Vilniaus universiteto komanda Lietuvos universitetų žinių lygoje „Lyderiai“ jau trečią kartą iškovojo pagrindinį žaidimo prizą – krištolinę piramidę, laikomą lyderystės simboliu. Tiesa, pernai nugalėjo VU Matematikos ir informatikos instituto komanda.

VU komandos nariai – Saulė Dževečkaitė iš Teisės fakulteto (I k.), Edvinas Stankevič iš Chemijos fakulteto (IV k.), Ignas Stanionis iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) (II k.) ir absolventai, apgynę daktaro disertacijas, Kiril Lanevskij iš Gamtos mokslų fakulteto (GMF) bei komandos kapitonas Liutauras Gudžinskas iš TSPMI. Kai kuriose laidose jiems talkino dar 4 jaunuoliai: Jurij Danilov iš GMF (IV k.), Matas Geležauskas iš Užsienio kalbų instituto (I k.), TSPMI absolventas Antanas Manstavičius ir GMF absolventė Giedrė Užkurėlytė.

Nugalėtojams – konfeti lietus

„Tai buvo triumfo akimirka, kai finalo metu paaiškėjo, kad jau varžovai mūsų nebepasivys, ir iš studijos lubų pasipylė konfeti“, – finalą prisimena L. Gudžinskas. E. Stankevič mano, kad net ir atjaunėjusi VU komanda buvo per stiprus priešininkas visoms kitoms universitetų komandoms. „Prieš paskutinį, trečią, turą žinojome, kad mums reikia viso labo atsakyti į du klausimus ir taip pelnysime išsvajotą pergalę, kuri, atrodė, jau čia pat. Varžovai, kaip ir tikėtasi, puolė atsakinėti į greituosius klausimus iš karto, pernelyg nepagalvoję, ir tai leido mums ramiai bei užtikrintai sudeginti pirmus du klausimus ir sulaukti, kol skirtumas tarp komandų taps nebepanaikinamas“, – įspūdžiais dalijasi E. Stankevič.

Mūsiškiai įveikė pirmą kartą finale žaidusius Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) atstovus.  Iš viso šį sezoną VU komandos sąskaitoje – 12 pergalių ir 4 pralaimėjimai.

Maloni atsakomybės našta

VU komandos nariai tvirtina jaučiantys didelę atsakomybę, nes atstovavo seniausiam Lietuvos universitetui. L. Gudžinskas patikina, kad į žaidimą buvo žiūrėta profesionaliai, jam daug ruoštasi. Tad patekimas į finalą nebuvo atsitiktinis.

K. Lanevskij antrina, kad jei jau komanda kelia aukštą tikslą, tai atsakomybės naštos niekaip neišvengsi. „Ji tampa natūrali, tad bet koks pralaimėjimas, bet koks nesėkmingas rezultatas verčia nusiminti, o pergalė tampa praeinamu standartiniu dalyku. Galbūt silpnesnėms komandoms pergalės teikia daugiau džiaugsmo, bet viską atperka, jei pavyksta pasiekti galutinį teigiamą rezultatą“, – įsitikinęs biochemijos mokslų daktaras K. Lanevskij.

I. Stanionis su S. Dževečkaite šioje komandoje – naujokai. „Atsakomybę iškart pajutau per atrankas, kurias organizavo komanda“, – prisipažįsta I. Stanionis. Jis priduria, kad atsakomybės naštą didina narių disciplinuotumas, žinojimas, kaip reikia žaisti, atstovavimas VU. „Komanda kiekvieną kartą ir suteikia atsakomybę, kuri leidžia laikytis disciplinos ir pasiekti tokių rezultatų“, – gerų žodžių kolegoms negaili I. Stanionis. Anot E. Stankevič, VU komandai stiprybę suteikia tai, kad surinkti skirtingų fakultetų atstovai. Kitos komandos paprastai sudarytos iš kurio nors vieno fakulteto studentų ar absolventų.

Dvejopas pasiruošimas laidoms

VU komandos kapitonas, socialinių mokslų daktaras L. Gudžinskas pasakoja, kad ruošimasis filmavimams buvo dviejų tipų. Vienas jų – ankstesnių „Lyderių“ laidų žiūrėjimas. „Susirinkdavome kartu tam, kad jas peržiūrėtume. Mėgindavome atsakyti į prof. Alfredo Bumblausko užduodamus klausimus, kad žinotume, kiek pelnome taškų. Kartais tų laidų pritrūkdavo, nes per kiekvieną treniruotę peržiūrėdavome mažiausiai dvi“, – teigia L. Gudžinskas.

Nariai dalyvaudavo protų kovose, rengiamose įvairiuose baruose mieste, taip pat VU protmūšyje, kuris yra panašus į „Lyderius“. VU studentai it susitarę tvirtina, jog tam, kad turėtum gerą protinę formą, reikia nuolat spręsti klausimus ir taip išlaikyti atitinkamą smegenų režimą. Kartais vienas kitas klausimas pasikartodavo. Tai irgi svarbu, nes gali daug ką nulemti. Žinoma, tokiuose žaidimuose pralaimėjimai yra neišvengiama proceso dalis. „Pralaimėjimas visada skaudžiausias tada, kai žinai, kad pergalė buvo čia pat. Tačiau ji atperka pralaimėjimo kartėlį“, – sako S. Dževečkaitė.

E. Stankevič šiemet pirmą kartą dalyvavo „Lyderiuose“. „Pirmo filmavimo klausimų nebeprisimenu. Pamenu tik kad drebėjo rankos, kojos. Jaučiausi taip, tarsi stebėčiau žaidimą iš šalies. Nustebau, kad jis labai greitai baigėsi. Tačiau kuo toliau žengdavome, tuo jausdavausi užtikrintesnis“, – prisimena Chemijos fakulteto ketvirtakursis.

Sėkmė – lyg per egzaminą

Nors žaidimas įvardijamas kaip universitetinių žinių lyga, tačiau nevertėtų pamiršti ir sėkmės faktoriaus, kuris kartais gali tapti lemtingas. Su tuo sutinka ir VU komanda. „Mano nuomone, sėkmė tokiuose žaidimuose svarbi. Ir finalas parodė, kad kova turbūt būtų buvusi daug įnirtingesnė, jei klausimai būtų išsidėstę kitaip“, – svarsto I. Stanionis. Jo teigimu, sėkmė dažniausiai nusisuka tuomet, kai tenka atsakyti į varžovų komandos užduotą klausimą. Jeigu disciplina nesuveikia, gali išgelbėti fortūnos šypsena. Klausimų, į kuriuos VU komanda gebėtų atsakyti iš karto, pasitaikė nedaug.

L. Gudžinskas fortūnos šypsnį intelektiniuose žaidimuose lygina su sėkme per egzaminą: „Tarkime, reikia išmokti šimtą bilietų. Gali mokėti 90 ir gauti tokį klausimą, kurio neišmokai. Kitas mokės 10 ir gaus tokį, kurį išmoko. Galutinis rezultatas toks, kad tas, kuris mažiau mokėsi, bet kuriam pasisekė, gaus geresnį pažymį.“ Kartais ir atsitiktinis, gatvėje išgirstas faktas gali nulemti tolesnę žaidimo eigą. „Yra tam tikras fatalistinis momentas, kuris pajėgus psichoterapiškai atlikti savo vaidmenį, nuimti nereikalingą įtampą ir leisti žaisti taip, kaip išeina“, – reziumuoja L. Gudžinskas.

Paklausti, ar negaila, kad krištolinė piramidė stovi ne kiekvieno komandos nario namuose, o VU rektorate, žaidimo nugalėtojai tvirtina, kad nė kiek negaila. Jie juokauja, kad priešingu atveju piramidę būtų sunku pernešti iš vienos kambario vietos į kitą, be to, reikėtų valyti dulkes… E. Stankevič sako, kad ši piramidė yra tai, kas juos visus vienija, dėl ko jie žaidė šioje komandoje ir kam atstovavo. Tad pagrindinis „Lyderių“ prizas, narių manymu, turi likti universitete.

Kaip praturtino dalyvavimas žaidime?

Penkių pagrindinių komandos narių paprašėme pasamprotauti, ką jiems davė dalyvavimas universitetinių žinių lygoje „Lyderiai“:

S. Dževečkaitė: Man davė ne džiaugsmą, kad dalyvauju televizijos žaidime, bet bendravimą su intelektualiais žmonėmis. Tiek per filmavimus, tiek per treniruotes man būdavo svarbiau ne televizinis jaudulys, o girdėjimas, kaip žmonės mąsto, žongliruoja idėjomis, faktais. Buvimą su komanda laikau neįkainojama patirtimi.

K. Lanevskij: Paantrinsiu Saulei, nes šis projektas buvo tai, kas leido suburti iš ganėtinai skirtingų žmonių naują komandą. Malonu, kad su šiais žmonėmis pavyko ilgai ir sėkmingai bendrauti. Ir pats projektas man yra nauja patirtis. 

L. Gudžinskas: Malonius įspūdžius, gerai praleistą laiką, parodymą per televiziją (šypsosi).

E. Stankevič: Šį žaidimą galėčiau išskirti iš kitų, kuriuose tenka dalyvauti, todėl, kad čia esu pristatomas kaip VU komandos narys. Tiek mane susieja su šiuo universitetu, tiek ir aš gaunu progą atstovauti universitetui. Man tai – didelė garbė. Paantrinsiu Liutaurui, paminėdamas, kad tai, jog mane parodė per televiziją, labai pradžiugino mamą.

I. Stanionis: Žvelgiant pragmatiškai, susipažinau su studentais iš įvairių Lietuvos universitetų, pagilinau pažintis su VU studentais. Taip pat buvo labai smagu atsakyti į močiutės klausimą, kas naujo nutiko šią savaitę. Pasidžiaugiau, kad tapome „Lyderių“ čempionais (šypsosi). Norėčiau paminėti ir jaudulio prieš kamerą išnykimą, susipažinimą su grimo subtilybėmis.