Vilniaus universiteto (VU) biblioteka, švenčianti 450 metų jubiliejų, kviečia apžiūrėti savo suskaitmenintus lobius ir atveria pačias vertingiausias bibliotekoje saugomas kolekcijas. Tarp jų yra ir turtinga senosios kartografijos kolekcija, viena įdomiausių Rytų Europoje. Jos pagrindą sudaro Joachimo Lelevelio (1786–1861) asmeninis senosios kartografijos rinkinys. Apie šią kolekciją, istorinę kartografiją, atradimus ir keliones laiku kalbamės su istoriku, Nacionalinės ekspedicijos vadovu profesoriumi Alfredu Bumblausku.

Kartografijos slėpiniai

Nors prof. A. Bumblauskas prieš kiekvieną ekspediciją bibliotekoje užsisako krūvas senųjų atlasų ir kitų istorinių dokumentų, vis dažniau jis naudojasi skaitmeniniais žemėlapiais ir labai džiaugiasi, kad Retų spaudinių skyriaus darbuotojoms nebereikia nešioti labai sunkių senųjų atlasų iš saugyklų – kartais jo užsakytus tomus tekdavo atnešti net dviem darbuotojoms. Skaitmeninės kolekcijos šias problemas išsprendė – viską galima atidžiai išstudijuoti kompiuterio ar telefono ekrane, sunkių atlasų kilnoti nebereikia.

Paklaustas, kuris iš senųjų kartografų jam pats įdomiausias, vertingiausias, profesorius pripažįsta: „Man mieliausias pats Joachimas Lelevelis ir jo vaidmuo praturtinant mūsų universiteto rinkinius, padarant juos europinio lygmens ir reikšmės. O kalbant apie senuosius, apie kuriuos rašė ir pats J. Lelevelis, man įdomiausias Tomas Makovskis, sukūręs 1613 metų Radvilų Lietuvos žemėlapį, saugomą Upsaloje. Ten būdamas susiradau originalą ir jį apžiūrėjau. Kadangi Lietuvoje jo neturime, skaitmeninimas čia labai praverčia.“

Iš senųjų Europos kartografų prof. A. Bumblauskui įdomiausias Martynas Valdzėmiuleris. Profesorius negali atsistebėti jo 1507 metų pasaulio žemėlapiu, kuriame ką tik po didžiųjų geografinių atradimų gana tiksliai nupiešti Pietų Amerikos kontūrai, labai tiksliai nupiešta ir Arkties pakrantė. Būtent M. Valdzėmiuleris pasiūlė visą Amerikos žemyną taip pavadinti keliautojo Amerigo Vespučio garbei.

Profesoriui labai rūpi ir šiuolaikinė katografija: kaip sukurti tokį vaizdą, kuris kalbėtų, kaip kartografiją paversti medija. Istoriko nuomone, kai kurie iki šiol Lietuvoje daryti žemėlapiai per daug komplikuoti, sudėtingi, neperskaitomi be specialaus pasirengimo.

Nėries žemėlapis, Szantyr, J. (1857).

Naujos ekspedicijų kryptys

Paklaustas, kuri LDK dalis atrodo įdomiausia, mažiausiai ištyrinėta, prof. A. Bumblauskas nesvarsto: „Vienareikšmiškai tai Ukraina į pietus nuo Čerkasų. Tai trijų upių įrėmintas regionas: iš rytų Dniepras ir Dniepro limanas, iš vakarų Dniestras ir Dniestro limanas, o iš pietų Bugas ir Bugo limanas. Ši erdvė man iki Nacionalinės ekspedicijos buvo baisiai įdomi. Kokiu būdu ten galėjo kažką veikti Vytautas? Man tai iki šiol klaustukas. Ar tikrai Vytautas ten girdė savo arklius? Ten nuvykęs pradedi mąstyti geografinėmis ir kartografinėmis kategorijomis.“

Pasak profesoriaus, dar rengiantis ekspedicijai ir pavarčius žemėlapius kartais tenka atrasti, sugalvoti naujas ekspedicijų kryptis. Vyslos ir Dniepro ekspedicijų idėjos kilo plaukiant Nemunu, ekspedicijos dalyviams kalbantis apie Oginskio kanalą, sujungusį Nemuną su Pripete – Dniepro intaku, šiuo kanalu sujungti Nemuno ir Dniepro baseinai. Ekspedicijos dalyviai puolė tyrinėti žemėlapius, ieškoti kitų upių ir jų baseinų jungčių, prekybinių kelių. O kai ekspedicija filmavo Augustavo kanalus, jungiančius Nemuną su Vyslos baseinu, žurnalistas Edmundas Jakilaitis pasiūlė plaukti Vysla.

Profesorius pasakoja, kad bevartant žemėlapius kilo idėja keliauti Nemuno jungtimi Venta, bet jos įgyvendinti nepavyko, nes Venta neįmanoma plaukti. Teko ekspediciją pradėti atvirkščiai, nuo Oršos, tada pervažiuoti į Vitebską ir plaukti Dauguva žemyn. Žemaitijoje taip pat nėra tinkamų plaukti upių, tad teko ekspediciją užbaigti Nevėžyje, plaukiant į Kauną.

LITHVANIA (kartografija): Cum Priuilegio. Gerhard Mercator; Jodocus Hondius. (1630). Amsterdam.

Žemaitija kaip kartografinė problema

Prof. A. Bumblauskas sako, kad mėgstamiausia, be Žemaitijos, ir įdėmiausiai jo paties tyrinėjama teritorija yra pietų Ukraina, LDK erdvės, kurių Lietuva neteko po Liublino unijos 1569-aisiais, ir visa LDK teritorija. Anot istoriko, žemėlapiai sukaupę daug vertingos informacijos, bet yra ir mįslių, šiuolaikinių atradimų. Vienas tokių – pradingęs Chodkevičių įkurtas miestas – Bareikava ar Bareikiai.

„Niekas negali pasakyti, kur jis buvo. Vieni sako, kad kažkur prie Grūstės, o kiti – kad prie Ylakių. Jis kažkuriuo metu pradingo, gal per marą visi išmirė, bet kažkodėl nepateko į Makovskio žemėlapį. Gal tai buvo Radvilų kerštas, nes tos giminės varžėsi. Žemėlapiai – labai įdomus dalykas, nes juose ne tik užfiksuoti faktai. Jie kalba ir apie užsakovą, kūrėją. Žemėlapį reikia vertinti kaip idėjų, kultūros istorijos šaltinį“, – teigia prof. A. Bumblauskas.

Nors pats žemėlapių nekolekcionuoja – vis dėlto senieji žemėlapiai labai brangūs, prof. A. Bumblauskas tvirtina, kad turi vieną originalų 1750 metų Potockio LDK žemėlapį, o ir vietos, kur juos kabinti, reikia nemažai: „Tam reikia būti kolekcionieriumi, o tokiu būti nežadu.“

Ne paslaptis, kad prof. A. Bumblauskas neabejingas Žemaitijai, iš kurios kilęs. Istorikas mano, kad Žemaitijos klausimas – tai ir kartografinis klausimas: neseniai Lietuvos kartografų draugijos suvažiavime jis skaitė pranešimą „Žemaitija kaip kartografinė problema“, nes niekas nežinojo, kodėl Žemaitija yra aukštai.

„Tai toks oksimoronas. O Žemaitija yra tikrai žemiau. Vytautas 1420-aisiais nemeluoja, kai sako, kad tie, kurie gyvena aukščiau, yra aukštaičiai, o žemiau – žemaičiai. Neries upės žemupys – tai Žemaitijos vardo atsiradimo šaltinis. Tereikia pasižiūrėti į žemėlapį“, – sako istorikas.