Vilniaus universiteto bibliotekos Orientalistikos skaitykloje galima rasti vertimus iš visų Orientalistikos centre dėstomų kalbų (japonų, kinų, arabų, farsi, hindi, sanskrito, turkų, korėjiečių).

Galimybę susipažinti su Azijos kultūromis be kalbų tarpininkių, kokia ilgą laiką buvo rusų kalba, OC direktoriaus pavaduotojas studijoms doc. dr. Valdas Jaskūnas vadina „nacionalinio pasididžiavimo reikalu“. Pirmąjį vertimą kadaise atliko doc. Dalia Švombarytė – tai tekstai iš senąja kinų kalba parašyto Laozi traktato „Dao kelias“. Vėliau kaip iš gausybės rago pabiro kitų klasikinių tekstų vertimai: prof. habil. dr. (HP) Audriaus Beinoriaus versti fragmentai iš sanskritu parašytų skirtingų upanišadų ir budistinis tekstas „Dhammapada“, verstas iš pali kalbos. Vos pernai pasirodė doc. dr. V. Jaskūno iš sanskrito išversta poema „Gytagovinda“. Taip pat minėtina ir šiuolaikinė literatūra: OC absolventai ir dėstytojai verčia Haruki Murakami kūrybą.

Vertimų iš originalo kalbos skaičius auga, bet kaip didžiausias kliūtis doc. dr. V. Jaskūnas išskiria leidyklų politiką ir tokių tekstų publikavimo nelaikymą rimta moksline produkcija. Vertimas reikalauja didelio asmeninio indėlio, ir kai ne visuomet už tai yra atlyginama, tai atbaido mokslininkus. Dėl mažos rinkos Lietuvoje beveik nėra žmonių, kurie galėtų pragyventi vien tik iš vertimų – tai būna tiesiog profesinė veikla ar laisvalaikio leidimo forma. Pavydžiui, doc. D. Švambarytė „Sakmę apie princą Gendži“ verčia jau 10–15 metų ir publikuoja fragmentais. Dažnai šio XI a. japonų literatūros kūrinio vertimas yra laikomas viso gyvenimo darbu, reikalaujančiu tiek susikaupimo, tiek kruopštumo.

Dažniausiai klasikiniai kūriniai yra verčiami savo iniciatyva, o populiarių rašytojų, kaip H. Murakami ar Orhano Pamuko, vertimus užsako leidyklos. Rinkodaros požiūriu XII a. sanskrito tekstų autoriai neprilygsta Nobelio literatūros premijos laureatams, tad ir leidyklų, kurios užsakytų klasikinių tekstų vertimus, Lietuvoje dar nėra. Tam, kad tokios atsirastų, anot doc. dr. V. Jaskūno, impulsą galėtų duoti valstybinė programa, sutelkta į nacionalinę edukaciją ir orientuota į tokių šalių kultūros pažinimą naudojantis pirminiais šaltiniais. Kai to imasi komercinės leidyklos, viskas būna nukreipta į pelną, todėl Lietuva vis dar neturi tokių pasaulinės literatūros paveldo šedevrų kaip „Mahabharata“ ar „Ramajana“.

Lietuvoje, kurioje klasikinių Azijos tekstų vertimų nėra daug, šis darbas kiekvienam orientalistui tampa ir iššūkiu, ir galimybe kitiems suteikti žinių apie gerai pažįstamą kultūrą. Tekstų skaitymas padeda tiesiogiai susidurti su pačiomis seniausiomis civilizacijomis. Tad tokią atsakomybę ir jaučia didžiausias Azijos studijų centras Baltijos šalyse – dalytis tuo, ką daro, su visuomene, kuriai tai gali būti naudinga.

Jau apie dešimt metų yra kaupiama japonų literatūros antologija, kurią sudaro daugybė tekstų fragmentų arba nedidelės apimties kūrinių, išverstų skirtingų kartų OC studentų. Planuojama, kad ši antologija bus išleista po kelerių metų.