Buvome išskirtiniai jau 1957 m. stodami į universitetą, nes mūsų kursas pirmą kartą buvo renkamas be rusų grupių ir mums nebegrėsė visasąjunginiai paskyrimai. Tai rektoriaus prof. J. Bulavo nuopelnas.

Konkursas buvo didžiulis net tarp medalininkų ir labai gerai baigusių felčerių mokyklas absolventų. Mandatinė komisija pokalbių metu atrinko studijuoti Medicinos fakultete: 88 išrinktieji tapome pirmo kurso studentais. Visi degėme noru tapti gerais gydytojais, sukaupti daug žinių, kad galėtume padėti kenčiančiam žmogui, visi mokėmės daug ir gerai.

Mūsų Mokytojai

Tuometė atmosfera universitete buvo kupina idealizmo siekti mokslo aukštumų, visapusiškai tobulintis. Humanitarinė aplinka buvo formuojama rektoriaus prof. Jono Kubiliaus su pagarba universiteto dėstytojams ir kiekvienam iš mūsų. Jautėmės laisvi ir drąsūs. Tačiau, reikia pripažinti, sistema visus laikė savo gniaužtuose.

Su didžiule pagarba minime savo mokytojus, profesorius ir dėstytojus. ,,Dekanas profesorius Salezijus Pavilonis – eruditas, reiklus, jo elegancija ir povyza versdavo mus pasitempti. Dėkokime likimui ir tegul kiti mums pavydi“ (Miglute Gerdaitytė). ,,Didžiausią prisiminimą paliko 1959 m. kovo 8 d. atlikta širdies užsiuvimo operacija. Buvome II kurse. Pirmojoje tarybinėje ligoninėje naktį tą operaciją atliko doc. Algimantas Marcinkevičius. Nuo tada man chirurgo rankos – Dievo rankos. Po to ilgai žiūrėdavau į A. Marcinkevičiaus rankas ir negalėjau suvokti, kokios jos stebuklingos. Tą naktį nusprendžiau būti tik chirurgu“(Stasys Gaigalas).

Mūsų numylėtiniai, dažniausiai minimi – doc. P. Baublys, prof. P. Čibiras, prof. A. Dirsė, doc. M. Horodničienė, dr. Č. Kunevičius, prof. J. Lelis, prof. M. Marcinkevičius, prof. A. Marcinkevičius, doc. A. Valinskas, prof. H. Polukordas, prof. S. Pavilonis, prof. J. Serapinas, prof. L. Steponaitienė, prof. A. Sučila.

Studentiškas gyvenimas buvo nesvetimas

Pirmavome ne tik moksle, bet ir sporte, skynėme laurus krepšinio, tinklinio, rankinio, orientacinio sporto, lengvosios atletikos, teniso, meninės gimnastikos varžybose, ne tik universitete, bet ir mieste ir Lietuvoje. O jeigu kuriose varžybose nedalyvaudavome – buvo svari priežastis. Štai ką rašo Violeta Repšytė: ,,Aš su kurso draugais Gerardu Aleksaičiu ir Jonu Bagdonavičiumi perplaukėme Nemuną. Sužinojęs dekanas liepė dalyvauti plaukimo varžybose, o aš atsisakiau sakydama, kad man baseine startuoti neteko, moku tik nuo kranto. Dekanas vos tramdydamas juoką pasakė: ,,Suprantu. Priežastis rimta.“ O slidžių žygiai ir masinis turizmas…

Be mūsų kurso saviveiklininkų, ypač kapelos, vadovaujamos Romo Dobrovolskio, neapsieidavo nė vienas fakulteto vakarėlis. Mūsų ansambliokai Violeta Repšytė (pranešėja), Gintautas Česnys, Giedrius Uždavinys (solistai), Meilė Černiauskaitė, Romualdas Dobrovolskis garsino universitetą ir Lietuvą.

Talkos kolūkiuose mus suartino, dirbome stropiai ir studentiškai linksmindavomės – patys kepdavome duoną, net naminės iš ruginių miltų išsivarydavome. Vasaromis statėme Meškuičių ligoninę ir pastatėme. Miglutė Gerdaitytė, Meškuičių ligoninės vyriausioji gydytoja, rašo: ,,Iki dabar jaučiu didžiulį dėkingumą kurso, artimiausių kursų draugams ir teisininkams, kurie statė ligoninę. Antrojo aukšto plytoje, pačiame fasado viduryje, iškaltos raidės ,,VVU“, ryškios jau daugiau nei 50 metų. Nuo ligoninės atidarymo 1962 m. iki dabar nebuvo nė vienos dienos, kad ligoninė nedirbtų.“

Šunybių taip pat iškrėsdavome. Visi prisimename, kai okupavome visą troleibusą, kad nuo fakulteto greitai nuvežtų į Antakalnio klinikas, kad nepavėluotume į paskaitą, kai užsibarikadavome patologinės anatomijos muziejuje. Dekanas prof. S. Pavilonis mums buvo atlaidus, bet jo išvadas įsimindavome ilgam.

Praktikos po IV ir V kurso vasarą rajono ligoninėse buvo didžiulė savarankiško darbo mokykla, kuri leido pajusti gydytojo atsakomybę ir atskleisti žinių stoką. Todėl rugsėjo mėnesį, grįžę į fakultetą, kibdavome į mokslus dar smarkiau.

1963 m. pavasarį baigėme studijas ir liepos 1 d. gydytojo diplomai buvo įteikti 92 absolventams (studijų metais buvo priimta studentų iš Kauno veterinarijos akademijos ir Sibiro institutų). Penkiems iš mūsų buvo įteikti diplomai su pagyrimu. Paskyrimus gavome į įvairias Lietuvos ligonines, poliklinikas ir ambulatorijas.

Kas mes esame po 50 darbo metų

Nė vienas neišdavė medicinos, visi siekė profesinių aukštumų ir jų pasiekė. Visi mūsų kurso gydytojai – aukščiausios kategorijos, su gerų gydytojų reputacija, kurią užsitarnauti dar sunkiau, nei kategoriją gauti.

Amžinasis atminimas dvidešimčiai išėjusių kurso draugų, nespėjusių įgyvendinti visų savo siekių ir sumanymų: tai Jadvyga Garbuzaitė-Zabukienė, Rimas Ginetis (žuvo greitosios pagalbos mašinoje), Lina Pinigytė-Ivaškevičienė, Giedrius Pakonaitis, Vladas Šimkūnas, Antanas Vilhelmas Nicijauskas, Rudolfas Krisinas, Pranas Sudaris (žuvo greitosios pagalbos mašinoje), Vlada Urbonaitė-Astrauskienė, Ada Savičiūtė, Mečislovas Andreika, Žana Povilėnaitė, Antanas Ajauskas, Alfonsas Navickas, Gintautas Česnys, Leonas Guobužas, Rima Paulavičiūtė-Balevičienė, Petras Okas, Balys Miliauskas ir Stasys Jakubauskas.

Kursas buvo vieningas ir išliko – kas penkeri metai susitinkame, kartą per mėnesį pietaujame kartu, kas gali ir yra Vilniuje. Mus vienija bičiulystės dvasia ir principas padėti draugui ir jo pacientui. Tai patikrinta šimtus kartų.

Dirbome įvairiose medicinos srityse ir skirtingose Lietuvos vietose. Turime 11 vidaus ligų gydytojų, 8 chirurgus, 6 vaikų gydytojus, 5 tuberkuliozės specialistus, po 4 nervų ligų gydytojus, rentgenologus, otolaringologus, po 3 okulistus, akušerius ginekologus, epidemiologus, po vieną du kitų specialybių gydytojus.

Kai pradėjome dirbti, grafikų, ypač poilsio dienomis, laikytis negalėjome ir nebuvo įprasta. ,,Bėgau, kai paskambindavo ar pabelsdavo į langą ar duris, klampojau į vienkiemių sodybas, klimpdavau į purvynus, sniegynus, grįždavau vėlai, naktimis eidavau pas ligonius. Tačiau kad ir kaip buvo sunku, profesija buvau patenkinta. Didelė laimė, kai esi reikalingas, kai gali padėti ligoje“, – sako M. Gerdaitytė.

Mums teko dirbti laikotarpiu, kai medicinos mokslas sparčiai vystėsi ir norėjome būti jo sūkuryje. Geležinė uždanga neleido tiesiogiai kontaktuoti su užsieniu ir semtis patirties, tačiau skatino mūsų išradingumą. Naujų medicinos sričių pažanga, ypač širdies ir kraujagyslių chirurgijos, užvaldė didelę dalį kurso draugų, todėl galime didžiuotis, kad mūsų indėlis į šią medicinos sritį Lietuvoje nemažas (prof. G. Uždavinys, prof. E. Barkauskas, doc. D. Čepaitė-Triponienė, doc. E. Kosinskas, dr. B. Balčiūnaitė, gyd. B. Adomonytė ir šviesaus atminimo dr. L. Pinigytė-Ivaškevičienė).

O kas nežino prof. Gintauto Česnio įnašo į antropologijos mokslo barus, prof. Algimanto Raugalės pediatrijos vadovėlių, pažangių prof. Janinos Didžiapetrienės onkologijos metodų, dermatologijos, psichiatrijos, rentgenologijos (radiologijos), otolaringologijos, okulistikos specialistų darbų!

Mūsų kurso vizitinė kortelė

Medicinos mokslo daktarų (kandidatų) – 28, habilituotų daktarų – 8, Vilniaus universiteto docentais tapo  11, profesoriais – 8, akademikais – 2. Vilniaus universitete dėstė 22, Kauno universitete – vienas.

Lietuvos valstybinės mokslo premijos laureatais tapo: prof. Giedrius Uždavinys už širdies operacijų dirbtinėje kraujo apytakoje plėtojimą (1979); prof. Egidijus Barkauskas ir doc. Dalia Triponienė (Čepaitė) už ,,Kraujagyslių ligų diagnostikos ir chirurginio gydymo pasiekimus Vilniaus universitete“ (1985); prof. Algimantas Raugalė už darbų ciklą ,,Vaikų ligų klinika, diagnostika, gydymas, profilaktika (1973–1993) ir vadovėlį ,,Klinikinė pediatrinė farmakologija (1987); prof. Gintautas Česnys už darbų ciklą ,,Lietuvos etninės antropologijos pagrindų sukūrimas“ (1989); prof. Janina Didžiapetrienė – už darbą ,,Fotosensibizuota navikų terapija: fiziniai, biocheminiai, ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai (1986–2000) (2002); doc. Eugenijus Kosinskas, prof. Giedrius Uždavinys – ,,Išeminės širdies ligos ir dėl jos kilusių komplikacijų diagnostikos, intervencinio ir chirurginio gydymo įdiegimas ir tobulinimas Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre 1971–2004 m.“ (2006).

Publikuota tūkstančiai mokslo darbų – vien prof. Janinos Petrauskaitės-Didžiapetrienės – 400, prof. Gintauto Česnio – 300, prof. Egidijaus Barkausko, doc. Dalios Čepaitės-Triponienės, prof. Giedriaus Uždavinio – daugiau kaip 200 ir daug kitų.

Valstybinius apdovanojimus gavo: pirmuosius jubiliejinius medalius, skirtus Lenino 100-osioms gimimo metinėms – I. Kačanauskaitė, N. Bigaitė, D. Pupeikytė, K. Baršauskas; Garbės ženklo ordinu ir nepriklausomybės ordinais apdovanota Miglutė Gerdaitytė; Česlovas Gutauskas pirmasis apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi už nuopelnus Lietuvai; Algirdas Dembinskas už pasiekimus medicinoje apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi; Dalia Triponienė  Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje; Gintautas Česnys  už nuopelnus Estijai apdovanotas Estijos Marijos Žemės V laipsnio ordinu; Giedrius Uždavinys – Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius.

Už nuopelnus Vilniaus miestui Šv. Kristoforo apdovanojimai įteikti A. Raugalei ir D. Triponienei. Dešimtys apdovanoti nusipelniusio gydytojo garbės vardais, o padėkų ir pažymėjimų – šūsnys.

Medicinos mokslinėms draugijoms pirmininkauja ar pirmininkavo 9, katedrų, klinikų, centrų vadovais buvo 8, Lietuvos sveikatos apsaugos ministru buvo 1, Vilniaus universiteto prorektorius – 1, Medinos fakulteto dekanas – 1 (dvi kadencijos), prodekanai – 3, ligoninių vyriausieji gydytojai – 12.

Kursas ir ne tik kursas didžiuojasi Nepriklausomybės akto signatare Miglute Gerdaityte, jau 50 metų dirbančia Meškuičių ligoninės gydytoja.

Amžina garbė tenka Gintautui Česniui už paminklą daktarui Vincui Kudirkai Vilniuje.

Mūsų kurso gydytojai aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, Baltijos kelyje stovėjo visi, kas tik galėjo, įvairiose Lietuvos vietose, budėjome sunkiausiomis 1991 m. sausio 11-osios, 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje naktimis.

Išlikome vieningi, puoselėjantys humanizmo tradicijas, vertinantys sąžiningumą, meilę žmogui. Susitikimų džiaugsmas reguliariai kas penkeri metai būna didelis.

Mūsų kurso leidiniai – knyga ,,Žmonių sveikatai pašvęsti gyvenimai“ ir laikraštis ,,Mums – 45-eri“ perteikia neblėstančią mūsų kurso energiją ir kūrybą.

Čia tik dalelė mūsų gyvenimo, darbo ir mūsų šeimų gyvenimo.

„Mes – visada gydytojai“

,,Renkantis specialybę pirmiausia galvoti reikia, ar tinku tam darbui. Besirenkančiam ekstremalias specialybes medicinoje kartelė turėtų būti labai aukštai iškelta“, – rašo gydytojas chirurgas Gerardas Aleksaitis.

,,Gydytojai – ne paslaugų teikėjai, kaip dabar kvalifikuojama. Nuo to priklauso ir požiūris į savo pareigas, atsakomybė, santykis su žmonėmis. Mes visada gydytojai, t. y. žmonių pagalbininkai kilus įvairiausių bėdų. Taip turėtų būti“, – rašo doc. dr. Gražina Juodkaitė.

Axelio Munthe`s mintis geriausiai apibūdina mūsų kursą: ,,Tik universitete įprasta rūšiuoti žmones ir dėti prie jų vardų visokias raides, gydytoją apibūdina jo sugebėjimas atlikti pareigą iki galo garbingai, su meile artimui. Viską, ką atiduodate žemėje, Jums saugoma danguje, o viskas, ką pasiliekate, žūsta.“