Ar šiandieniai studentai žino, kad Adomas Mickevičius – vienas žymiausių Vilniaus universiteto auklėtinių? Įžymusis poetas vaikščiojo tais pačiais kiemais, čia studijavo ir kūrė, čia sėmėsi įkvėpimo.

Nutarėme pakalbinti Polonistikos centro docentę Ireną Fedorovič.

Kuo šiandien mums įdomus A. Mickevičius, ką apie jį turėtų žinoti Vilniaus universiteto studentai?

A. Mickevičius yra ryškiausias romantikas lenkų literatūroje, bet lygiai tiek pat svarbus ir lietuvių literatūrai, kultūrai. Kiekvienas Vilniaus universiteto studentas turėtų žinoti, kokius kūrinius parašė A. Mickevičius. Visų pirma tai jo epopėja „Ponas Tadas“, drama „Vėlinės“, kur poetas remiasi baltų, senųjų slavų tradicijomis. Jam, kaip romantikui, labai būdingas jaunystės išaukštinimas. Galima teigti, kad romantizmo epocha Lenkijoje prasidėjo būtent Vilniuje 1822 m., kai J. Zavadzkio leidykloje buvo išleistas pirmasis A. Mickevičiaus poezijos tomas. Savo knygą poetas paskyrė bičiuliams: J. Čečotui, T. Zanui, J. Ježovskiui ir F. Malevskiui (tuometinio rektoriaus sūnui). Vienas pagrindinių to rinkinio kūrinių buvo „Odė jaunystei“ (1820). Ši odė turėjo didelę reikšmę Filomatų draugijai, A. Mickevičiaus draugams, visai kartai. Jauni žmonės tame kūrinyje ir šiandien randa daug sau artimų dalykų. Jiems artimi yra poeto žodžiai:

O, duok, jaunyste, man sparnus!

Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,

Pakilsiu rojun, į kraštus,

Kur įkvėpimas kuria stebuklus,

Kur puošia jis žiedais naujovę, –

Tenai viltis – jo palydovė.

(vertė J. Marcinkevičius)

Ar šiandieniniai studentai daug žino apie A. Mickevičių?

Priimame baigusius ir lenkų, ir lietuvių, ir rusų mokyklas. Baigusieji lietuviškas ir rusiškas mokyklas taip pat puikiai žino A. Mickevičių, tik lietuviškose mokyklose mokytojai daugiau dėmesio skiria jo istorinėms poemoms. Studentai būna girdėję apie „Poną Tadą“, bet kažkodėl mano, kad ta poema svarbi tik lenkams. Lietuvos mokyklose jie daugiau skaito ir nagrinėja „Konradą Valenrodą“ ir „Gražiną“, mažiau žino apie „Vėlines“. Mes turime antrame kurse seminarą, skirtą romantizmo epochos menui, Vilniaus universiteto studentams ir profesoriams, daug dėmesio skiriame Filomatų ir filaretų draugijai. Studentai susipažįsta su draugijos statutu, jiems būna labai įdomu, kiek tie jauni žmonės turėjo puikių idėjų, kiek daug laiko jie skyrė mokslui, kiek daug skaitė savarankiškai. Tuometiniai Vilniaus universiteto studentai mokėsi ir lotynų, graikų, anglų, prancūzų kalbų. Vokiečių kalbos dažniausiai mokydavosi patys, papildomai, skaitė originalus. Kai vykdavo filomatų ir filaretų susitikimai, jie nagrinėdavo kūrinius, rašydavo recenzijas, dalydavosi įspūdžiais, patys kūrė, rengdavo gegužines. Dabartiniai studentai stebisi, iš kur jie turėjo tiek energijos, noro. Jų idėjos labai įdomios, aktualios ir šiandien.

Bet tuo metu VU dirbo ir labai daug garsių dėstytojų?

Taip, dirbo daug garsių, visoje Europoje žinomų profesorių, taip pat užsieniečių. Ypač Medicinos fakultete dėstė daug garsių mokslininkų (J. Frankas, J. Briotė). Ir vadovėliai universitete buvo naudojami originalūs, vokiečių, prancūzų kalbomis. Chemijos katedros vedėjas prof. A. Sniadeckis parašė biologijos vadovėlį, kuris buvo išverstas į užsienio kalbas ir naudojamas Europos universitetuose. Reikėtų paminėti profesorių Leoną Borovskį, kuris pirmasis įžvelgė A. Mickevičių poetą, skatino jį rašyti. L. Borovskis jam turėjo didžiausią įtaką. Be to, graikų ir lotynų literatūros profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas, istorikas Joachimas Lelevelis. A. Mickevičius savo profesoriui paskyrė eilėraštį, kuris taip ir vadinasi – „Joachimui Leleveliui“ (1822). Tame kūrinyje poetas padėkojo už subrandintą mintį, už gyvybingą dovanos nektarą, į kurį mokytojas įliejo savo sielos dalį. Kai prasidėjo filomatų ir filaretų procesas, J. Lelevelis buvo vienas iš tų profesorių, kurie savo jėgomis bandė palaikyti kalinius. 1824 m. balandį su jo garantija A. Mickevičius buvo paleistas į laisvę. Išvežant poetą iš Lietuvos J. Lelevelis perdavė jam atsisveikinimo laišką ir… 100 rublių.

Kokie buvo A. Mickevičiaus studijų metai?

A. Mickevičius atvyko į Vilnių 1815-aisiais. Studijos trukdavo ketverius metus. Tai buvo labai įdomus laikotarpis. Daugiausia jis bendravo su studijų draugais, su tais, su kuriais vėliau, nuo 1817 m., kartu dalyvavo filomatų ir filaretų veikloje. Draugijos statutas iš kiekvieno draugijos nario kartą per du mėnesius reikalavo pristatyti originalų darbą. Tas darbas nieko bendro neturėjo su studijomis. Taigi jie savarankiškai pasirinkdavo temą. Reikėtų paminėti ir gegužines, kuriose dalyvaudavo ir moterys, nes draugijos posėdžiuose dalyvaudavo tik vyrai. Tiems jauniems žmonėms (A. Mickevičius įstojo į universitetą būdamas 17 metų) patikdavo ir dainuoti, šokti, linksmintis. O gegužinės tam labai tiko. Gegužinių vieta buvo keičiama, jos vykdavo ten, kur dabar Filaretų gatvė, prie Rasų kapinių ir Markučiuose.

Mes manome, kad A. Mickevičius tarp draugų buvo pats svarbiausias, bet reikia pasakyti, kad visi draugijos nariai kūrė. Buvo labai populiarūs proginiai eilėraščiai – jambai, tostai ir t. t. Jie buvo kuriami vardadienių, atsisveikinimų prieš kelionę progomis. Kai A. Mickevičius turėjo išvykti dirbti į Kauno gimnaziją, draugai jam surengė gegužinę ir paskyrė eilėraštį. Kūrė visi: P. Malevskis, J. Čečotas, I. Chodzka, A. E. Odynecas, T. Zanas. Šiandien mes mažai žinome, tarkime, apie J. Čečotą, bet jis buvo geras poetas. Tarp draugų iki pirmosios poezijos knygos išleidimo A. Mickevičius nebuvo išskirtinis. Jie visi buvo gabūs, talentingi. Ir J. Čečotas, ir T. Zanas buvo geri poetai, tik gal likimas nelėmė jiems taip suspindėti kaip A. Mickevičiui, sutrukdė nepalankios aplinkybės, tremtis.

Kokia A. Mickevičiaus reikšmė Vilniaus universitetui? Ar mes pakankamai jį įvertiname?

Turime jo vardu pavadintą kiemelį, memorialinę lentą Didžiajame kieme, portretą knygyne, 1898 m. biustą Šv. Jonų bažnyčioje, taip pat ir A. Mickevičiaus muziejų.

Vadovėliuose jam skirta pora puslapių, bet daugiausia istorinėms poemoms: „Gražinai” ir „Konradui Valenrodui“. Glaustai nagrinėjamos „Vėlinės“, daugiau antroji ir ketvirtoji dalys, bet trečioji dalis, kuri yra tarsi atskiras kūrinys, parašytas jau Drezdene 1832 m., – labai mažai. Gal ji aktuali ir suprantama tik lenkams? Gaila, kad jaunimas nedaug težino ir apie „Poną Tadą“. Nors veiksmas vyksta Lietuvoje, kažkodėl poema neatrodo sava. Ten daug XIX a. realijų, kai Lietuvos, kaip atskiros valstybės, nebuvo. Juk jis rašė apie Lietuvą, jis čia gimė, bet gal mes dar per mažai žinome to meto praeitį ir istorinius lietuvių ir lenkų ryšius.

Gal ir mes kaip nors galėtume prie to prisidėti, universitete supažindindami studentus su istorija? Tie žmonės čia mokėsi ir dirbo, išgarsino Vilniaus universitetą, parašė žinomus veikalus, o mes menkai juos pažįstame. Gal universiteto istorijos kursas padėtų daugiau dėmesio skirti A. Mickevičiaus kūrybai?

A. Mickevičiaus muziejaus direktorius Rimantas Šalna pasakojo, kad mokiniai kartais nelabai žino, kas tas A. Mickevičius. Aš dėstau lenkų kalbą Istorijos fakulteto studentams. Kai paklausiu, ar žino, kad universitete yra A. Mickevičiaus muziejus (nors apie patį poetą žino), dauguma sakosi pirmą kartą apie jį išgirdę. Mes į tą muziejų vedame savo studentus, taip pat ir istorikus. A. Mickevičius – vienas iš labiausiai universitetą išgarsinusių žmonių, tad apie jį tikrai reikėtų žinoti daugiau.

Aš labai vertinu mūsų Polonistikos centro bendradarbiavimą su A. Mickevičiaus muziejumi, mums pavyko kartu surengti ne vieną renginį. Svarbiausias mūsų bendras projektas – tai tarptautinė konferencija „Adomas Mickevičius XXI amžiuje“, kuri buvo skirta poeto 210-osioms gimimo metinėms paminėti (2008). Gaila, kad pritrūko pinigų išleisti mūsų pranešimus, VU leidykla sutiko išspausdinti tik tezes. Ir tiražas juokingas – 50 egz.! Bet tokie entuziastai kaip direktorius R. Šalna ir poetas Voicechas Piotrovičius nepasiduoda – pavasarį jau planuojame kartu naują konferenciją, skirtą A. Mickevičiui ir kitiems filomatams.