Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros mokslininkai analizuoja įvairių visuomenės grupių trauminės patirties, psichologinės sveikatos ir įveikos veiksnius socialinių transformacijų kontekste. Kalbamės su  projekto vadove prof. habil. dr. Danute Gailiene apie keliamus tyrimų klausimus ir šių tyrimų svarbą Lietuvai.

Kuo svarbu Lietuvai šis tyrimas, nagrinėjantis gyventojų patirtis ir savijautą socialinių transformacijų kontekste?

Tokie tyrimai svarbūs mūsų kultūrai. Tam, kad kultūra būtų gyva, gili, ir tam, kad mūsų savimonė būtų brandi, o ne infantiliška arba apimta kultūrinių kompleksų, ji turi gebėti įprasminti ir reflektuoti savo istoriją. Nuo to priklauso ir visuomenės tapatumas, brandumas, taip pat ir kūrybingumas. Jeigu visuomenė brandi, tai ji ir kūrybinga. Vadinasi, galima kurti, o ne tik gyventi su praeities vaiduokliais arba nuo jų gintis, nepripažinti. Taigi tyrimas svarbus bendrajam mūsų brendimui, žiūrinti plačiai. Žiūrint siauriau, moksliniam diskursui svarbu tyrinėti, kaip visuomenė reaguoja į radikalias istorines transformacijas. Praktiniu aspektu – diferencijuotos žinios apie skirtingas visuomenės grupes būtinos, planuojant veiksmingas pagalbos ir prevencijos strategijas.

 Kokios šio projekto pagrindinės idėjos? Ką norima tyrimais atskleisti?

Idėjos kilo iš mūsų ankstesnių traumų tyrinėjimų, kai vykdėme tyrimą apie represuotų žmonių traumavimą. Tada tyrėme konkrečias grupes, kurios yra įvardytos kaip nukentėjusios ir represuotos. Buvo kilę rūpesčių, kaip pagal griežtus traumų kriterijus atskirti, kurie žmonės tikrai patyrė traumas, o kurie tiesiog kažkaip gyveno. Tai buvo griežtai diferencijuotas tyrimas, bet kalba juk visą laiką yra apie visuomenę, apie laikotarpį, kuriame gyvenome ir iš kurio ir kilo visos tos problemos. Jau tada dirbdami visą laiką galvojome, kad kai tik šitą darbą padarysime, tai reikės į viską pasižiūrėti plačiau. Plačiau tai reiškia: o kaip visa visuomenė? Kaip tai veikia visus žmones? O  tie, kuriuos mes laikėme nerepresuotais, juk jie irgi gyveno režime. Režimas nepalieka nepaliesto nė vieno žmogaus: palietė visas šeimas, ir tai truko dešimtmečius. Tas klausimas, į kurį orientavomės, buvo jau ne tiek retrospektyvus, kiek – o po to kas buvo? Ar pasibaigė režimo poveikis? Kokios yra skirtingos visuomenės grupės? Pagal amžių ar pagal patirtį, kad ir istorinę, ar mes skiriamės? Kokius prisitaikymo būdus naudojame tie, kurie pragyveno visą sovietmetį? Kažkaip išmokome elgtis, nes gyvenimas taip vertė elgtis. Ar pasinaudojo tie žmonės laisve? Tuos visus klausimus pamėginome į šį projektą sudėti ir suformuluoti kaip mokslinio tyrimo klausimus.

Nors nepriklausomybė atkurta jau prieš daugiau nei 20 metų, tačiau vis tiek tenka pripažinti, kad sovietų okupacijos laikotarpis paliko ryškią žymę, kurią Lietuvos visuomenė jaučia iki šiol?

Taip, galima taip sakyti. Objektyvūs faktai rodo, kad dabartinė visuomenė nėra sveika ir laiminga. O objektyvūs faktai – tai įvairūs rodikliai: sveikatos, ligų, girtavimo, savižudybių paplitimo. Čia yra suminiai visuomenės rodikliai, už jų stovi kažkokia labai svarbi realybė. O paskui jau yra visokios subtilesnės refleksijos filosofų, istorikų, rašytojų, kurie irgi pradeda kelti žinią, kad režimo įtaka dar nepasibaigė. Tais metais, kai mes atgavome nepriklausomybę, kažkas nepasibaigė. Visi tie subtilesni duomenys sako, kad kažkas svarbaus dar tęsiasi. Jeigu tai būtų šiaip sau istoriniai atsiminimai, tai būtų galima sakyti, kaip ir kai kurie kolegos linkę sakyti, kad nereikia žmonių kreipti į praeitį, reikia žmones kreipti į ateitį. Tarsi kur žmogaus galvą pasuksi, ten jį ir pakreipsi. Bet jeigu  truputį giliau žiūri, tai poveikis yra ir dabar. Gal slopina mūsų kūrybingumą, gal nuodija mūsų santykius, gal  laiko mus dvigubu. Kodėl mes sakome, kad apgaudinėti negražu, o kontrabanda mielai naudojamės ir pateisiname? Tokių disonansų visuomenėje yra. Mes, psichologai, žiūrėdami iš savo bokšto, tyrimais galime atrasti kai kurių įžvalgų, nesakau, kad atsakymų, bet kai kurių idėjų, įžvalgų. Ir moksliniu požiūriu man visuomet labai knietėjo tokia unikali mūsų istorinė patirtis, ir kaip gaila, kad į ją nėra tokios aktyvios mokslinės reakcijos. Tai gana unikali patirtis, kurią perprasti, mano nuomone, reikia rimtų tyrimų.

Ar galime svarstyti ir apie tai, kad žmonės, tiesiog gyvendami okupuotoje Lietuvoje, nebūtinai tiesiogines traumas patirdami, galėjo patirti tokių išgyvenimų, kurie darė įtaką jų psichologinei gerovei?

Taip, ir apie tai. Nes jau ir mūsų ankstesnio projekto duomenys rodė, kad mūsų šalyje netraumuoti žmonės pagal artimųjų netekčių skaičių, nerimo lygį ir kai kurias kitas charakteristikas priartėjo prie kitų šalių traumuotų žmonių grupių. Tai čia pagal duomenis. O realybėje ir sveikas protas sako, kad negali jie būti traktuojami kaip laisvi, laimingi ir nieko nekentėję. Tą norisi subtiliau parodyti, nebūtinai ligos ar traumos kategorijomis, bet gal daugiau tokiomis universaliomis psichologinėmis kategorijomis, kurios visiems žmonėms svarbios, kaip psichologinis tapatumas, kūrybingumas, optimizmas. Ir dėl to į šį tyrimą įtraukta ir trečia grupė, kurios kriterijus yra gimę po nepriklausomybės atkūrimo, kad pažiūrėtume, ar yra kokių nors charakteringų dalykų.

Ar galima teigti, kad tam tikru aspektu šis tyrimas gali prisidėti prie savižudybių prevencijos Lietuvoje?

Galima, mes labai tikimės. Mes, kaip specialistai, žinome, kad kuo daugiau ir kuo subtiliau žinai apie grėsmes, kurios didina suicidinę riziką, tai tuo adekvačiau gali padėti. Moksle mes dažnai kalbame, kad nėra lietuviško mokslo, nėra angliško mokslo – mokslas yra mokslas. Ir mūsų socialiniuose moksluose nėra labai daug tokių dalykų, kurie kultūriškai būtų nulemti: vis dėlto labai daug yra universalių dalykų, ir todėl, kai darome tyrimus, turime žiūrėti į  bendrą mokslo kontekstą. Bet yra vis daugiau žinių ir įrodymų, kad kultūrinis arba sociokultūrinis aspektas savižudiškam elgesiui yra labai svarbus. Todėl mes tikrai galime sakyti, kad kol  savo šalies specifinių prielaidų, konsteliacijų ir veiksnių nežinosime, tai iš niekur parsivežti geros programos, deja, negalėsime. Jeigu būtų viena gera programa, tai ją ir tiražuotų. Kiekviena šalis susidaro savo savižudybių prevencijos planą, nes daug veiksnių yra susiję būtent su socialine ir kultūrine situacija. Savižudybėms daro įtaką pastarojo laiko istorinės sąlygos, o ne kelių šimtų metų senumo lietuviški papročiai. Tai turime pažinti, išsiaiškinti. Ir iš tikrųjų labai įdomu tokį tyrimą planuoti – bent jau yra viltis, kad nemažai rūpinčių dalykų bus galima atrasti, pasakyti, nes jie svarbūs. Neapleidžia toks gilus tikėjimas, kad tai tikrai yra svarbu.

VU Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros mokslininkai 2013–2015 m. vykdo Lietuvos mokslo tarybos paremtą projektą „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę.