Pasaulinė COVID-19 pandemija sukėlė daug iššūkių visose gyvenimo srityse, tačiau kai kuriose koronavirusas paliko itin ryškų pėdsaką ir parodė ne tik pasiruošimo kritinėms situacijoms spragas, bet ir ilgalaikes, įsisenėjusias problemas. Nors šiandien daug girdime apie trūkumus sveikatos apsaugos sistemoje, neretai pamirštame švietimo sektorių, pasikeitusius principus ekonomikoje. Apie tai, kaip sveikatos krizė iškėlė ir kitas valstybės problemas – Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docento Andriaus Jaržemskio komentaras.

Kalbant vadybiniais terminais, pandemija tapo „streso testu“ – sistemos išbandymu padidinus apkrovas, kaip šilumos tiekėjai padidina slėgį siekdami išbandyti šilumos trasas arba kelininkai pastatę tiltą ant jo užvažiuoja smėlio prikrautais sunkvežimiais. Gamyboje, logistikoje, aptarnavimo srityje šie testai leidžia patikrinti sistemos stiprumą.

Japonų „Toyotos“ Lean sistema išmokė mus, kaip ir visą verslo pasaulį, švaistymo mažinimo principo, „liekno verslo“, „tik tiek, kiek reikia“, „kaip tik laiku“ filosofijos. Tai lėmė, kad vis mažiau sandėliuojama, laikoma atsargų, o ekonomika veikia kaip šveicariškas laikrodis, kol kažkuris dantratis „paveda“.

Viena vertus, šios į taupymą orientuotos filosofijos pasiteisina, kol nėra ekstremalių situacijų, ir nustoja veikti pandemijos metu: matome, kad daugelio gamyklų pasaulyje veikla stoja vien todėl, kad sutriko komponentų tiekimas. Globaliame pasaulyje neberasime sudėtingesnio gaminio, kurio bent vienas komponentas būtų pagamintas ne Azijoje, nes joje darbo jėga pigesnė ir komponento savikaina mažesnė. Neretai ir tie gaminiai gaminami ten pat. Net ir tokios tvarkingos, punktualios, itin darbščios šalys kaip Vokietija patyrė sutrikimų dėl pandemijos. Jau dabar pasigirsta viešų pareiškimų, kad globalaus verslo principai bus permąstyti, peržiūrimos atsargų ir tiekimo filosofijos.

Antra vertus, pandeminė krizė atskleidė ne tik „liekno verslo“ filosofijos trūkumus. Pasirodo, kad ir valstybė yra „liekna“, jei vietomis ne „nuoga“. Pandemija nupūtė „figos lapą“ nuo tokių sričių kaip sveikatos apsauga, senjorų globa, švietimas. Ne pandemija lėmė, kad kai kurios senjorų globos įstaigos teturi higienos pasą vienai lovai, o aptarnauja net trisdešimt tris senjorus, kad gydytojai dirba kaip barbės devyndarbės penkiose įstaigose, jie tiesiog nori užsidirbti savo poreikiams, nes algas sunku pavadinti algomis. Ne pandemija lėmė, kad moksleiviai įkėlė netinkamą turinį į mokymui skirtus interneto portalus ir kad kai kurie mokytojai sunkiai draugauja su informacinėmis technologijomis. Ne pandemija lėmė ir tai, kad dalis šeimų negeba užtikrinti vaikui mokymosi aplinkos namuose, kad gydytojai neturi apsauginių kaukių. Visa tai buvo, tik to nesimatė, to nelinksniavo politikai, žiniasklaida, tai likdavo už kadro.

Iš sovietų paveldėtas mastymo „na kaip nors“  būdas jau žengia į ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, artėjame prie biblinio 40 metų vaikščiojimo po dykumą, jau užaugo ne viena nauja karta, kurios atstovai tampa verslų, miestų, valstybės vadovais. Būtų labai gerai, jei šią krizę jie priimtų ir kaip išbandymą, ir kaip pamoką, kad sovietinis „na kaip nors“ principas būtų galutinai išrautas iš mąstymo, jo nepakeistų „dabartistų“ kvazifilosofija, o verslų ir valstybės „lieknėjimo“ doktrina nepaverstų visų kitos ligos įkaitais.