Ar lietuvis be išankstinio pasiruošimo sugebėtų susikalbėti su latviu? Vilniaus universiteto dėstytoja humanitarinių mokslų daktarė Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė sako, kad susikalbėti yra įmanoma, tik įspėja saugotis vadinamųjų žodžių apgavikų, nes jei mėginsite juos suvokti remdamiesi gimtąja kalba, ne tik nesuprasite, apie ką kalbama, bet galiausiai visiškai susipainiosite, kas yra kas.

Vilniaus universiteto Baltistikos katedroje dėstote latvių kalbą. Sakykite, ar lietuvių studentams yra sunku išmokti latviškai?

Lietuviams latvių kalbą išmokti yra lengviau nei kurią nors kitą – mat esama nemažai gramatikos ir leksikos panašumų. O jei dar studentas turi gerą kalbos jausmą, galūnių ir taisyklių „kalti“ jam tikrai nereikia. Tačiau be jokio išankstinio pasiruošimo ar susipažinimo su latvių kalba lietuvis su latviu susišnekėtų sunkiai (jei apskritai susišnekėtų). Kalbos tikrai nėra tokios panašios kaip, tarkim, skandinavų, kai mokėdamas danų kalbą nesunkiai suprasi ir norvegiškai. Latviškai paprastai supranta ir gali kalbėti žmonės iš šiaurinio Lietuvos ploto, pasienio, kurie dažniau susiduria su latviais arba turi galimybių žiūrėti Latvijos televiziją, klausytis radijo. Kai kurios šiaurinės Lietuvos šnektos artimesnės latvių kalbai. Tačiau reikia pasakyti, kad ne kalbiniu, bet istoriniu ir kultūriniu požiūriu latviai yra daug artimesni estams nei lietuviams.

Kodėl Vilniaus universitete kadaise pasirinkote studijuoti būtent latvių kalbą?

Į Vilniaus universitetą įstojau 1999 m., pasirinkau studijuoti lietuvių filologiją. Tačiau tais metais daugiausia tuometinio dekano profesoriaus Bonifaco Stundžios iniciatyva buvo suformuota ypatinga baltistų grupė: keturiolikai lituanistines studijas pasirinkusių studentų, atrinktų pagal stojamojo egzamino balą, buvo pasiūlyta pasirinkti baltistinę specializaciją, tai yra, be lituanistinių dalykų, studijuoti ir latvistiką bei prūsistiką. Tarp tų studentų patekau ir aš. Studijavome ne tik latvių kalbą, bet ir literatūrą, tautosaką, istoriją, kultūrą, turėjome galimybę žinias tobulinti Latvijos universitete ar tuometinėje Liepojos pedagoginėje akademijoje (dabartiniame Liepojos universitete), aš pati du semestrus studijavau Latvijos universitete. Nemažai kursų dėstė kviestiniai lektoriai iš Latvijos. Įdomu, kad latvių kalbos galėjau pramokti dar mokykloje – buvo galima lankyti latvių kalbos būrelį, tačiau tuo metu pasirinkau esperanto kalbą!

Apie lietuvių kalbą išgirsi sakant, kokia tai vis dėlto sunki kalba: gramatika sudėtinga, kirčiavimas – taip pat. Ar latvių kalbos gramatika būtų paprastesnė?

Latvių kalbos gramatika paprastesnė nei lietuvių: mažiau daiktavardžio ir būdvardžio linksniavimo tipų, paprastesnė veiksmažodžio sistema, mažiau dalyvių. Dar didesnis „palengvinimas“ – visuomet kirčiuojame pirmąjį žodžio skiemenį. Išimčių yra, tačiau jų labai nedaug. Antra vertus, kalbėti latviškai be akcento lietuviui yra gana sudėtinga dėl vienos pagrindinės priežasties: priebalsių minkštinimo. Lietuvių kalboje priebalsių minkštumas ar kietumas priklauso nuo pozicijos – prieš priešakinės eilės balsius (e, i) priebalsiai yra minkšti, o latvių kalboje šios ypatybės nėra: pvz., latviškų žodžių „lietus“, „Valdis“, „alksnis“ priebalsius tarsime kietai. Šios taisyklės laikymasis reikalauja labai daug darbo ir pastangų.

Ką patartumėte lietuviams, kurie nori trūks plyš susikalbėti su latviu?

Lietuviui ir latviui mėginant susišnekėti be išankstinio pasirengimo, suprasti vienas kitą padėtų bendrabaltiški žodžiai, tokie kaip ezers – ežeras, saule – saulė, zeme – žemė, pils – pilis ir t. t. Tačiau jais pasikliauti galima ne visada. Mat esama tokių bendrašaknių žodžių, kurių reikšmės skiriasi, pavyzdžiui: la. skaists „gražus“, nauda „pinigai“, veikals „parduotuvė“, bauda „malonumas“, atbildēt „atsakyti“, jautrs „linksmas“, smags „sunkus“, ola (tariame uola, mat latvių kalboje o žymi dvibalsį uo) „kiaušinis“, braukt „važiuoti“, bērns „vaikas“, alnis „briedis“, briedis „elnias“ ir t. t. Tokie žodžiai vadinami žodžiais apgavikais (latviškai „viltus draugi“) – jei mėginsime juos suvokti remdamiesi gimtąja kalba, tikrai nesuprasime, ką mums nori pasakyti. Arba pateksime į linksmas situacijas. Iš gyvenimiškų istorijų – mano draugės tėtis, vaikystėje pramokęs latviškai, jau suaugęs nuvažiavo į Latvijos sanatoriją, kur bandė susišnekėti rusų kalba. Nepavykus latvių prakalbinti, jis nusprendė pabandyti prisiminti latvių kalbą ir, norėdamas prisistatyti, iš kur jis, pasakė: „es atbildēju no Lietuvas“. Nors veiksmažodžio reikšmė yra „atsakyti“, užmegzti pokalbį jam pavyko labai sėkmingai. (Juokiasi.)

Kokia dabartinė situacija su latvių kalbos mokymusi Lietuvoje?

Platesnį latvistinį išsilavinimą galima įgyti Vilniaus universitete (specialybė – lietuvių filologija ir užsienio (latvių) kalba), jame šiuo metu yra rengiamos gretutinės latvistinės studijos, kurias nuo antro kurso galės pasirinkti bet kurios specialybės studentai. Vilniaus universitete nuo 2008 m. veikia Latvistikos kabinetas. Lituanistai renkasi vieno semestro lenkų arba latvių kalbos kursą, o pasirinkusieji latvių kalbą ir norintieji ją toliau studijuoti tai gali daryti net 4 semestrus. Latvių kalba yra dėstoma ir kaip laisvasis dalykas, kurį gali pasirinkti bet kurios specialybės Vilniaus universiteto studentai. Niekas nesistebi, kai studentai mokosi anglų, vokiečių, prancūzų ar skandinavų kalbų, tačiau studijuoti latvių kalbą yra lyg kokia egzotika.

Ar turite savo aplinkoje su kuo pasikalbėti latviškai? Kuo ši kalba jums patinka?

Latviškai kartais pasišnekame su kurso draugais ir kolegomis universitete, draugais iš Latvijos. Kiekviena kalba yra graži ir paprastai žavi jį besimokantį. Kuo ilgiau mokiausi latvių kalbos ir kuo daugiau pramokau, tuo labiau man ji patiko. Kaip ir daugumą kalbų mokantis, iš pradžių greičiausiai išvystomi skaitymo ir supratimo gebėjimai, o kai jau gali laisvai šnekėti, jautiesi lyg atradęs naują pasaulį. Nes nauja kalba – tai ne tik kalba, bet ir raktas į kultūrą, istoriją, bendravimą. Žinoma, visa tai įmanoma ir nemokant kalbos, per tarpines kalbas, tačiau prarandama daug tikrumo, savasties ir žavesio.

Ar dažnai lankotės Latvijoje?

Į Latviją nuvažiuoti tenka keliskart per metus. Važiuoju į mokslines konferencijas ar seminarus, o kasmet su studentais – į ekskursijas. Semestro pabaigoje, kai jie jau būna pramokę latvių kalbos, važiuojame į Rygą, kur visada užsukame į Latvijos universitetą ir Misinio biblioteką (įkurtą bibliofilo ir bibliografo Janio Misinio), apžiūrime nepaprastai įspūdingą jugendo stiliaus rajoną ir išmaišome Rygos senamiesčio kerteles.

Pakeliui užsukame į Rundalę apžiūrėti Latvijos Versaliu vadinamos Rundalės pilies ir Bauskę, kur aplankome Bauskės pilį. Prieš dvejus metus su studentais buvome ir senosiose lyvių žemėse – Kalavijuočių ordino statytoje Siguldos pilyje ir kitapus Dauguvos esančioje Turaidos pilyje, prie kurios įkurtas Latvijos folklorui skirtas Dainų parkas su Indulio Rankos skulptūromis. Studentai ne tik aplanko žymiausius objektus, įgyja žinių apie Latvijos istoriją, etnografiją, bet ir pabando įgytas latvių kalbos žinias pritaikyti praktiškai – tai ir savotiškas iššūkis, ir didelis džiaugsmas, o svarbiausia – gera motyvacija tolesnėms studijoms.

Jau keletą metų į Latviją su šeima važiuojame švęsti Joninių – latviams tai labai ypatinga šventė. Kiekvienas jos momentas (ruošimasis šventei, vainikų pynimas, bendros vaišės, kaimynų lankymas, saulės pasitikimas) yra palydimas tam skirtų liaudies dainų, šokių ir žaidimų, kurie šią šventę paverčia tikru ritualu. Per Jonines miestai ištuštėja – visi važiuoja į kaimus ir sodybas. Jei kada pasitaikytų proga, visiems siūlyčiau bent kartą Jonines sutikti Latvijos kaime.

Kaip vertinate, ar lietuviai pakankamai domisi artimiausių savo kaimynų istorija?

Reikia pasakyti, kad apie artimiausius savo kaimynus žinome labai nedaug. Įdomesni faktai:
Pirmoji iki mūsų dienų išlikusi latviška knyga – P. Kanizijaus „Catechismus Catholicorum“ – išleista ne kur kitur, o Vilniuje 1585 m. Latvijos vėliava yra viena seniausių šiandienos Europoje – ji minima jau XIII a. eiliuotoje Livonijos kronikoje. Latvijos pirmtakė, Kuršo–Žiemgalos kunigaikštystė, XVII a. turėjo kolonijų Afrikoje (Šv. Andriaus sala) ir Pietų Amerikoje (Tobago sala). Rytinis Latvijos regionas Latgala turi daug kultūrinių panašumų su Lietuva, nes daugiau nei 200 metų priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Latviai yra dainingiausia tauta Europoje: turi daugiau nei milijoną liaudies dainų! Na, o grupė „Brainstorm“ iš tikrųjų yra „Prāta vētra“. (Šypsosi.)

Trumpai
Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė gimė 1981 m. gegužės 26 d. Panevėžyje. Humanitarinių mokslų daktarė (disertacija „Vietos raiška Mikalojaus Daukšos „Postilėje“: postpoziciniai vietininkai ir jų funkciniai ekvivalentai“). Pagrindinė darbovietė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra.

Šaltinis: respublika.lt