Lisabonoje vykusioje 21-ojoje „Euroclassica“ konferencijoje pagrindiniu akcentu tapo „Euroclassica“ projekto rezultato – kolektyvinės 17 Europos šalių mokslininkų monografijos „Europatria“ pristatymas. Kartu su kitas Europos šalis aprašančiais neohumanistiniais lotyniškais ir graikiškais tekstais monografijoje įspūdingai pristatyta ir Lietuva.

Kaip teigia šios publikacijos autorius dr. Tomas Veteikis, iš didžiulės gausybės lotyniškų tekstų, susijusių su Lietuva, atrinkti tinkamiausius fragmentus buvo labai sunku, teko daug konsultuotis su Klasikinės filologijos katedros kolegomis.

Lietuva publikacijoje pristatoma pirmuoju Baltijos jūros pakrantėse gyvenusių tautų – Aestiorum gentes (Tacitus, „De origine et situ Germanorum“, 45) – paminėjimu, pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu „Kvedlinburgo analuose“ (Annales Quedlinburgenses, MIX) ir Lietuvos lotyniškosios renesanso ir baroko literatūros šedevrais (243–274 psl.): Jono Visliciečio, Mikalojaus Husoviano, Mykolo Lietuvio, Augustino Rotundo, Petro Roizijaus, Andriaus Volano, Jono Radvano, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrinių fragmentais. Rinktinė baigiama XX ir XXI a. lotyniškais tekstais: šveicarų mokslininko Franzo Brenderio, Vytauto Didžiojo universiteto lotynų literatūros profesoriaus nepriklausomoje Lietuvoje, 1938 m. „Židinyje“ Nr. 27 (2) publikuotu Lietuvos himno vertimu į lotynų kalbą ir Klasikinės filologijos katedros profesoriaus Henriko Zabulio gyvenimo pabaigoje sukurtu eilėraščiu, kuris buvo publikuotas jau po profesoriaus mirties 2010 m.

Mintys po „Euroclassica“ konferencijos

Turime ir turėjome kuo didžiuotis Europoje, buvome ir esame Europoje tikrieji nariai, o ne ką tik Europos tautų draugijon pakviesta sodiečių tauta. Tą pripažįsta Europa, tik kažin ar sugebame įvertinti mes. Kai humanitarinis klasikinis išsilavinimas imamas kvestionuoti net Lietuvos politikų, kai pripažįstama, kad didžiausią naudą visuomenei gali suteikti techniškasis homo faber, kuriam, kad sėkmingai savo paskirtį atliktų, visai nebūtina skaityti kanoninius Europos literatūros tekstus ir puikiai kalbėti bent dviem užsienio kalbomis, kartais kyla šventvagiškos mintys: kažin ar tik Sovietų sąjungos švietimo sistemos vykdytas ideologinis projektas – ištrinti lietuvių kultūrinę atmintį, sunaikinant Klasikines gimnazijas, klasikines humanitarinių dalykų programas vidurinėse mokyklose ir uždarant universitetuose Klasikinės filologijos katedras – nebus Lietuvoje davęs siektų rezultatų?

Tokios mintys aplanko ir tada, kai kasmetinėse „Euroclassica“ asamblėjose klausaisi ataskaitų apie klasikinių studijų padėtį atskirose Europos šalyse, kuriose lotynų kalbos mokosi dešimtys ir net šimtai tūkstančių vaikų nuo 10 metų amžiaus, o graikų kalbos besimokančių moksleivių skaičius siekia kelias dešimtis tūkstančių, kur gražiai dera įvairių tipų – realinės, humanitarinės, arba klasikinės – gimnazijos. Vien Vokietijos Federacijos Bavarijos žemėje klasikinių gimnazijų šiuo metu yra daugiau nei 50, o Austrijos vidurinėse mokyklose lotynų kalbos mokosi 66 877 vaikai (10–18 metų amžiaus), senosios graikų kalbos – 1215 vaikų (to paties amžiaus). Tų šalių švietimo strategai nesusiduria su didžiulėmis moksleivių formaliojo ir bendro kultūrinio raštingumo problemomis, kurios kelia didelį nerimą Lietuvos pedagogams.

Juokai juokais, bet panašių problemų sprendimo būdai seniai atrasti, čia nereikia išradinėti dviračio. Klasikinė gimnazija, kurios ugdymo programa yra orientuota į humanistinį ugdymą, grindžiamą filologiniu-istoriniu lavinimu pasitelkiant kultūrinius, istorinius ir estetinius ugdymo šaltinius, ir kurios tradicijos, perimtos iš tuometinės Europos, Pirmosios respublikos laikotarpiu puikiai pasiteisino, būtų racionalus ir mažiausiai sąnaudų pareikalausiantis sprendimo būdas.  Klasikinis humanitarinis ugdymas formuoja brandžią, pilietišką, kritiškai mąstančią asmenybę, pagal palyginti siaurą programą suteikdama visuminį Europos kultūros pagrindų pažinimą, formuoja sistemingo darbo ir kitų dalykų mokymosi įgūdžius, nes klasikinės studijos integruoja kalbos, literatūros, istorijos, filosofijos, politikos, meno ir kt. dalykus. Daugelyje šalių klasikinė gimnazija orientuojasi į gabių vaikų ugdymą ir asocijuojasi su elitiniu išsilavinimu. Ar Lietuvai nereikia elito? Galbūt tada pagaliau sulauktume ir pirmojo lietuvio – Nobelio premijos laureato?

*** ***

„Euroclassica“, dvidešimt keturių Europos Sąjungos šalių klasikinių kalbų ir antikos kultūros mokytojus, dėstytojus ir tyrinėtojus vienijanti asociacija, gyvuoja jau daugiau nei 22 metus. Ji buvo įsteigta 1991 m. Prancūzijos Nimo mieste, tuo metu ją sudarė 12 šalių narių. Šios paneuropinės asociacijos centrinė būstinė yra Liuksemburge (Boulevard de la Fraternitè-32). „Euroclassica“ glaudžiai bendradarbiauja su Europos Komisija, organizuodama įvairiose Europos šalyse Europos kalbų dienų (European Day of Languages, EDL) renginius, nustatydama bendrą Europai klasikinių kalbų (lotynų ir senovės graikų) mokėjimo lygių standartą, kasmet rengdama Europos klasikinių kalbų (lotynų ir senovės graikų) olimpiadas.

Nuo 2008 m. Lietuvos klasikų asociacija (Societas Classica), įsteigta 2007 m., yra tikroji „Euroclassica“ narė. Lietuvos klasikų asociacija vienija Lietuvos intelektualus – mokslininkus ir pedagogus, dėstančius klasikines kalbas bei antikos kultūros dalykus (istoriją, filosofiją, kultūrą, meną, mitologiją, literatūrą, antikos recepciją LDK ir kt.) aukštosiose ir bendrojo ugdymo mokyklose, studentus, taip pat visus tuos, kurie tyrinėja ar aktyviai domisi antikos paveldu plačiąja prasme ir yra suinteresuoti išsaugoti ir plėtoti antikos studijų tradicijas Lietuvoje. Asociacija daug dėmesio skiria pilietinių vertybių ir europietiškos tapatybės ugdymo projektams, visuomenės švietimui. Asociacija skelbia apie savo veiklą internete nuo 2007 m. (www.klasikai.lt), turi savo puslapį Facebook‘e (klasikuasociacija), bendradarbiauja su daugeliu Lietuvos švietimo institucijų ir žiniasklaidos priemonėmis.

Iš trijų Pabaltijo respublikų Lietuva vienintelė turi tokio tipo asociaciją ir vienintelė atstovauja Pabaltijo respublikoms „Euroclassica“ asociacijoje.