Į jau antrus metus Vilniaus universiteto organizuojamą ir finansuojamą vasaros mokyklą atvyko 13 studentų iš Kinijos provincijos Liaoningo ir Pekino užsienio studijų universitetų. Pastarajame dėstoma lietuvių kalba. Dar 2 studentų sulaukėme iš Tailando Suratthani Rajabhat universiteto. Vasaros mokykla jau įsibėgėjo – ji prasidėjo liepos 22 d. ir truks porą savaičių – iki rugpjūčio 2 d.

„Pagrindinis mokyklos tikslas yra mokyti lietuvių kalbos, pažindinti su lietuvių kultūra, vykdyti bendrą kultūrinę veiklą. Galima išskirti ir marketingo tikslus: galbūt kas nors iš studentų susidomės Lietuva, studijomis Vilniaus universitete ir norės jame studijuoti magistrantūrą“, – sako Asta Dumšienė, tarptautinių ryšių koordinatorė. Beje, minėti Kinijos universitetai, kurių studentai atvyko į Vilniaus universitetą, tuo pačiu metu lietuviams siūlo kone identišką vasaros mokyklą, kurią taip pat visiškai finansuoja.

Pirmoji savaitė skirta intensyviems lietuvių kalbos kursams. Ilona Ružaitė iš Lituanistinių studijų katedros mokys pagrindinių frazių, padėsiančių lietuviškai susikalbėti kasdienėse, elementariausiose situacijose. „Antra savaitė skirta kultūrinei daliai – pažinti Lietuvą, gražiausius jos objektus. Stengiamės supažindinti ir su lietuviškomis tradicijomis, tad studentų laukia kultūrinė pamoka“, – pasakoja A. Dumšienė. Iš pradžių planuoti keramikos užsiėmimai, bet vėliau nuspręsta organizuoti vėlimą Lietuvos veltinio amatininkų gildijoje Molėtų rajone. Studentai taip pat lankysis Trakuose, Kernavėje, Kaune, Rumšiškėse, Anykščiuose, Druskininkuose.

Pasak A. Dumšienės, partnerystė su Kinija užsimezgė maždaug prieš 4 metus. Tačiau, pašnekovės teigimu, mainai su kiekvienu universitetu skirtingi: „Su vienu turime konkrečiai studentų mainus – keičiamės fiksuotu studentų skaičiumi. Su kitu universitetu keičiamės dėstytojais. Su pastaruoju bandome vykdyti ir studentų mainus.“ A. Dumšienės manymu, Vilniaus universitetui ryšiai su Kinija naudingi. „Tai plati rinka, turinti daug gabių studentų. Būtų šaunu daugiau jų pritraukti pilnoms, pavyzdžiui, magistro studijoms. Tam reikalingas didžiulis įdirbis. Nėra taip, kad spragtelėsim pirštais ir studentai iš Kinijos čia atvyks. Kinai yra specifinio mentaliteto, todėl jiems reikia ilgo bendravimo, kad įgytų pasitikėjimą“, – sako tarptautinių ryšių koordinatorė.

Neseniai užmegzti ryšiai su Tailandu, tad šiuo metu vyksta bandomasis bendravimas. Suratthani Rajabhat universitetas, parodydamas draugišką gestą, kviečia atvykti du mūsų studentus.

Beje, į Tailandą ar Kiniją išvykti gali ne tik studentai iš Orientalistikos centro. Reikia atsižvelgti į vieno ar kito universiteto siūlomas programas. Jeigu jos anglų kalba, vadinasi, programos prieinamos tiems, į kurių studijų programą įtraukta ši kalba. „Jeigu kursai anglų kalba riboti, o daugiau yra kinų kalbos, pagrindinė trauka bus iš Orientalistikos centro. Pavyzdžiui, Pekino užsienio studijų universitetas yra daugiakryptis. Laikinai studijuoti jame gali ir filologijos, ir kitų krypčių studentai. Viskas remiasi į tai, ką universitetas gali pasiūlyti anglų kalba“, – reziumuoja A. Dumšienė.

Pakalbinome porą vasaros mokyklos dalyvių, kurios sutiko pasidalyti įspūdžiais:

Cindy, Pekino užsienio studijų universitetas:

Vilniaus universitetas yra nuostabus todėl, kad turi seną istoriją, pastatai ir bažnyčia taip pat įspūdingi. Jie labai skiriasi nuo to, ką turime Pekine. Kinijos istorija taip pat ilga, tačiau gaila, kad negalime apsaugoti šalies kultūrinių vertybių. Čia senieji pastatai itin saugomi. Tai man daro įspūdį.

Džiaugiuosi, kad turime galimybę atvykti į Europą, į Lietuvą, bendrauti su vietiniais. Nors lietuvių kalba sudėtinga. Prieš tai esu studijavusi lotynų kalbą. Taigi atradau panašumų tarp abiejų kalbų. Manau, kitiems studentams dar sunkiau, nes jie nesimokė lotynų kalbos. Kinų ir lietuvių kalbos labai skiriasi. Štai anglų kalba ne tokia sunki ir panašesnė į mūsiškę. Tačiau lietuvių kalba skiriasi nuo anglų.

Vilniuje esame jau keletą dienų, daugiausia vaikščiojome po Senamiestį. Vilnius gana didelis, bet dar nebuvome jo priemiesčiuose. Mieste, kaip ir universitete, senieji pastatai taip pat gerai išlaikyti, saugomi. Čia gatvės skiriasi nuo esančių Pekine, nes ten dominuoja tiesūs, platūs keliai, kuriuose daug žmonių. Vilniuje pamačiau daugybę gatvelių, kuriose lengva pasiklysti (juokiasi). Vakar lankėmės Gedimino pilies bokšte, iš kurio grožėjomės miesto panorama. Pastebėjau, kad viena Vilniaus dalis modernesnė už kitas.

Norėjau daugiau sužinoti apie šios šalies kultūrą, žmones, nes domiuosi Vakarų kultūra, susirasti naujų draugų. Vertinu galimybę susitikti su vietiniais, bendrauti su jais. Manau, žmonės čia draugiški. Kai kurie net užkalbino gatvėje, teiraudamiesi, ar mums nereikia pagalbos.

Pekine didelis eismas, tad visada būna transporto kamščių. Dėl to piko valandomis sunku pereiti gatvę. Norėdami tai padaryti, turime rungtyniauti su mašinomis, kartais – brautis pro jas. Čia vairuotojai mandagūs, palaukia, kol pereisime gatvę. Tai taip miela, nors žinau, kad ir jie rytais skuba į darbą.

Ann, Tailando Suratthani Rajabhat universitetas:

Manau, lietuvių kalba gana sudėtinga. Mokydamasi jos, įdėjau daug pastangų, o ir dėstytoja labai padėjo. Stengėmės bendrauti tarpusavyje. Nors negalime laisvai komunikuoti, vis dėlto mėginome skaityti lietuviškai. Abėcėlė, kalbos skambėjimas visiškai skiriasi nuo mūsų kalbos. Tai man pasirodė didžiausias iššūkis. Savo kalboje turite linksnius, kurie tokie sunkūs. Tailandiečių kalba struktūros požiūriu primena anglų kalbą.

Šis universitetas toks gražus! Jo darbuotojai, jei ir nekalba angliškai, vis tiek mėgina padėti. Čia jaučiuosi kaip namie. Bendrabutyje taip pat visi stengiasi padėti. Lietuviai turi gerą širdį.

Įsimylėjau Vilniaus transportą (juokiasi). Čia vairuotojai, skirtingai nei Tailande, yra labai mieli. Pas mus, jeigu vairuotojai skuba, nepraleis pėsčiųjų, niekada nesustos prieš pėsčiųjų perėją. Todėl ne veltui Tailande populiarus posakis: „Eik arba mirk!“ Vilniuje vairuotojai, pamatę, kad norime pereiti gatvę, dažniausiai sustoja. Tai man labai patinka. Kaip ir senamiestis. Mano šalyje dominuoja šventyklos, mediniai namai. Čia kitaip. Padariau nemažai nuotraukų, kurias noriu parodyti savo šeimai. Manau, namiškiams patiks ir galbūt jie užsinorės čia bent kartą atvažiuoti.

Į Lietuvą atvykome todėl, kad studijuotume kalbos ir kultūros dalykus. Mano lūkesčiai apima paprasčiausių frazių išmokimą, kad galėčiau susikalbėti su vietiniais. Autobuse ėmiau dėkoti lietuviškai, o žmonės šypsojosi, išgirdę mūsų tariamus žodžius.