjo mama, kuri ir pati jaunystėje buvo profesionali rankininkė. „Pabandžiau, ir štai sportuoju jau 11 metų, – šypsosi studentė, šiuo metu žaidžianti Kauno moterų rankinio klube „ACME – Žalgiris“. – Čia žaisdama tapau Lietuvos moterų čempionato bronzos, sidabro medalininke, o praėjusį savaitgalį – ir Lietuvos čempione“. Mergina yra Lietuvos nacionalinės rinktinės narė, 2 kartus iš eilės tapo LRT taurės nugalėtoja, o šiemet su komanda iškovojo trečiąją vietą Baltijos lygoje.
Justina tvirtina, kad suderinti studijas ir profesionalų sportą nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti aplinkiniams. „Žinoma, čia reikėtų paminėti universitete sutiktus puikius kurso draugus, kurie labai padeda. Dirbdami grupėse, prisitaikome prie mano rungtynių ar treniruočių tvarkaraščio, todėl jeigu dėl rungtynių negaliu dalyvauti grupinių darbų atsiskaityme, mane išleidžia, pavaduoja. Geranoriškai į tai žiūri ir dėstytojai, su kuriais pavyksta susitarti dėl kito laiko, jeigu negaliu koliokviumo atsiskaityti su grupe, – tvirtina veikli mergina, kurios dienotvarkėje apstu ir kultūrinės veiklos. – Kadangi studijuoju kultūros vadybą, stengiuosi ne tik mokytis ir sportuoti, bet ir savanoriauti, įgyti kuo įvairesnės patirties. Su grupiokėmis jau 3 metus iš eilės prieš šv. Kalėdas organizuojame gerumo akciją „Pasidalink savo šiluma“, lankome vaikučius Kauno ligoninėse. Taip pat savanoriauju įvairiuose festivaliuose, akcijose, vasaros atostogas jau kelis metus praleidau, savanoriškai dirbdama vaikų stovykloje „Atgaja“, – visuomenines veiklas vardina VU KHF studentė.
„Niekada nebaigsiu sportuoti, mankštintis“
Sporto ir kultūrinių renginių rėmimo strategijas kuriantis ir nagrinėjantis trečio kurso doktorantas Mantas Dilys – Lietuvoje gerai žinomas trišuolininkas. „Profesionalaus sportininko karjerą jau baigiau, šiuo metu kiek daugiau prisidedu prie sporto renginių organizavimo, taip pat treniruoju jauną trišuolininką, perduodu jam savo patirtį. Pats treniruojuosi jau tik tiek, kad jausčiausi gerai. Nors šiemet Lietuvos studentų pirmenybėse trišuolio rungtyje dar laimėjau 3-ią vietą, startuodamas iš nepilno įsibėgėjimo“, – pasakoja Mantas.
Lengvaatlečių šeimoje užaugęs vaikinas sportuoti pradėjo dar vaikų darželyje, kuriame gydomosios kūno kultūros metodistė padovanojo svarmenis už aktyvumą. Vėliau mokykloje išbandė plaukimą, krepšinį, 5–7 klasėse – orientacinį sportą, galiausiai – lengvąją atletiką. „Trišuolį pasirinkau, nes pasiūlė tėtis. Treneriui leidus, pabandžiau ir nugalėjau tarptautinėse jaunių varžybose. Keletą metų buvau daugiakovininkas (dešimtkovė) ir trišuolininkas, bet nusprendęs siekti aukštų rezultatų, turėjau pasirinkti. Šuoliai buvo mano stiprioji pusė, gerai sekėsi šokti į tolį (7,57 m), į aukštį (2,10 m) bei trišuolį (16,68 m)“, – asmeninius pasiekimus vardija jaunasis VU KHF mokslininkas, itin aktyviai sportavęs 2007–2011 m. Per visą sportinę karjerą Mantas ne kartą dalyvavo Europos ir pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose, atstovaudamas Vilniaus universitetui 5 kartus tapo SELL (Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos universiada) žaidynių čempionu, o 2010 m., nušokęs 16,10 m, pasiekė šių žaidynių rekordą. Pasak jo, trišuolio rungtis reikalauja ypatingai sunkaus darbo, geros koncentracijos ir fizinio pasirengimo. Ne visi ryžtasi kultivuoti šią lengvosios atletikos rungtį, tačiau būtent tuo trišuolis ir patraukė iššūkių nebijantį sportininką.
Net dvylika kartų Lietuvos čempionu tapęs Mantas Dilys po sunkių treniruočių vakarus leisdavo su knyga rankose ar prie kompiuterio, tačiau tai, kaip teigia pats pašnekovas, daugiau skirta saviugdai, o ne pramogai. Tokį požiūrį į gyvenimą suformavo būtent profesionalus sportas. „Sportuoti verta dėl to, kad tai visų pirma ugdo charakterį, stiprina valią, formuoja įgūdžius, skatina siekti tikslų ir būti socialiai aktyviam, gerina nuotaiką, galų gale, tai – puiki saviraiškos forma. Manau, kad žmogui apskritai svarbu turėti užsiėmimą, kuris padėtų save realizuoti. Tai gali būti ir poezija, šokiai, muzikavimas, piešimas ar dar kažkas panašaus“, – įsitikinęs Mantas.
Komentarų: 1
2023-03-30 10:09
TautvilėJei vaikas nuo mažens ypatingai domisi kažkokia veikla, kad ir sportu, reikia leisti jam visą tai patirti. Mūsų sūnus nuo pat mažens žaidė šachmatais. Šiais metais jau baigs universitetą. Mažylis susidomėjo motokrosu. Tad ieškome pradžiai pigesnio motociklo heradas.lt jei patiks, keliausime tuo keliu, nors nė vienas giminėje nėra tos šakos entuziastas. Vaikai turi eiti savo keliu, o ne tėvų išmintu, tuomet ir specialybę sugeba patys pasirinkti ir vėliau priimti savo sprendimus gyvenime.