2013 m. Nobelio premija chemijos srityje skirta trims mokslininkams – Martinui Karplusui, Michaelui Levittui ir Arieh Warshelui už  „sudėtingoms cheminėms sistemoms skirtų daugiapakopių modelių plėtojimą“.

Šie mokslininkai yra kompiuterinės struktūrinės chemijos ir biologijos pradininkai, sujungę klasikinės ir kvantinės fizikos kompiuterinius modeliavimo metodus ir taip atvėrę naują „kompiuterinio eksperimento“ sritį. Specialistai visus šiuos metodus klasifikuoja kaip QM/MM (kvantinė mechanika ir molekulių mechanika) bei MD (molekulių dinamika). Šiais metodais aprašant reiškinius molekulėse ar molekulių grupėse yra taikomas daugiapakopis požiūris, kai kiekvienoje iš jų panaudojamas skirtingas teorinis artinys, pasitelkiant iš anksto suprogramuotas lygtis su standartizuotais parametrais. Tokiu būdu atsižvelgiama ir į makroskopinius sistemos parametrus, tokius kaip slėgis ir temperatūra.

Pilnam šio metodo pagrindimui buvo būtina suprasti, kaip skirtingi teoriniai metodai gali daryti įtaką vienas kitam. Savo darbuose mokslininkai pademonstravo, kad cheminėms reakcijoms yra svarbus šalia esančių kitų atomų kuriamas elektrinis laukas, analizavo realius biologinius baltymus ir tokius vyksmus kaip akies regos mechanizmai bei augalų fotosintezė.

Šiuo metu QM/MM ir MD metodai plačiai naudojami farmacijoje, nes tai pigesnis ir greitesnis būdas, palyginti su realiu eksperimentu (ypač vaistų gamyboje). Atsivėrė tokios naujos sritys kaip bioinformatika. Daug įvairių cheminių ir fizikinių eksperimentinių duomenų buvo suprasta atliekant būtent „kompiuterinį eksperimentą“. Šie metodai yra toliau taikomi ir plėtojami įvairiuose pasaulio centruose, turinčiuose prieigas prie didelių superkompiuterių. Jie taip pat naudojami Vilniaus universiteto Teorinės fizikos katedroje, pasitelkiant universiteto superkompiuterius „HPC Saulėtekis“.